Patikrina kiekvieną baravyką
Grybų ir uogų sezonas tik įsibėgėjo, o lietuviai socialiniuose tinkluose nesiliauja girtis savo trofėjais. Kas netikėtai rastu rankos dydžio baravyku, kas išguldyta karališka šeimyna. Neradę laiko grybų prisirinkti patys, savaitgalį jų ieškojo miesto turgavietėse.
Bene gausiausiai baravykų, šilbaravykių ir raudonviršių pridygo mobiliame ūkininkų turgelyje šalia Kalniečių parko. Matyt, bendru sutarimu, už kilogramą gražuolių grybų prekeiviai čia prašė 10-12 eurų. Perpus mažesnis krepšelis buvo įkainotas 5 eurais. Tik viena prekybininkė kilogramą įkainojo 15 eurų ir labai stebėjosi, kodėl žmonės eidami pro jos prekystalį piktinasi.
„Pabandykit patys pusę dienos išbūti sulenkę nugaras. Dar ne tiek prašysit“, – nesusilaikiusi prekeivė, veikiausiai, netrukus pasigailėjo.
Aplenkusios jos prekystalį, bent kelios senolės stabtelėjo prie kitos prekeivės, kuri grybus ne tik pardavė pigiau, bet dar ir kiekvieną jų patikrino.
„Moterys nori vakuoti. Negaliu juk parduoti sukirmijusių baravykų. Sąžinė neleidžia“, – kalbėdama Genovaitė į dėžutę prie kojų įmetė ne vieną gražuolį su įsimetusiu kirminu.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Grybų – į Dzūkiją
Nuo seno gausiausiai grybais užderėdavo Varėna, Merkinė, Alytus. Dzūkijoje grybai būdavo beveik svarbiausias pragyvenimo šaltinis. Ne veltui piršlys čia pabrėždavo ne tai, kiek žemės turi jaunikis, bet kaip toli nuo jo yra miškas.
„Jei grybauju pardavimui, tada į važiuoju į Prienų miškus. Jei savo malonumui, tai tada tik į Dzūkiją“, – Genovaitė su šypsena prisiminė ir legendinį posakį: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos.“
Ne nuogi, net gerokai tuštesnėmis kišenėmis liko ir kauniečiai, baravykus ir šilbaravykius pirkę ūkininkų turgelyje prie Kauno pilies. Už kilogramą grybų prekeiviai čia ramiu veidu prašė net 20 eurų. Ne vienas ramiu veidu juos ir pirko.
„O yra ir pigiau? – paklaustas, ar negaila tokios sumos už krepšelį, kurio pusę gali tekti išmesti, garbaus amžiaus kaunietis numojo ranka. – Kur jau aš čia važinėsiu ir ieškosiu. Kiek jau liks, tiek pakaks. Bus bent padažui.“
Žaliakalnio turgavietėje baravykai ir jų giminaičiai buvo pigesni nei prie Kauno pilies, tačiau brangesni nei ūkininkų turgelyje prie Kalniečių parko. Priklausomai nuo dydžio, už kilogramą savo laimikio grybautojai prašė nuo 14 eurų iki 16 eurų. Stoties turguje kaina svyravo tarp 12-14 eurų.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Dainavos turgavietė eilinį kartą pateisino pigiausios turgavietės vardą. Čia pusė kilogramo miško gėrybių buvo įkainota 3,5 euro. Grybus buvo galima pirkti ir vienetais. Už nemenką baravyką žilagalvė prašė 75 centus.
Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos.
Asortimente pakvipo rudeniu
Savaitgalį turgavietėse karaliavo ne tik baravykai ar šilbaravykiai. Ant prekystalių iš tolo geltonavo voveraitės, įkainotos 3-4 eurais už litrą. Keliose vietose buvo galima aptikti ir poniabudžių.
„Mūsų protėviai grybą užpildavo spiritu ir vartodavo nuo reumato, podagros. Girdėjau, kad daug kas jį naudoja nuo onkologinių ligų. Aš ir pati rytais geriu po šaukštą ant tuščio skrandžio“, – Žaliakalnio turgavietės prekeivė dalijosi asmenine patirtimi ir kvietė patiems patirti grybo galią.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Kilogramas – 10 eurų, viena poniabudė – 1 euras. Greta grybų prekeiviai guldė ir kitas rudeniu kvepiančias gėrybes, kurios nebuvo tokios brangios kaip grybai. Dažnas turgaviečių lankytojas į pirkinių krepšelius dėjo moliūgus, žiedinius kopūstus ir cukinijas. Už pastarąsias ūkininkai prašė po 50 centų, o mažesnius moliūgus ir žiedinius kopūstus – po eurą. Pirkėjai ratus suko ne tik aplink mėlynes, bet ir aplink bruknes. Litras raudonų uogų, praturtintų vitaminais ir naudingais mineralais atsiėjo tiek, kiek penki moliūgai arba arba dešimt cukinijų – 5 eurus už litrą.
„Vienos jos kartokos, todėl galima pertrinti ir maišyti su medumi. Labai skanu ir naudinga“, – berdama uogas į maišelius, prekybininkė Žaliakalnio turgaus prieigose ragino prigriebti ir stiklainėlį jos bičių atnešto medaus.
(be temos)