Pastaraisiais metais itin išpopuliarėję dviračiai tapo neatsiejama Kauno miesto ritmo dalimi. Šią vasarą itin išaugęs dviratininkų skaičius viešojoje erdvėje susilaukia ir pagyrų, ir priekaištų ar skundų.

Tik laisvalaikiui

Dviračių populiarumą Kaune galima sieti su atsiradusia infrastruktūra, vyraujančiomis sveiko gyvenimo būdo ir ekologijos madomis Europoje. Prieš kelerius metus žemyn smigusi ekonomikos kreivė daugelį lietuvių privertė ieškoti alternatyvių ir pigesnių laisvalaikio praleidimo būdų Lietuvoje.

Augantis dviratininkų skaičius, akį džiuginantis miesto dviračių takų žemėlapis šiandien, deja, vis dar negali būti tapatinamas su dviračio kaip kasdieninės transporto priemonės idėja.

Dauguma takų yra poilsio ir laisvalaikio zonose – upių pakrantėse, Senamiestyje ar Laisvės alėjoje. Tai pamėgti miestiečių pasivažinėjimo maršrutai po darbo ar savaitgaliais. Vis dėlto idiliškas vaizdas – žmogus, skubantis į darbą dviračiu ar grįžtantis iš parduotuvės su pilnu krepšiu pirkinių ant vairo – Kaune vis dar retenybė.

Tyko pavojai

Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius įvardija keletą pagrindinių problemų, kodėl dviratis Kaune kol kas nėra kasdienė susisiekimo priemonė.

Pirmiausia tai dviratininko kaip įprasto eismo dalyvio suvokimo stoka ir nepritaikytos  važiuoti šia transporto priemone miesto gatvės. Pasiekti miesto centrą iš miegamųjų rajonų galima tik gatvėmis. Dviračių takų tinklo dar nėra, o šaligatviais važiuoti neleidžia KET. Vis dėlto daugelis dviratininkų, nedrįsdami važiuoti gatve, dėl saugumo renkasi šaligatvius ir pyksta, kad jie nepritaikyti patogiai važiuoti – daugybė bortelių, statūs nuolydžiai ir daug pėsčiųjų, kurių aplenkti dažnai nėra kaip.

Todėl dviračiu pasiekti tikslą kitoje miesto pusėje ryžtasi tik drąsiausieji, avantiūristai ar itin patyrusieji. Pagrindinėse miesto arterijose – Savanorių pr., Varnių g., Baltų, Taikos pr. – važiuodamas dviračiu turi dalytis kelią su mašinomis, laviruoti tarp duobių.

L.Vainius dviratininkams, važiuojantiems gatvėmis, siūlo pasirinkti saugų ir patogų atstumą nuo kelkraščio. „Dažnai nelaimės kelyje atsitinka dėl to, kad dviratininkas važiuoja visiškai arti kelkraščio. Prie jo dažnai yra daugybė įdubusių šulinių ir duobių. Atsiradus netikėtai kliūčiai, dviratininkas intuityviai ją apvažiuoja staigiai sukdamas kelio vidurio link, nespėjęs įsitikinti, ar nėra automobilio, važiuojančio už jo“, – vardija nelaimių priežastis dviratininkas.

Pavojingos duobės

Kita problema, solidarizuojanti dviratininkus ir automobilių vairuotojus, – itin prasta miesto kelių būklė.

Lyjant lietui ar po jo likusiuose balose ir vienų, ir kitų transporto priemonių tyko pavojai. Važiuojant per balą negali įvertinti, kokio ji gylio. Deja, dviratininkams tokia nelaimė gali baigtis daug liūdniau, nei sprogusi padanga ar sugadintas ratlankis.

Susidariusios balos ir važiavimas gatve taip pat atbaido dviratininkus, norinčius taip keliauti į darbą. „Nesmagu, važiuojant su reikalais, tvarkingai apsirengus, atvykti purvinam, aptaškytam pravažiuojančios mašinos. Ir lietpaltis čia nepadės“, – pastebi L.Vainius.

Verda diskusijos

Tarp entuziastų vyksta nuožmūs ginčai dėl dviračių takų ir gatvių pritaikymo jiems. Yra teigiančių, kad jiems nereikia jokių dviračių takų, galima važiuoti gatvėmis. Jų motyvas – dviračių takus tiesti kainuoja brangiai, o esami prastai įrengti.

Dviratininkas L.Vainius pastebi, kad tai dažniausiai yra jaunų, bet patyrusių dviratininkų pozicija, tiesa, tų, kurie dar nėra sukūrę šeimos ar jų tėvai nevažinėja dviračiu. „Galima juos suprasti, bet ne pritarti“, – mano dviratininkas. Jo nuomone, vienintelė išeitis – Europos standartus atitinkančių dviračių takų ir gatvių tinklas, kuriame visi jaustųsi saugūs.

L.Vainius džiaugiasi, kad vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, moterų sėda ant dviračių.  „Moterų dviratininkių skaičius galėtų būti tas lakmuso popierėlis, kuris atspindėtų, kaip miestas pritaikytas dviratininkams“, – sakė jis.

Norint išplėsti dviračių takų tinklą nebūtina tiesti naujų brangiai kainuojančių takų.

Daugelyje užsienio šalių, besirūpinančių dviračių kultūra, išnaudojamos ramesnės miesto gatvės, kuriuose automobilių eismas apribijamas iki 30 km/val.

Pasak L.Vainiaus, tai ypač tinkantis planas Kaunui – lygiagrečiai pagrindinėms miesto arterijoms yra ir ramesnio eismo gatvelių tinklai. Vis dėlto šiandien jomis važiuoti dviračiu dažnai nepatogu, nes ramiose gatvėse netrūksta greičio mėgėjų, o tų gatvių būklė prasta, todėl tenka manevruoti tarp duobių su automobiliais. Tokias gatves, kuriose stovėtų greičio ribojimo ženklai, galima būtų įtraukti į miesto dviračių takų žemėlapį.

Renkasi kalnų dviračius

Mieste didėja dviračių takų tinklas, tačiau patys dviratininkai stebisi, kad juos nubraižė ir įrengė žmonės, kurie, ko gero, dviračiais nevažinėja.

Takai apipinti legendomis ir pasakojimais. Pasak L.Vainiaus, dalis jų turi „vaiduoklio“ statusą – žemėlapyje pažymėti, nors jų nėra arba tie takai susidėvėję, danga netinkama važiuoti, ženklinimo seniai nėra. Tai dviratininkas vadina biurokratiniu nesusipratimu.

Lampėdžių dviračių takas, nutiestas nuo Vilijampolės tilto iki karjero yra populiarus laisvalaikio maršrutas. Deja, šiame take tyko pavojai ir dviratininkai privalo būti atidūs. Šį dviračių taką kerta nemažai išvažų iš kiemų. Pagal Kelių eismo taisykles dviratininkas tokioje situacijoje turi praleisti automobilį. O daugybė stačių nuovažų verčia plentinių ar miesto dviračių vairuotojus rinktis šalia einančią Jurbarko g. ar Raudondvario pl. Galbūt todėl miestiečiai renkasi kalnų dviračius, turinčius storas padangas ir amortizatorius.

Miesto dviračių takai padrikai išdėstyti nesusijungiančiomis atkarpomis, nesukuriančiomis vientiso tinklo.

Vertėtų priminti taisykles

Remiantis šiandieniais įstatymais, dviratininkas privalo važiuoti dviračių takais, o kur jų nėra – kelkraščiu su asfaltuota danga pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti pirmąja eile gatvėse ir keliuose arčiau dešiniojo krašto.

Pasak L.Vainiaus, ir Laisvės alėjoje labai trūksta policijos. Patruliuodami jie galėtų keisti žmonių įpročius ir taip priminti, kad dviračių takas yra dviratininkų, o ne pėsčiųjų  zona. Patiems dviratininkams taip pat derėtų priminti taisykles, kaip jie turi elgtis pėsčiųjų zonoje.

Vagystės – savotiška rykštė

Liūdinanti vagyčių tendencija šiemet Kaunui kirto itin skaudžiai – pavogta daug ir brangių dviračių. Nors apie vagystes mirga spaudos leidinių antraštės, miestiečiai atmestinai žiūri į dviračio saugumo klausimą – juos rakina nieko vertomis pigiomis spynomis ar išvis nerakina. Policija šiuo atveju numoja ranka, netiesiogiai teisindamasi, kad per anksti imtis veiksmų, nes statistika dar nėra kritinė.

Vis dėlto L.Vainius pastebi ypač skaudžias netektis ir rezonansinius vagysčių rezultatus. „Pirmiausia yra materialinis nuostolis, tačiau, žiūrint plačiau, su kiekviena vagyste gali būti prarandamas ir dviratininkas. Europos šalių faktai rodo, kad po dviračio vagystės net apie 20 proc. žmonių nebesiryžta pirkti naujo. Arba dar blogiau – perka vogtą, taip savotiškai keršydami sistemai, kurią patys ir paremia“, – pastebėjo L.Vainius.