– Žmonės mėgsta sakyti: Kalėdos – stebuklų metas. Kur, jūsų manymu, tas stebuklas slypi?

– Krikščioniškąja prasme didžiausias Kalėdų stebuklas yra tai, kad Dievas tapo žmogumi. Galime kalbėti apie įvairius kitokius stebuklus, žmonių sukurtas tradicijas ir kultūrinius ypatumus, bet Dievo atėjimas prie žmogaus yra pats didžiausias stebuklas. Artėjant Kalėdoms nesinori galvoti, kad žmonės tik pasiduoda pirkimui, dovanų paieškoms. Švenčiame Jėzaus gimtadienį, o dovanas kažkodėl dovanojame vieni kitiems. Dovanos, kartu praleistas laikas – gražu, bet visada norisi, kad žmonės apie Kalėdas pagalvotų ta giliąja prasme. Kiekvienam žmogui Kalėdos svarbios tuo, kad Jėzus ateina į jo gyvenimą. Jis ne tik prieš 2000 metų atėjo. Kiekvienos Kalėdos yra proga paklausti savęs: ar tikiu, kad į mano gyvenimą atėjo Jėzus? Kad ir kaip dabar besijaustum, kuo gyventum, Dievas ateina į tokį gyvenimą, koks jis yra. Net jeigu jaučiame įtampą, išgyvename sunkumus, o viduje – lyg tvarte, vis tiek Dievas nebijo ateiti į tokį mano pasaulį, nes pats Jėzus gimė tvarte. Va čia tai stebuklas!

– Ar šių dienų kasdienybėje tas stebuklas nepasimeta tarp pirkinių, įmantrių patiekalų šventiniam stalui, blizgančių dovanų?

– Jis gali pasimesti, bet nereikėtų šių dalykų supriešinti. Ir pirkiniuose, ir kūčiukuose, ir dovanose yra gėrio. Dar kartą pažvelkime į patį didžiausią stebuklą – Dievas ateina į žemę. Jis ateina ne dėl savęs, o dėl kito, dėl mūsų. Tad bet kuri intencija padaryti kitam ką nors gero yra truputį dieviška. Svarbu nepradėti varžytis, kas geresnę ar brangesnę dovaną nupirks, o viską daryti nuoširdžiai – dovanoti ne dėl to, kad mane vertintų, jog aš geras krikšto tėtis ar mama, geras vaikas ar tėvas. Nesinori supriešinti, kad mes, kurie einame į bažnyčią ir meldžiamės, gerai suprantame Kalėdas, o tie kiti – tai jau ne. Kiekvienas pagal savo supratimą, pagal krikščionybės ir tradicijų pažinimą švenčia šventes. Juk ir Jėzus sakė, kaip svarbu gera žmogaus valia. Jeigu žmogus tikrai nežino ir nesupranta, kas krikščioniškąja prasme yra Kalėdos, bet iš širdies daro gera kitiems, tame slypi daug meilės. Svarbu gera daryti be sąlygų – ne dėl to, kad mane geresniu laikytų, bet tiesiog dovanoti.

– Stebuklo laukimas, kai meldžiamasi prašant šventųjų pagalbos, seniau buvo kasdienė tikinčiųjų maldingumo praktika. Ar šiandien tikėjimas stebuklais dar gyvas?

– Bažnyčios istorijoje visada buvo ir yra žmonių, kurie tiki malda ir išgydymu, tiki, kad pasimeldę sulauks tam tikros pagalbos, lanko šventas vietas, kur įvyko apsireiškimai – Šiluvą, Šventąją Žemę, Lurdą, Fatimą, Medjugorją, Gvadelupę. Vienuolė seselė, prašiusi palaimintojo Jono Pauliaus II užtarimo, pasveiko. Yra gydytojų išvados, kad natūraliu būdu pasveikti jai buvo neįmanoma. Tokie stebuklai pripažįstami Bažnyčios, ir tai labai svarbu, siekiant palaimintąjį paskelbti šventuoju. Šventajame Rašte aprašomi stebuklai, kuriuos darė Jėzus, buvo ženklas tikėjimui sustiprinti – kad žmogus patikėtų kažkuo daugiau, giliau nei pats stebukladaris ar burtininkas, kurio stebuklai sužavėjo. Jėzus bardavo tuos, kurie jį sekė tik dėl stebuklų. Padaugino duonos ir pamaitino minias, tai kitą dieną susirinko dar daugiau žmonių. O Jėzus sako: "Jūs čia atėjote dėl to, kad vakar gavote pavalgyti." Pats stebuklas negali būti tikslas. Stebuklas yra matomas ženklas, jis prasmingas tiek, kiek mus veda prie Dievo.

– Dabar labai madinga kreiptis į būrėjus, aiškiaregius. Yra žmonių, kurie kas sekmadienį eina į bažnyčią, bet prieš tai užsuka pas būrėją, išsimeta kortas, domisi asmeniniais horoskopais. Ar tai ne noras prisiliesti prie kažko giliau?

– Ir tikintys, ir netikintys žmonės trokšta, kad Dievas ar kokios nors antgamtinės jėgos jiems tarnautų, kad būtų galima jas kontroliuoti. Tam pasiduoda ir tikintieji: tiek ir tiek kartų nueisiu į bažnyčią, sukalbėsiu maldą, ir Dievas man už tai kažką duos. Tai labai paviršutinis požiūris. Bėda, jeigu žmogus eina ir į šv.Mišias, ir pas būrėją. Vadinasi, jis dar nepažino Dievo. To linkiu ir skaitytojams, ir sau pačiam. Visai neseniai daug meldžiausi už seserį, kuri sunkiai sirgo. Aš ją labai mylėjau, bet ji iškeliavo... Dabar supratau, kad, net būdamas kunigas, aš įtikinėjau Dievą. Užuot džiaugęsis ir dėkojęs Dievui už kiekvieną dieną, kurią dar galiu praleisti su ja, aš įtikinėjau Dievą, kad ji turi gyventi. Esame įpratę eiti pas Dievą ir prašyti jo pagalbos, o atėję į bažnyčią Kūčių naktį randame gulintį mažą Kūdikėlį, kuriam pačiam reikia pagalbos. Kalėdų nakties stebuklas ir slypi tame, kad Dievas ateina į žemę ne kaip galingas Holivudo išlaisvintojas, kuris staiga viską sutvarko, bet ateina toks, kuriam reikia padėti. Tai Dievo bendradarbiavimas su žmogumi – jis ateina pas laisvus žmones ir klausia: ar tu pasiruošęs man padėti?

– Lietuvoje nemažai norinčiųjų, kad kažkas kitas viską padarytų, priimtų sprendimus kebliose situacijose, sudėliotų gyvenimą. Gal ir iš Dievo tikimasi tokio stebuklo?

– Apie tai reikia kalbėti atsigręžiant į šeimą, kurioje žmogaus gimsta, užauga. Kuo daugiau šeimoje yra nesuinteresuotos, dieviškos meilės, tuo daugiau laisvės ir džiaugsmo, tuo laisvesnis žmogus užauga. Kai tėvai netenka kantrybės, jie sako: aš dėl tavęs dirbau, stengiausi, o tu man taip! Žinoma, kartais tai ne bloga valia, o tiesiog kantrybės stoka, bet paskui tokius santykius iš šeimos žmonės perkelia į santykį su Dievu. Tėvams atrodo, kad vaikai turi padaryti, vaikams atrodo – kad tėvai. Tokią meilę galima apibūdinti kaip "darau dėl to, kad..." Šventojo Rašto vertėjas kunigas Antanas Rubšys yra pasakęs: Dievas mane myli ne dėl to, kad aš pasimeldžiau ar ką gero padariau, Dievas mane myli nepaisydamas, kad išdaviau jo meilę, nepadariau kažko. Tai yra dieviškas santykis. Šia prasme Dievas yra begalinis, galintis man padėti tvarkytis gyvenime. Sutinku, kad mes Lietuvoje laukiame naujo prezidento, naujos valdžios, kuri gal kažką sutvarkys, pakeis. Laukiama ir iš Dievo, kad jis duos pinigų, sveikatos, gerus santykius. Bet Dievas pradeda tvarkyti mano gyvenimą tik tada, kai aš pats su juo bendradarbiauju. Dievas nėra aptarnautojas, kuris už tam tikrą maldų skaičių ims ir aptarnaus. Dievas yra santykis, meilė. Mes kartais taip lėtai mylime arba visai neatsiliepiame į meilę, o Dievas myli nepaisydamas šito.

– Vyresnei kartai adventas asocijuojasi su tyliu, ramiu laikotarpiu be pramogų, šurmulio, linksmybių, pasninkaujant. Šiandien atrodo, kad tas Kalėdų laukimas pasikeitė, net bažnyčiose apie pasninką mažai bekalbama. Ar tai nebėra svarbu, ar tokią įtaką padarė vartotojiška kultūra?

– Komercija turi įtakos, bet krikščioniškos tradicijos kitose šalyse ir seniau skyrėsi nuo lietuviškų. Prieš 15 metų porą metų praleidau Austrijoje. Išgyvenau tikrą šoką, kai pamačiau, kaip kiekvieną advento savaitgalį geriamas karštas vynas. Tai sena jų tradicija, o mane, vaikiną, penktadieniais nevalgantį mėsos, atsisakantį saldainių, tai šokiravo. Čia dabar kas? Kur susivaldymas? Susivaldymas, valios ugdymas, rimtis yra gražu, bet po truputį supratau, kad Jėzaus gimtadienio laukimas labai skiriasi nuo gavėnios laiko, kai dėmesys sutelkiamas į Jėzaus kryžių ir kančią. Adventas yra kitoks. Trečiais advento sekmadienis vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu, nes tai, kad Dievas ateina į žemę, yra džiaugsmas. Gal kiek prapuola tas susikaupimas, nors yra mokyklų, yra darboviečių, kur susikaupimo momentas labai svarbus: rengiamos advento popietės, kviečiamas dvasininkas, kad pakalbėtų mokytojams, kad mokiniai dalyvautų. Visa tai priklauso nuo mūsų sąmoningumo ir ką mes iš tikrųjų švenčiame. Visi esame žmonės. Vaikai ir mokytojai laukia, kad per Kalėdas bus atostogos ir visi galės pailsėti, todėl reikia sąmoningo stabtelėjimo, kad pagalvotume, kas iš tikrųjų yra Kalėdos. Kai švenčiamas mano gimtadienis, aš būnu dėmesio centre, gaunu dovanų, susirenka geriausi draugai ir artimiausi giminaičiai. Jeigu per Jėzaus gimtadienį mes vienas kitam dovanas dovanojame, neturėtume užmiršti tikrojo tos progos kaltininko. Jeigu įprastai Kūčių vakarienę valgome su artimaisiais, tai puiki nauja tradicija kalėdaičiu dalytis, linkėti gero vienas kitam darbovietėse ir švęsti savotiškas Kūčias su kita bendruomene. Kad ir kaip būtų, adventas yra džiaugsmingo laukimo metas, kai skamba kalėdinė muzika. Bažnyčiose išlikusi tradicinė violetinė spalva, simbolizuojanti susikaupimą, giedamos advento giesmės, rengiamos rekolekcijos, kad žmonės susitaikytų ir pajustų: man Dievas atleidžia. Sovietmečiu, kai mes labai kovojome už savo tradicijas, atrodė, kad ir tos formos yra labai brangios. Atrodė, kad jeigu jas prarasime, prarasime ir tikėjimą. Pažįstu daug žmonių, kurie ir dabar per adventą negeria alkoholio, susilaiko nuo kitų dalykų, aukoja pinigų stokojantiesiems.

– Finansinių sunkumų kamuojami žmonės neretai prieš šventes ne tik nejaučia džiaugsmo, bet dar labiau pasiduoda nevilčiai, nes stokoja pinigų dovanoms, šventiniam stalui. Kur jiems įžvelgti tą stebuklą?

– Ir jiems aš linkėčiau patikėti stebuklu. Tą naktį, kai gimė Jėzus, jis nė tiek neturėjo, ką mes dabar turime. Buvo šiek tiek šieno, svetimas tvartas. O mes gimti turime kur, yra ligoninės, švarios palatos. Dažnai žmogus kenčia ne dėl to, ko neturi, o dėl to troškimo, ko neturi ir negali pasiekti. Jeigu aš negaliu taip, kaip kaimynas, jau blogai. Žinau iš vaikystės, kad kai klasėje keitiesi dovanomis ir iš neturto negali nupirkti geresnės dovanos, yra skaudu. Bet tokiems žmonėms linkėčiau: pasižiūrėkite į gimusį Jėzų, kiek ten daug džiaugsmo, nors nieko nebuvo. Mes tampame vergais, negalinčiais patirti džiaugsmo. Tremtyje Kūčių dieną pasidalyti kalėdaičiu buvo nenusakomas džiaugsmas, nors nieko ant stalo daugiau nebuvo. O mes viską lyginame su kitais ir tampame nelaimingi, pavydūs. Reikia išmokti džiaugtis tuo, ką turi, ir nenusiminti dėl to, ko neturi.\

– Šventė praeina, ir pasipila kalbos apie pošventinę depresiją. Ar galime tikėtis kasdienių stebuklų, kad po švenčių nesmegtume kažkur į nevilties bedugnę?

– Grįšiu prie to paties – kas yra mano džiaugsmo pagrindas. Man patinka žiūrėti krepšinį. Kitą dieną liūdžiu, jeigu "Žalgiris" pralaimėjo, arba labai džiaugiuosi, jeigu laimėjo. Tai žmogiška, bet pagalvoju, koks aš vaikiškas, jeigu mano nuotaika priklauso nuo "Žalgirio" pergalės ar pralaimėjimo. Supraskite teisingai – "Žalgirį" aš ir toliau žiūrėsiu, bet kartais šventes ir su jomis susijusias smulkmenas mes per daug sureikšminame, o paskui paaiškėja, kad jos tik patuštino kišenes. Vienintelis, kas lieka, – tai santykis tarp žmonių. Labai patarčiau artėjant Naujiesiems metams peržvelgti praėjusius metus ir paprašyti Dievo atleidimo – kad jis padėtų man atleisti kitiems. Nieko nėra blogiau, kaip per šventes susipykti, o žinau tokių atvejų, kai prie Kūčių stalo ypač pykstamasi, nes vienam valgis netinka, kitam dar kas nors. Sureikšminami neesminiai dalykai – 12 valgių ant stalo nebuvo! Dieve brangus, kokia bėda! Tampame vergais to, kas neteikia džiaugsmo. Šventėse reikia ieškoti gilesnių dalykų. Jeigu bus tik stalas, ir dar sumaišysime valgius, tada po švenčių sirgsime. Jeigu sumaišysime alkoholį – dar ir galvą skaudės. Nereikia sureikšminti smulkmenų ir paties šventimo. Juk Dievas irgi neatėjo tik tai vienai nakčiai. Jis pasilieka mūsų kasdienybėje ir po švenčių, kai vėl ateina rutina, kai reikia rūpintis, kaip uždirbti, kai kamuoja visokios baimės. Į šitą aplinką Dievas taip pat ateina.

– Ko palinkėtumėte žmonėms švenčių proga?

– Linkėčiau, kad mokėtume padėkoti vienas kitam ir Dievui už tai, ką turime, ir nesisieloti dėl to, ko neturime. Nepamirškime padėkoti Dievui už tai, kad Lietuva jau daugiau kaip 20 metų laisva, kai šiuo metu Ukrainos žmonės šąla aikštėse siekdami laisvės. Per šventes žmonės dažnai linki sveikatos ir pinigų. Kai "Titaniko" laivas skendo, daug žmonių turėjo ir sveikatos, ir pinigų, bet jiems tai nepadėjo. Todėl ir reikia ieškoti gilesnių dalykų – atleidimo ir Dievo pagalbos, kad galėčiau atleisti. Linkiu atleisti vieni kitiems už visokias padarytas nesąmones, kad vėl galėtume kurti gyvenimą iš naujo.