Meno kūrinius taip pat kuria DI programos. 2022 m. dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas „Théåtre D’opéra Spatial“ JAV netgi laimėjo meno konkursą. Žiuri nariai nežinojo, kad dailininkas Jasonas Allenas konkursui pateikė tris paveikslus, kuriuos sugeneravo naudodamas nemokamą algoritmą.

Kaip XIX a. kilo klausimas dėl tapybos išnykimo atsiradus fotografijai, dabar meno pasaulyje aktualija tampa dirbtinio intelekto ir žmogaus dvikova arba partnerystė. Prasideda diskusijos, kas yra tikrasis kūrinio autorius – žmogus ar botas.

Grafinio dizaino menininkas, Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos (AIAL) narys Gintautas Velykis (gim. 1958 m.) į dialogą su DI ėjo ilgai, nuosekliai ir metodiškai. Kompiuterine grafika jis susidomėjo beveik prieš 30 metų, kai dar ne visi turėjo internetą, o į kompiuterį žiūrėjo kaip į kalkuliatorių.

Į kompiuterinį meną G. Velykį atvedė darbas reklamoje. Jis buvo vienas pirmųjų, kuris pradėjo kurti ją skaitmeninę: logotipus, 3D videoanimaciją, plačiaformatę spaudą, interneto svetaines. Kūrė reklamines iškabas, plakatus ir kioskams, ir „Sekundės“ bankui, televizijos vinjetes „Panoramai“. Skirtingi reikalavimai privertė greitai reaguoti ir persiorientuoti. Kartu kompiuteryje kaip talpioje, vietos nepritrūkstančioje dėžėje menininkas vis eksperimentuodavo su vaizdo apdorojimo ir generavimo programomis, kurios palengva pakeitė teptuką ir drobę. 1996 m. G. Velykis laimėjo „Fujifilm“ skaitmeninės grafikos konkursą. Tuo metu kūrinio originalumą užtikrino disketės byloje (faile) įrašytas kūrinys.

Pandemijos metu pardėti kurti moksliniu fantastiniu žanru paremtos dirbtinio intelekto interpretacijos tapo tarsi nuoroda į kitokį pasaulį, kuriame gyvensime pasibaigus pandemijai.

 

Dabar, naudojantis internetu, skaitmeninio paveikslo pirmapradį vaizdą atsekti sunkiau. Be to, dabar botas gali sukurti kūrinį per keletą minučių. Koks bus kūrinio rezultatas, priklauso nuo programėlei duotų užduočių. Dirbtinis intelektas gali padėti sukurti paveiksliukų, imituojančių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Paulio Cézanne’o ar Vincente’o van Gogho stilių. Tikėtina, kad ateis laikas, kai botas imituos ir G. Velykio skaitmeninius paveikslus.

DI sugeneruoto kūrinio išskirtinumą reikėtų sieti su autorių dominančiomis temomis, jų skleidžiama žinute, darbo stilistika. Praktiškai taip pat, kaip ir pieštukus, teptukus, dažus, drobę naudojančių menininkų. Kompiuteryje pasakojimas virsta vaizdu. Vaizduotė yra tai, ką turi kūrėjas ir ko stokoja botas. Tiesa, dar 2019 m. menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, kurdami projektą „Pelkių intelektas“, teigė, kad dirbtinis, arba mašininis, intelektas taip pat turi vaizduotę ir gali savarankiškai kurti vaizdus. Vis dėlto tokio vaizdų generavimo su vaizduote mokslininkai nesieja. Botas tik apdoroja duomenis, o žmogus supranta daugiau, nei yra duota tiesiogiai patiriamoje empirinėje aplinkoje.

Taigi, kūrinio struktūrą, stilių, temą, nuotaiką diktuoja menininkas. G. Velykis į kompiuteriu kuriamų paveikslų stilistiką įžengė iš tapybos pasaulio. 1990–1992 m. jis tapė nežemiškus siužetus, išgalvotus motyvus. Kosmines, transcendentines idėjas menininkas išreiškė tradicinėmis tapymo priemonėmis. Eksponavo paveikslus AL (Alberto)galerijoje, Vilniaus „Arkoje“, WDB galerijoje, Palangos parodų paviljone, Danijoje, Norvegijoje, Vengrijoje. Daugelis tapybos darbų, išvežtų į parodas užsienyje, dingo per ekonomikos krizes. Ne visiems tokie siurrealūs paveikslai patiko. G. Velykis prisimena: „Akyse toks vaizdelis – paroda antrame aukšte, laiptais lėtai lipa solidūs ponas su ponia. Nuo paskutinio laiptelio iki paveikslų kokie 3–4 m. Pirmi lankytojai, mano veide – naivi šypsena. Ale anų – betoniniai veidai ir pilkėja. Tik zdaravos matrionos raudonos lūpos sujudėjo ir prakiuro lava. Tas skreplys tik vos vos nepataikė ant manęs, ale potėpis liko neblogas ant paveikslo. Matyt modernistė.“

Galbūt išties nerealūs siužetai labiau tiko kompiuterinei tapybai. Į skaitmeninės tapybos džiungles menininkas pasinėrė iš daugiau nei prieš tris dešimtmečius kompiuteriu pradėtų kurti reklaminių darbų, įvestų savų meninių technologijų perkuriant ar skaitmenizuojant išlikusias dingusių darbų fotografijas. Didelę įtaką padarė autoriaus susidomėjimas „Fluxus“ judėjimu, keistąja mechanika, kurie atvedė iki stimpanko stilistikos. Priminsiu, kad stimpankas yra vienas iš fantastikos žanrų, atsiradęs 1980 m. Stimpankas jungia britų imperijos klestėjimą pasiekusios Viktorijos epochos (1837–1901) kostiumus, technikos pasiekimus su dabartiniais atradimais. Tipiškiausias pavyzdys yra garo varikliais varomi lėktuvai. Trumpai tariant, tai mokslinė fantastika mokslininkams.

Stimpanko stiliumi G. Velykis išpuošė Kauno III fortą. Pasak G. Velykio: „...Forto miestuose žmonių nėra, tačiau sargyba tebestovi. Ten daug metalo, betono arkų, laidų, visokių duženų su savo stikle įstrigusiomis mintimis, istorijomis ir vizijomis. Tik momentais atsiveria portalai pro kulkų paliktas erdves, ten pradeda tekėti laikas...“ Taip ir gimė mintis sukurti skaitmeninės tapybos kūrinius „PortalAi“.

Pandemijos metu pardėti kurti moksliniu fantastiniu žanru paremtos dirbtinio intelekto interpretacijos tapo tarsi nuoroda į kitokį pasaulį, kuriame gyvensime pasibaigus pandemijai. Kūriniuose jungiama nuotolinio bendravimo emocija, informacinių technologijų atradimai, seno gyvenimo ilgesys, spalvų estetika. Kūriniuose analizuojamos karo, apokaliptinės, fantastinės temos. Keliaplaniai kūriniai atsiveria kaip portalai į kitą pasaulį.

Algoritmais paremtas dirbtinis intelektas mene atveria duris fantazijai. Tačiau tik menininko vaizduotė sugeba šią fantaziją įprasminti. Parodoje pirmą kartą taip gausiai rodomos G. Velykio vizijos kviečia panardyti tarp realybės ir virtualybės.

Kas? G. Velykio paroda „PortalAi“.

Kur? Kauno paveikslo galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 6 d.

Registruotis edukacijoms parodoje tel. +370 684 84 388