Išvalo galvą

"Rengiuosi šokti į eketę. Gal galime šiek kiek vėliau pasikalbėti", – kone greitakalbe išbėrė kaunietė G.Eimantaitė. Kaip paaiškėjo, maudymasis lediniame vandenyje – naujas alpinizmo instruktorės pomėgis. Po Naujųjų metų ji su draugu sugalvojo, kad tai galėtų būti vienas iš nedaugelio šiuo metu galimų ekstremalių užsiėmimų.

"Dabar jau du kartus per savaitę lendame į eketę", – kalbėjo G.Eimantaitė ir džiaugėsi, kad vis dažniau kompaniją palaiko ir pakalbinti draugai. Moteris labiau žinoma grožio industrijos pasaulyje, tad klientės neretai nustemba dėl kontrastingo pomėgio – alpinizmo.

Gintarė Eimantaitė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Aš dar ir maratonus, ultramaratonus bėgu", – nė kiek nesureikšmindama veiklos, kurioje pelnė ne vieną prizinę vietą, užsiminė G.Eimantaitė. Ėmusi bėgioti savo malonumui, smalsumo vedama sudalyvavo mėgėjiškame bėgime ir taip pamažu užsikabino už jėgas atimančio, bet vėliau keliskart daugiau stiprybės sugrąžinančio užsiėmimo.

Panašiai apibūdina ir itin daug ištvermės ir užsispyrimo reikalaujantį alpinizmą. "Aš turiu savo verslą ir, kaip sakoma, kai turi savo verslą – niekada nemiegi. Galvoje visada verda milijonas minčių, nuo kurių neturi kaip pabėgti. Kai išeini į kalnus, kai yra fiziškai sunku, išlaisvini galvą, nebegalvoji apie tas kasdienes problemas, susikaupi tik tam – čia ir dabar momentui", – savo jauseną apibūdina G.Eimantaitė.

Alpinistė noriai dalijasi įspūdingomis akimirkomis kalnuose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Instruktorė neabejoja, kad būtent kalnų gebėjimas atriboti nuo kasdienybės kompensuoja visus sunkumus, nepatogumus ir vargus.

Mergina dievina via ferrata – tai kalnų takai, aprūpinti įtvirtintais lynais, pakopomis, rankenomis, kopėčiomis ir tiltais.

Pirmieji via ferrata buvo įrengti Dolomitų kalnų regione Italijos Alpėse per Pirmąjį pasaulinį karą, kad palengvintų pėstininkų judėjimą kalnuose. Dabar šių takų galima aptikti daugelyje Europos šalių.

Susidraugavo ir užsikabino

Kalnai jaunos moters gyvenime taip pat atsirado gana netikėtai. Prieš daugiau nei šešerius metus gautas pasiūlymas eiti į žygį pasirodė ganėtinai neįprastas. G.Eimantaitė prisipažįsta, kad anksčiau, kai nuvažiuodavo į prekybos centrą ir nebūdavo vietos arčiau durų pastatyti automobilio, apsisukusi važiuodavo į kitą prekybos centrą. Ji nemėgo vaikščioti ir, suprantama, nė negalvojo apie galimą vaikščiojimo naudą.

"Vis dėlto sutikau su pasiūlymu. Tada per dvi dienas nuėjome apie 40 km. Nepaisant didelio nuovargio, pajutau, kaip prasivalė galva, emociškai sustiprėjau. Pamažu ėmiau domėtis tokiomis kelionėmis – taip atsirado kalnai", – pasakojo kaunietė.

G.Eimantaitei patiko ne tik pasirinkta kelionė, bet ir suburta grupė žmonių, su kuriais taip susibendravo, kad ėmė dalyvauti ir kitose organizuojamose kelionėse, ėmė mokytis kopimo į kalnus.

"Mane mokę instruktoriai buvo labai stiprūs kalnų vedliai. Žinių gavau labai daug. Dar baigiau alpinizmo kursus", – įgytos žinios leido G.Eimantaitei pačiai imtis alpinizmo instruktorės-vedlės pareigų.

Pasak instruktorės, mokantis alpinizmo nebūtina pašonėje turėti kalnus. Treniruotės rengiamos Lietuvoje. "Vasaromis važiuojame prie tiltų, virves pasikabinę leidžiamės, mokomės technikos, gelbėjimo operacijų niuansų – kaip užlipti, nusileisti, išgelbėti žmogų", – pasakoja alpinizmo instruktorė.

Smarkiai populiarėja

Daugelis pamilusiųjų kalnus sako, jei vieną kartą užsikabinai,  kalnai nepaleidžia. Gintarė džiaugiasi, kad pernai tarp karantino ribojimų spėjo su grupe atiduoti duoklę kalnams ir pasisemti jėgų, laukiant kitos galimybės pasimatyti su kalnais.

"Pernai rugpjūtį greitai nusipirkome bilietus į Vokietiją ir spėjome per tris dienas pakilti ir nusileisti, kol dar nereikėjo karantinuotis. Pasiekėme viršukalnę Cugšpicę, kurios aukštis – 2 962 m ", – atotrūkį nuo kasdienybės mini G.Eimantaitė.

Alpinizmo instruktorė pasakojo, kad į kalnus renkamoje grupėje būna trys ar keturi vedliai, kad būtų koordinuotas komandinis darbas. "Kartais sugalvojame, kad reikia kopti į Kazbeką ir renkamės bendraminčius, kurie nori to paties. Tada ieškome kelionės, maršrutų, įvairių sprendimų. Ruoši, apmokai žmones ir eini", – tęsė G.Eimantaitė.

Instruktorė pastebi, kad norinčiųjų kopti į kalnus daugėja. "Gal žmonės pavargo nuo turkijų, nuo tokio poilsio, kai guli po palme prie baseino. Žmonės ieško savęs pažinimo, o kalnai – puiki galimybė. Kalnuose susitelki tik į tuos pagrindinius poreikius – pavalgyti, pailsėti, atsigerti, visi kiti dalykai ar problemos pasimiršta", – vaistus nuo kasdienybės rutinos mini G.Eimantaitė.

Gintarė Eimantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Įsimintina kelionė

G.Eimantaitė sako, kad didžiausią įspūdį paliko lipimas į Kazbeko viršukalnę (5 047 m). "Unikalu jau vien tuo, kad viršukalnė aukšta ir organizmui reikėjo didžiausio prisitaikymo. Prasidėjo kalnų liga, pradėjo spausti galvą, apėmė silpnumas, akyse pasidarė tamsu, sunku orientuotis aplinkui. Regis nieko nesupranti, kas aplink tave darosi", – pasakojo kaunietė.

Pirmas susidūrimas su kalnų liga parodė, kad jie gali ir pasikandžioti. G.Eimantaitė žinojo apie kalnų ligą, kad taip nutinka žmonėms, tačiau buvo įsitikinusi, kad ją ši patirtis aplenks – po kalnus vaikščiojo, kopinėjo jau ne pirmą kartą ir vylėsi, kad organizmas lanksčiai prisitaiko.

"Aklimatizavomės tada 3 650 m aukštyje. Atsikėlusi ryte ėjau į tualetą už kokių 15 m. Pasidarė silpna, atsitūpiau ir supratau, kad negaliu pajudėti, silpna. Galvojau, jei nepareisiu, mane tik po kokių trijų valandų suras, o šalta, žiema. Šiaip taip parėjau apsiašarojusi. Bet vaistai padėjo, po valandos gyvenimas ir vėl įgavo savo spalvas", – dabar jau šypsodamasi pasakojo G.Eimantaitė.

Paprastai aukštikalnių liga gali pasireikšti nuo 2 400 m virš jūros lygio. Šia liga gali susirgti visi, net ir labai gerai treniruoti ir sveiki žmonės. Požymiai: galvos skausmas, dažnas atsibudimas naktį, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, didelis bendras silpnumas, šlapimo išsiskyrimo sumažėjimas, vietiniai veido, rankų, kojų pabrinkimai, ypač ryte.

"Kalnų liga gali būti mirtina, nereikia skubėti, kalnus reikia prisijaukinti", – sako alpinizmo instruktorė, todėl kopiant į viršukalnes tai daroma neskubant, aklimatizuojantis kas kokius 500 m. Retėjant orui, kalnų ligos atveju gelbsti kraują skystinantys vaistai.

Kai išeinu į kalnus, kai yra fiziškai sunku, išlaisvinu galvą, nebegalvoju apie kasdienes problemas.

Lemia oro sąlygos

G.Eimantaitė išskiria bene pagrindinį kopiančios grupės pranašumą – jos nariai motyvuoja vieni kitus, drąsina, tad net kam nors pasireiškus kalnų ligos požymių, nepasitaikė, kad kažkuris apsispręstų nekilti ir leistis. "Nebuvo tokios kritinės padėties, nes jei liga pasireiškia stipriai, būtina iš karto leistis", – mini G.Eimantaitė.

Jei jau priimamas sprendimas nutraukti ekspediciją, dažniausiai jis priimamas drauge ir tai nutinka dėl oro sąlygų. Taip nutiko kopiant į Monblano viršukalnę. Buvo sezono pabaiga, ledynas pamažu tirpo. Automatiškai atsivėrė milžiniškos properšos tarp ledynų, panašios į bedugnę.

"Lipome jau aukštyn, kad priprastų organizmas. Ėmėme stebėti, kad darosi vis sunkiau kopti, didėjo properšos. Paprastai alpinistai eina susirišę virve po penkis žmones. Visi atsigulame, su ledkirčiais įsitvirtiname, o vienas šoka per tą properšą. Visi kiti sugulę laukia. Tuo atveju, jei peršokti nepavyktų, įsikabinę į ledkirčius savo svoriu gelbėtume tą, kuris šoko. Tokiu būdu per properšą persikelia visa komanda", – pasakojo G.Eimantaitė.

Tačiau tąsyk properšos darėsi vis didesnės, buvo aišku, kad tęsdami ekspediciją stipriai rizikuotume gyvybe. Teko apsisukti atgal. Visi buvo labai nusivylę. "Po kokios valandos pasiekė informacija, kad trys žmonės dingo properšose, jų nerado. Tada supratome, kad tikrai laiku nutarėme grįžti", – prisiminė alpinistė.

Kaunietės aplinkoje yra buvę ją sukrėtusių netekčių. Instruktorė prisiminė merginą, kurios gyvybę nusinešė akmenų lavina. Jauną vyruką, kuris laipiojo Lenkijoje Tatruose, tačiau jis jau lipo uola, vadinamuoju techniniu laipiojimu. Ištrūko vadinamosios ausys, laikančios virvę, kuri užtikrina saugumą, ir jaunuolis užsimušė.

Priverčia saugotis

Žinia apie alpinistų žūtį neabejotinai paveikia visą bendruomenę, tačiau neatbaido nuo pasirinkto kelio. G.Eimantaitė sako, kad tokia žinia vėliau automatiškai priverčia labiau saugotis, protingai įvertinti savo galimybes.

Gintarė Eimantaitė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Gal ne visada reikia tos viršukalnės, gal dažniau reikia sveiko proto. Įvyksta kažkoks lūžis, tačiau verta įsidėmėti, kad kalnuose pati kelionė yra tikslas, tai, ką patiri, ko išmoksti, o išmokti laiku sustoti taip pat yra gera gyvenimo pamoka", – neabejoja G.Eimantaitė.

Kalnai turi dar vieną unikalią savybę – tarsi nuplėšia visas gyvenime užsidėtas kaukes. "Kalnuose savaime papuoli į tokias situacijas, kuriose labai išsigrynina žmonės. Šiaip gyvenime nesunkiai gali turėti skirtingoms situacijoms įvairių kaukių, o kalnuose tas nuovargis ir aplinkybės taip viską sudėlioja, kad vaidinti nėra kada, ir tampi savimi", – pabrėžia alpinistė.

Ne veltui patikimam žmogui apibūdinti naudojamas posakis, kad su juo ir į kalnus eičiau. Komandos patikimumas kalnuose ypač svarbus. G.Eimantaitė pastėbi dar vieną momentą, kad kalnuose susidraugavusios poros dažniausiai išlieka drauge, nes blogiausia ir sunkiausia patiria kartu, o tai, kas vyksta nusileidus, tampa vieni juokai kartu įveikti.

Ateities planai

G.Eimantaitė neslepia, kad kopiant į kalnus tenka griebtis įvairių gudrybių. Kartą ji nusipirko pirštines specialiai kalnams. Atrodė geros, kokybiškos, tačiau jau kopiant paaiškėjo, kad jos gerokai prastesnės, nei tikėjosi, – atrodė, kad nešildo, o šaldo.

"Toks jausmas, kad nagai ima luptis. Kas beliko, ranką pradžioje kišau į plastikinį maišelį ir tik paskui – į pirštinę. Taip pavyko sulaikyti šilumą. Maišelis ant rankos sukūrė tokį mikrošiltnamį", – juokėsi G.Eimantaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau netikėčiausių situacijų būna ne tik kalnuose, o dar tik rengiantis kopti. Gana ekstremalus atvejis nutiko ir Lietuvoje. Gintarė prisiminė, kaip mokė laipioti draugus. Mergina neužsidėjo šalmo ir įranga įtraukė plaukus. Tokioje situacijoje menkiausias neatsargumas gali kainuoti nuplėštą skalpą.

Artimiausiuose G.Eimantaitės planuose  – via ferrata takas Ispanijoje: "Tai nuo Antrojo pasaulinio karo likę kalnų maršrutai itin stačiomis uolomis. Ten reikia specialios įrangos, aprašų, savisaugos priemonių, nes lipama itin stačiomis uolomis. Bet adrenalinas viską kompensuoja. Tos uolos yra ant jūros kranto. Apačioje daužosi jūra, o pats kyli aukštyn uolos šlaitu."