Geriau pamatyti

Kad ir kaip banaliai skambėtų sena lietuviška patarlė, geriau kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

„Čia kaip su cepelinais. Galima svečiui pasakoti apie tradicinį patiekalą, kuriuo didžiuojasi lietuviai, bet kol jis pats nepamatys, kaip tie cepelinai gaminami, kol jų neparagaus, tol ir nesupras, apie ką kalbama“, – Kauno jėzuitų gimnazijos geografijos mokytojai ekspertei Loretai Latvienei ėmus kalbėti palyginimais, mintį pratęsiau klausimu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei būtų galimybė rinktis gurmanišką vakarienę prabangiame, trimis „Michelin“ žvaigždėmis įvertintame restorane ar kelionę – kam ji teiktų prioritetą? Loreta nė akimirkos negalvojo.

„Vienareikšmiškai visos santaupos skiriamos ne automobiliui, ne namui, bet kelionėms“, – pasmalsavus, ar kada nors skaičiavo, kiek šalių aplankė, pedagogė nusijuokė.

Žemėlapis, kuriame galima žymėti aplankytas šalis, taip ir stovi susuktas kampe, o širdį jai kutena ne žymė popieriuje, bet prisiminimai. Jų bagažą pedagogė visai neseniai papildė įspūdžiais iš Zanzibaro, kuriame lankėsi rudens atostogų metu. Per pandeminius metus sukaupusi nemažai neišnaudotų atostogų dienų, geografijos mokytoja nusprendė jas išnaudoti didžiausiai savo aistrai ir vienai didžiausių svajonių.

„Tai nebuvo visiškai spontaniška kelionė. Apie ją pradėjau galvoti nuo gegužės pabaigos, birželio pradžios“, – L.Latvienė pasakojo, kad daugiausia laiko užėmė ne agentūros paieška, o planas, ką ji norėtų pamatyti didžiausioje saloje Zanzibaro archipelage, Indijos vandenyne prie Tanzanijos krantų.

Skrendame, ogi žiūriu – baltas lopinėlis. Kas gi, jei ne jis, – Kilimandžaras!

Legendos namai

Į Zanzibaro oro uostą Loreta su vyru nusileido naktį, todėl pakeliui į viešbutį mažai ką matė. Didžiausias netikėtumas lauke ryte, kai, pakilusi iš lovos, pro atvirą langą ji išvydo palmių šakas ir pajuto jūros dvelksmą. Sulig ta akimirka prasidėjo pažintis su svečia šalimi, vietos įžymybėmis ir žmonėmis.

„Mes ne iš tų turistų, kurie guli prie baseino arba mėgaujasi baltu smėliu ir žydru jūros vandeniu. Žinoma, buvo ir to, tačiau sau kėlėme kitus tikslus“, – pasakojo pašnekovė.

Vienas pirmųjų objektų lankytinų vietų sąraše – Zanzibaro senamiestis „Stone Town“. 2000 m. jis buvo pripažintas UNESCO pasaulio paveldo objektu ir yra žinomas dėl turtingo arabų, persų, indų ir Europos elementų kultūros paveldo. Vaikščiojant siauromis gatvelėmis, galima pamatyti koralų akmens pastatų, masyvių medinių, raižiniais išpuoštų durų, kurios yra arabų ir indų kultūros palikimas, taip pat namą, kuriame gyveno legendinės grupės „Queen“ solistas F.Mercury. Dabar šioje vietoje įrengtas viešbutis. Norintiesiems jame apsistoti naktis kainuoja nuo 200 JAV dolerių.

„Visi manęs klausia: na, kaip? Tikėjausi daugiau. Būtų bent jau skambėjusios F.Mercury dainos“, – anot L. Latvienės, kelionės metu neišsipildžius lūkesčiams jai teko atsidūsti dukart. Daug skaičiusi ir labai norėjusi pamatyti dumblių plantacijas, Loreta jų taip ir neišvydo. Agentūra tokios ekskursijos neorganizavo, viešbučio, kuriame buvo apsistoję, administracija taip pat negalėjo padėti. Vietiniai, ne taip supratę, ko nori viešnia iš Lietuvos, ją nuvežė ne prie dumblių plantacijų, o prie ryžių laukų.

„Aišku, buvo įdomu ir juos pamatyti, tačiau mano lūkesčiai buvo kitokie“, – nepaisant to, L.Latvienės ūpo nesusipratimas nenumušė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mokslas – prabanga

Viešėdama svečiose šalyse mokytoja visuomet stengiasi pažinti vietos žmones. Žinoma, matyti juos savuose namuose, kokosų piene maišant ryžius, ir sutikti paplūdimiuose, vaikščiojančius paskui turistus – du skirtingi dalykai. Vis dėlto net ir pažintis per atstumą Loretai buvo naudinga.

„Vietiniai gyvena gana skurdžiai. Kanalizacijos kaimuose nėra, ne visi turi elektrą. Šaldytuvas? Vietiniams jis prabangos dalykas, kaip, tarkim, mums geras brangus automobilis. Todėl dauguma žmonių maistą gamina vienam kartui“, – apie Zanzibaro gyventojus pasakojo L.Latvienė.

Prabanga vietiniams – ne tik buitinė technika, bet ir mokslas. Nors teoriškai jis nemokamas, šeimos, leidžiančios vaikus į valstybines mokyklas, per metus turi sumokėti apie 40 JAV dolerių. Vietiniams tai gana didelė suma.

„Pradinis ugdymas Zanzibare trunka septynerius metus. Pagrindinis – ketverius. Galiausiai – dar dveji metai. Iš viso – trylika. Tačiau finišą pasiekia tik nedaugelis. Tėvai nenori leisti vaikų į mokyklas, nes tai darbo jėga, be to, yra kitų išlaidų. Tarkim, uniforma“, – geografijos mokytoja pasakojo, kad valdžia stoja į kovą su tėvais, kurie piktybiškai savo atžalų neleidžia į mokyklas.

Jiems skiriamos baudos, o kraštutiniu atveju gresia net ir kalėjimas.

Aukštasis išsilavinimas Zanzibare mokamas. Galiojanti kreditų sistema lengvatų suteikia tik labai gera besimokantiems. Tiesa, ši sąlyga negalioja moksleiviams, baigusiems privačias mokyklas. Valdžios manymu, tėvai, turėję pinigų vaiką išleisti į vidurinę mokyklą, sukrapštys ir universitetiniam išsilavinimui.

„Kiekviena šeima nori, kad giminėje būtų išsimokslinusių vaikų. Dažniausiai į mokslus leidžiamas vienas vaikais ir dažniausiai – sūnus, kuris turi padėti giminei: ne tik sesėms, broliams, bet ir jų žmonoms, tetoms, dėdėms. Kol neaprūpina giminės, tol jis nekuria šeimos“, – apie europiečiams ne itin suvokiamas vietos tradicijas pasakojo L.Latvienė.

Zanzibare brangi ir sveikatos priežiūros sistema. Nemokamų paslaugų ten faktiškai nėra. Norintys jas gauti privalo draustis, o tai atsieina daug pinigų.

„Bijau sumeluoti – metams draudimas kainuoja ar 400, ar 800 JAV dolerių. Bet kuriuo atveju, tai labai didelė suma, – pašnekovė pasakojo, kad dėl skurdo žmonės neįperka ir vaistų, todėl gydosi natūraliais būdais. – Tiesa, yra tradicija pirmą vaiką gimdyti ligoninėje. Tam savo santaupas susideda visi giminaičiai. Antrą, trečią ir visus kitus vaikus moterys gimdo namuose su pribuvėjomis.“

Jūrų gėrybių rojus

Zanzibaras dvelkia ne tik skurdu, bet ir prieskoniais. Jie auginami privačiuose ūkiuose ir viename labai dideliame, priklausančiame valstybei. Loreta pasakojo savo akimis mačiusi, kaip auga vanilės, cinamonai, gvazdikėliai, kardamonai, muskatmedžiai, citrinžolės ir kiti prieskoniai. Neretai keliautojai jų nusiperka ir parsiveža namo. Jei negestų, veikiausiai parsivežtų žuvies ir jūrų gėrybių, kurias siūlo žvejai.

Prieš nešdami parduoti žuvis, žvejai jas išvalo. Ypatinga procedūra laukia ir į turistų lėkštes keliaujančių aštuonkojų. Žvejai juos volioja smėlyje ir minko, kad šie atsipalaiduotų ir praplatėtų čiuptuvai. Kiti, paėmę pagalius, lupa aštuonkojus iš visų jėgų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Loreta pasakojo savaitę trukusios viešnagės metu ne kartą skanavusi jūrų gėrybių. Tiesa, į populiariausią vietos restoraną, įsikūrusį miniatiūrinėje saloje ant uolos, į kurią potvynio metu galima tik nuplaukti, taip ir nepateko – stalelius čia būtina rezervuoti iš anksto.

Atvykusieji, anot pašnekovės, būtinai turėtų paragauti ir šviežių vaisių. Gyvenant pakrantėje, galima nueiti arba nuvažiuoti motorolerių taksi iki gatvės prekeivių, geromis kainomis parduodančių saloje užaugintus vaisius: ananasus, mangus, papajas, pasifloras. Nebrangiai čia galima įsigyti didelių avokadų, didžiųjų greipfrutų, kokosų. Pastarųjų nusprendė paragauti ir Loreta su vyru.

„Panašią sceną aš buvau mačius tik per televizorių. Į kelių dešimčių metrų aukščio palmę vietinis užsiropštė vos daugiau nei per minutę. Patikrinęs kokosus, tokiu pat greičiu jis nusileido žemyn“, – paragauti priešais akis nuskinto kokoso geografijos mokytojai tąkart nepavyko, mat riešutas nebuvo pakankamai prinokęs. – Bet paragavome kitų, iš anksto paruoštų.“

Salų grožis

Loreta aplankė bent kelias salas. Vieną jų – Nakupendo salą turistai vadina Išnykstančia sala, nors, verčiant iš svahili kalbos, ji reiškia „Aš tave myliu“.

„Tai pailga, nedidelė koralinio smėlio sala. Per potvynius lieka kyšoti tik labiausiai į viršų išlindusi salos dalis, o visa kita lieka po vandeniu, – Anot L. Latvienės, vanduo salą pasiglemžia tiesiog akyse. – Fotografuodamiesi mes pasidėjome savo daiktus. Įlipome į vandenį, žiūrime, vanduo prie jų artėja!“

Dar viena lankytina vieta – Kalėjimo sala. Nors šiuo metu joje saugomi Seišelių vėžliai, kuriuos galima ir paglostyti, ir pamaitinti kopūstų lapais, šios vietos priešistorė visai kitokia. Kalėjimo, arba Čangu, sala atskleidžia tamsesnį šio regiono istorijos laikotarpį. Ilgą laiką Zanzibare klestėjo prekyba vergais. Saloje buvo laikomi neklusnūs vergai, prieš atvežant juos parduoti į Zanzibaro turgų. Vėliau, panaikinus vergovę, saloje buvo pastatytas kalėjimas, bet jis taip ir neatliko savo pagrindinės funkcijos. Prasidėjo geltonosios karštligės pandemija ir kalėjimas buvo paverstas ligonine. Tęsdama vergijos temą, L.Latvienė vėl prisiminė Zanzibaro senamiestį, kuris buvo ne tik sultono sostine, bet ir vergų centru. Dabar pačioje senamiesčio širdyje stovi memorialas vergovei.

„Mažoje erdvėje spausdavosi labai daug žmonių. Jiems buvo duodamas vienas puodelis vandens. Ryžių vergai gaudavo tikrai ne kasdien. Kas išlikdavo? Stipriausieji, kuriuos vėliau parduodavo į vergiją. Tiesa, prieš tai aliejumi ištepdavo kūną ir plaukus, kad blizgėtų“, – L.Latvienei, itin mėgstančiai skaityti knygas, paremtas tikrais faktais, atversti šį Zanzibaro puslapį nebuvo lengva, tačiau labai įdomu.

Išpildė svajonę

Iš Zanzibaro – į safarį. Skrendant nedideliu lėktuvu vienos svajonės link, išsipildė kita, puoselėta jau ne vienus metus, – pro langą mokytoja pamatė aukščiausią Afrikos kalną – Kilimandžarą.

„Kilimandžarą pamato ne visi net ir nuo plokštumos. Nekalbu apie skrydžius, kuriu metu viršūnę gaubia debesys. Visgi, mane persekiojo nuojauta…“ – spartesniu žingsniu pasiekusi lėktuvą , L.Latvienė viena pirmųjų jame užsiėmė vietą arčiau lango. – Skrendame, ogi žiūriu – baltas lopinėlis. Kas gi, jei ne jis, – Kilimandžaras! Netrukus prabilo ir pilotas: pasukite galvas dešiniau ir pamatysite Kilimandžarą.“

Jau netrukus lėktuvą pakeitė šešiavietis džipas su atviru stogu, turistus nugabenęs į Tarangire nacionalinį parką. Apsiginklavę fotoaparatais, svečiai ėmė medžioti kadrus – milžiniškus tūkstantį ir daugiau metų skaičiuojančius baobabus ir viename jų gulintį leopardą, impalas, dėl M raidės ant puraus užpakaliuko vadinamas „McDonald's“, miegančią liūtų porą, vandenyje gracingai besitaškančius begemotus su mažyliais ir oranžinį dramblį. Išgirdusi pasitikslinau, ar čia kokia nauja rūšis. Linksmuolė geografė ir vėl nusijuokė.

„Didžiausią gyvūną puola mažiausi, todėl drambliai išsivolioja purve, turinčiame daug geležies, taip virsdami oranžiniais“, – L.Latvienė pasakojo, kad kelionės metu jai nepavyko pamatyti tik raganosio, priklausančio didžiajam gyvūnų penketui.

Įprastai visuomet turinti ką pasakyti, parašyta reziumuoti vienos dienos ekskursiją Safaryje, pleputė pristigo žodžių.

„Tai yra vieta, kurią būtina aplankyti“, – trumpai tarė keliautoja.

Vaizdai gniaužė kvapą

Tos pačios dienos vakarą turistai pateko į masajų kaimą, kur jų laukė speciali programa. Jai pasibaigus, Loreta su vyru įsikūrė viešbutyje, esančiame netoli Tanzanijos Ngorongoro – vieno didžiausių pasaulyje ugnikalnių kraterio, kurį vietiniai vadina Afrikos rojumi arba tiesiog didele duobe.

Ji susiformavo maždaug prieš 3 mln. metų, kai, sprogus magmai, sugriuvo čia buvęs milžiniškas ugnikalnis. Ngorongoro nacionalinis parkas užima kiek daugiau nei 8 tūkst. kv. km plotą. Maždaug 260 kv. km yra pats Ngorongoro krateris – viena geriausių pasaulyje gyvūnų stebėjimo vietų.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Jeigu Edeno sode angelai būtų nufotografavę gamtą, nuotraukos nedaug tesiskirtų nuo tų, kurias žmonės parsiveža iš Ngorongoro kraterio“, – taip apie šią vietą vienoje savo knygų rašė vokietis Reinhardas Kunkelis.

Jam antrino ir geografijos mokytoja Loreta. Ngorongoro kraterio vaizdai užgniaužė kvapą, o pirštai patys tiesėsi link fotoaparato mygtuko.

„Saulei bundant prieš akis atsivėrė tarsi didelė keptuvė, padaryta be jokio broko, su vienodo aukščio kraštais. Jos dugne – savana“, – prisiminimus budino L.Latvienė.

Paukščių mėgėjai čia gali sutikti pačių įvairiausių sparnuočių – stručių, afrikinių einių, karūnuotųjų gervių, sekretorių, raudonsnapių galvijinių varnėnų, flamingų. Be abejo, čia apstu gyvūnų, kuriuos įprastai esame matyti „National Geographic“. Skaičiuojama, kad Ngorongoro krateryje ganosi daugiau nei 30 tūkst. laukinių gyvūnų – liūtų, tigrų, raganosių, hienų, antilopių, buivolų, zebrų ir dramblių. Loreta prisiminė, kaip vienas jų maždaug valandai turistams užtvėrė kelią. Teko laukti, kol milžinas pasitrauks į šalį.

„Iš tikrųjų šis krateris – mažytis laukinio Afrikos gyvūnijos pasaulio pavyzdys, o man, kaip specialistei, neįkainojama patirtis“, – L.Latvienė patikino ja būtinai pasidalysianti su mokiniais.