Aukštai iškėlė Kauną

Prie staltiese dengto stalo trys broliai Vileišiai: kelių inžinierius Petras, gydytojas humanistas Antanas ir teisininko profesiją pasirinkęs jaunėlis Jonas, istorijos puslapiuose dažniau minimas kaip Lietuvos miestų sąjungos kūrėjas, Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto bendraautoris, signataras ir Kauno burmistras.

Trijulės atokvėpis ant stalviršio sukeltomis rankomis kol kas tik gipso, medienos ir specialių mišinių pavidalu. Nuėmus antspaudus sostinėje, šie toliau keliaus į Kauną lieti iš bronzos. Galutinį rezultatą – paminklą Vileišiams – pamatysime ne Kaune. Jau šiais metais broliai įsitaisys T.Kosciuškos gatvėje esančiame skvere Vilniuje.

Planams atiduoti duoklę vienam iš Vileišių rankas prie apskritojo stalo kėlė ir būrelis kauniečių: istorikų, savivaldybės, Kultūros paveldo departamento atstovų ir muziejininkų.

"Vilniuje yra P.Vileišio gatvė, Kaune – jo vardu pavadintas tiltas, jungiantis Senamiestį ir Vilijampolę. Tuo metu signataro, kuris pasirašė valstybingumo deklaraciją, įamžinimas tarsi primirštas", – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Vaičenonis nesiryžo dėti brolių nuopelnų ant svarstyklių. Kiekvieno jų indėlis į Lietuvos istoriją esą itin svarbus, tačiau daugiausia to meto laikinajai sostinei davė būtent jaunėlis.

"Kauną jis iškėlė ant europinio miesto pamato. J.Vileišis nebuvo vien tik Kauno reformatorius. Jam rūpėjo visų miestų savivaldybių reikalai", – profesionalaus architekto etiketę J.Vileišiui klijavo istorikas.

Ragino ieškoti sprendimų

J.Vaičenonio nuomonei pritarė ir Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus, tačiau sprendimų ragino ieškoti ne pačiu tiesiausiu keliu.

"Pas mus taip jau yra: jei paminklas, tai būtinai suvargusio rūpintojėlio poza, jei lenta – kvadratinė", – per dantį traukė S.Stoškus.

Juolab kad viena atminimo lenta jau kabo V.Putvinskio gatvėje. 1992 m. ji atsirado ant 68-uoju numeriu pažymėto namo, kuriame kadaise gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

"Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, gerokai perlenkta su atminimo lentomis. Tuoj kiekviena tarpukario melžėja bus pagerbta, o po 300 metų net ir norėdami žmonės nebeturės lentų kur kabinti, nes gyvens tarp jų", – aštrią nuomonę dėstė S.Stoškus.

Po kelias valandas trukusių apskritojo stalo diskusijų dalyviai nusprendė, kad geriausias būdas pagerbti J.Vileišį – paminklas. Tiesa, sprendimas nėra galutinis.

"Reikia ieškoti formos ir neiti į siurelistinius marazmus. Turime ne vieną pavyzdį, kas iš to išeina. Tai gali būti suoliukas, tai gali būti gatvė", – Kauno paveldosaugininkų vadas budino miestiečių vaizduotę ir iniciatyvumą.

Reikia ieškoti formos ir neiti į siurelistinius marazmus. Turime ne vieną pavyzdį, kas iš to išeina. Tai gali būti suoliukas, tai gali būti gatvė.

Dairosi į Aleksotą

Skulptoriaus Regimanto Midvikio, architektų Lino Krūgelio ir Ričardo Krištapavičiaus projektas, vaizduojantis prie stalo sėdinčius tris brolius Vileišius, kurie jau šiemet žvelgs į Gedimino pilį, buvo atrinktas iš šešių dešimčių konkurse dalyvavusių darbų.

S.Stoškus neabejojo konkurso būtinybe ir Kaune, o jį paskelbus, kvietė aktyviai dalyvauti Kauno aukštąsias mokyklas ir jaunuosius menininkus.

"Paminklo broliams Vileišiams atsiradimą Vilniuje inicijavo jų giminės. Pastarieji pasisiūlė finansuoti ir paminklo atsiradimą Kaune. Turime viską, kad eitume pirmyn, – dėliodamas taškus prie dar vieno, ne mažiau reikšmingo punkto stabtelėjo S.Stoškus. – Svarbi ne tik įamžinimo forma, svarbi ir pati vieta. Todėl dabar telieka nuspręsti kur? Nežinau, ar miesto rotušė tam tinkama."

Pirštu braukdamas miesto gatvių žemėlapį, S.Stoškus bandė ieškoti tinkamų vietų, o galiausiai stabtelėjo ties Aleksoto tiltu. Ankstyvuoju sovietmečiu statytą objektą kadaise puošė propagandinė simbolika – prieš kelerius metus herbai ir penkiakampės žvaigždės buvo nuplėšti.

"Nežinau kaip jums, bet man tos tuščios vietos tarsi kažko prašosi", – savo asmeninę nuomonę, kurios sakė nepainioti su jo atstovaujama įstaiga, išreiškė S.Stoškus.