Galimybes diktavo alga

Tarpukario Kaunas – kontrastų miestas su kontrastingais šventiniais stalais, ant kurių buvo galima rasti ne tik prancūziškų delikatesų, bet ir paprastų, kaimiškų patiekalų.

Nesvarbu, tarpukaris ar 2023-iųjų pabaiga, maisto tema aktuali, o kontrastai nesvetimi ir šiai dienai. Kažkas Kūčių vakarą laikysis senųjų tradicijų, o kažkas, etnologų siaubui, šalia tradicinės kūčios iš įvairių grūdų ir aguonpienio įtupdys sušių rinkinį. Apie tarpukario švenčių stalą ir pasiruošimą savam, besibaigiant savaitei, pokalbiui KAVB subūrė knygų klubas su istorike, tarpukario maisto kultūros tyrinėtoja J. Minelgaite-Plentiene.

Intriga: klausant J. Minelgaitės-Plentienės pasakojimų, daugumai susirinkusiųjų gurgė skrandis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Pirmiausia paklausiu, ar jau esate suplanavę kalėdines vaišes? O gal jau ką nors ir pasiruošę? Antras esminis klausimas: ar jūsų kalėdinio stalo vaišės bus tokios, nuo kurių plyš pilvai, ar bus kuklesnės?“, – nors KAVB svečiai žadėjo nepersivalgyti, pranešėja, Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune muziejininkė J. Minelgaitė-Plentienė neabejojo, kad jei ne Kūčių vakarą, tai Kalėdų rytą dažnas suklups prie baltosios mišrainės ar lėkštės, kurioje po majonezo patalais slepiasi silkė.

Tarpukario Kauno žmonės mėgo skaniai pavalgyti, tiesa, galimybes diktavo alga. Nekvalifikuoti darbininkai, kurie uždirbdavo apie 130 litų per mėnesį, dažniau pirko pigesnius lietuviškus produktus, o štai mokytojai ar teatro režisieriai, uždirbdavę ir virš 1 tūkst. litų, galėdavo sau leisti kur kas daugiau. Už importinį vyną jie mokėjo penkis kartus brangiau nei už lietuvišką, negailėjo 5 litų bananų kekei ir „oranžų“ kilogramui. Anot istorikės, moterį ar merginą pavaišinti bananu ar apelsinu buvo geras tonas.

Balius aprašė spauda

Daugiausia uždirbo šalies prezidentas, todėl jo vaišių stalas būdavo gausiausias.

„Jis gaudavo apie 4 tūkst. litų. Plius reprezentacinės išlaidos“, – vakaro lektorė pakvietė iš arčiau dirstelėti ne tik į šalies vadovo švenčių stalą, bet ir neoficialiai sudalyvauti to meto baliuose, kurie tęsdavosi nuo gruodžio pabaigos iki pat Užgavėnių.

Vakarėlių metu grodavo orkestrai, vykdavo loterijos su įspūdingais prizais, pradedant šampano buteliais, baigiant kelione į Paryžių dviem asmenims ar gyva ožka. Patekti į tokius vakarėlius norėdavo daug kas, tačiau pavykdavo toli gražu ne visiems. Kvietimai dažnai kainuodavo, todėl juos įpirkdavo tik pasiturintys miestiečiai. Už įėjimą surinkti pinigai dažniausiai buvo skiriami labdarai.

„Kai tik baigiasi Mėsėdas, ūžia visas Kaunas. Ar jauni ar senas diedas, sukasi kaip jaunas. Taip ir eina per sezonus baliai, arbatėlės, mat lietuviškas fasonas ruošti vakarėlius“, – apie to meto linksmybes rašė vietos spauda.

Savo įspūdžiais dalijosi ir užsienio svečiai, kuriems nuo kaunietiško svetingumo plyšdavo pilvai. Antai, Lenkijos karo atašė po kelių oficialių priėmimų suprato, kad viena svarbiausių sąlygų svečiams – turėti stručio skrandį ir talentą orientuotis patiekalų ir gėrimų sąraše. To jį pamokė diplomatas iš Prancūzijos. Išvydęs, kaip Lenkijos karo atašė valgo ir geria viską iš eilės, valstybės užsienio santykių tarnybos darbuotojas jam patarė valgyti vieną patiekalą ir gerti vienos rūšies gėrimą. Lenkui, kuris per vakarą apsilankydavo net keliuose oficialiuose priėmimuose, duotoji pamoka labai pravertė.

Desertas? Ledai, želė, įvairūs pyragaičiai, keksiukai, kompotai ir vaisiai iš jų.

Popiečio arbatėlė

Šventiniai stalai, anot muziejininkės J. Minelgaitės-Plentienės, lūždavo nuo maisto gausos. Tarkime, Vasario 16-osios progai skirtuose priėmimuose, į kuriuos susirinkdavo apie 1 tūkst. žmonių, privalėjo būti užkandis, sriuba, šaltas, karštas patiekalai ir desertas. Svečiai šaukštais kabino vėžių ir trintų žirnelių sriubas, gnybė sterkų nugarėlių, keptos vištos ir gardžiai ruoštos triušienos.

„Desertas? Ledai, želė, įvairūs pyragaičiai, keksiukai, kompotai ir vaisiai iš jų“, – smaližių fantaziją budino muziejininkė. Per kai kuriuos šventinius renginius susirinkusieji buvo kviečiami į savotiškas gastronomines keliones. Salėse iškildavo kioskai, kuriuose ambasadorių žmonos pristatydavo savo šalių patiekalus. Bene labiausiai kauniečiams patikdavo švediškas kambarys. Čia už 3 litus būdavo galima valgyt tiek, kiek telpa. Papildomai kainuodavo tik gėrimai. Kai kurios užsienietiškos naujovės Kaune prigijo. Tai – arbatėlės arba „faifoklokai“. Jų metu buvo geriama kava su grietinėle, uogiene gardinta arbata, valgomi pyragaičiai, vaisiai, riešutai ar vieno kąsnio sumuštiniai su sūriu, kumpiu, bananais ir medumi. Dažniausiai vėlyvomis popietėmis rinkdavosi moterys, užsiimančios labdara, kultūrininkai, politikai. Istorikė pasakoja, kad šios arbatėlės buvo rengiamos ne tik restoranuose, bet ir namuose ar pareigūnų rezidencijose. Čia buvo sprendžiami įvairūs klausimai, virė meno, politikos diskusijos ir įvairūs kūrybiniai sumanymai.

„Kažkas labai panašaus į „faifokloką“ vyksta ir dabar. Mes šnekučiuojamės, o paskui eisime arbatos ir saldžių kepinių“, – šypsojosi susirinkusiems istorikė.

Tradicija: šventinis stalas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje be silkių, bet su ypatingais saldžiais kepiniais. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ragavo kepinių

Kaip didžiąsias metų šventes sutikdavo šalies galva? Tarkime, Antano ir Sofijos Smetonų Kūčios būdavo su šeimos nariais, o tradicijos nesiskyrė nuo kitų tuomečio Kauno inteligentų.

Vakare jie sėsdavo prie šventinio stalo, dengto balta staltiese, po kuria būdavo paklota šieno. Kalbėdavo maldą, lauždavo kalėdaičius, sakydavo linkėjimus ir prisimindavo artimuosius. Kūčių vakarienę sudarydavo dvylika patiekalų: tradiciniai kūčiukai ir aguonų pienas, virti kviečiai, skryliai, įdarytos žuvys, kisieliai, džiovintų vaisių kompotas, įvairūs pudingai, barščiai su ausytėmis. Šeimininkės nevengė namiškių nustebinti ir kuo nors įmantresniu, pavyzdžiui, silkių sviestu. Desertai – Kalėdų rytui, tačiau tarpukario vaikams šį tą skanesnio duodavo po Kūčių vakarienės, pavyzdžiui, marmurinio aguonų pyrago, medauninku vadintą meduolį, įvairių pyragėlių, meduolinių grybukų, riešutukų, vaisių.

Skanėstais nuo prezidento stalo galėjo pasimėgauti ir bibliotekos svečiai. Tie, kam kepinių skonis patiko, prašė receptų ir dalijosi savais.

„Esu iš Suvalkijos regiono. Ten dažnai buvo kepamas medauninkas. Su džiovintais vaisiais, obuoliais, bruknėmis, spanguolėmis, slyvomis, kriaušėmis, avietėmis. Man tas skonis gerai žinomas, todėl bus įdomu paragauti ir galbūt pabandyti išsikepti namie pagal tarpukario laikų receptą. Vakaro pranešėja rekomendavo į visus receptus žiūrėti kritiškai ir koreguoti. Greičiausiai, taip ir darysiu, nes, tarkime, medauninkas čia be kiaušinių, o šokoladinis pyragas net su 24 kiaušinių tryniais“, – kaunietė Veronika šį skaičių žadėjo mažinti iki dešimties ir vylėsi, kad dėl to pyrago kokybė smarkiai nenukentės. Nesėkmės atveju situaciją moteris žadėjo taisyti kompotu, spanguolių kisieliumi ir, žinoma, jaukiais pokalbiais prie stalo su namiškiais.