Saulenė Taruškaitė-Vanebo iš Norvegijos į Kauną sugrįžo atšvęsti Kalėdų, tačiau atgal negrįžo. Lietuvoje ją paskatino likti  ambicingi veiklos planai, susiję su beglobiais gyvūnais.

Norvegijoje gyvūnų gynėjams gyventi ramiau, tačiau viena iš "Penktos kojos" įkūrėjų tikisi situaciją pakeisti ir Lietuvoje.

Mergina Skandinavijoje praleido penkerius metus. Jos vyras –  norvegas. Šeima nutarė gyventi Lietuvoje, tačiau, anot Saulenės, ne viskas taip paprasta – vyras Norvegijoje turi gerą darbą, o ji Lietuvoje – daug projektų, kuriuos tikisi įgyvendinti.

– Su "Penkta koja" dirbu nuo pat šių gyvūnų globos namų veiklos pradžios, todėl išvažiavusi į Norvegiją studijuoti magistro negalėjau tam skirti viso savo laiko. Prieš Kalėdas audžiau mintį, kad gal reikėtų čia pasilikti ir ilgiau, o grįžusi supratau, kad nebenoriu grįžti atgal į Norvegiją. Žiūrėsime, kaip toliau bus, nes dabar "Penktai kojai" atėjo labai svarbus etapas – turime daug įsipareigojimų, didelių projektų ir didelių siekių.

– Norite pakeisti gyvūnų priežiūros kokybę Kauno mieste. Ar matote teigiamų pokyčių?

– Matau labai teigiamų pokyčių, susijusių su nauja miesto valdžia. Anksčiau net dialogo nebuvo, buvo neaišku, su kuo šnekėtis tokiais klausimais, būdavome siuntinėjami nuo vieno prie kito. Aiškiai sakydavo: mergaitės, nesikiškite, tai ne jūsų reikalas. O dabar vyksta diskusija, su mumis tariamasi ir kalbamasi.

– Su gyvūnais dirbate jau maždaug dešimt metų. Ar keičiasi visuomenės požiūris?

– Anksčiau buvo visiškai normalu, kad šunys šlaistosi po gatves ir niekas nežino, ką su jais daryti, taigi tiesiog palikdavo. O dabar žmonės paskambina ir gal ne tiek daug jų šuniukus kasa po braškėmis ar į upelį paleidžia. Aišku, labai sunku žmonėms paaiškinti, kad tuo šunimi turi ir rūpintis, o ne tik jį paimti dėl to, kad jis šiuo metu yra gražus ar reikia sargo, pririšto prie pusantro metro ilgio grandinės, kurį gali šerti obuoliais arba visai nešerti. Be abejo, pokyčiai dar užtruks, tačiau požiūris tikrai keičiasi.

Tokia paslauga, kokia buvo iki šiol, – gyvūnus gaudyti ir žudyti, akivaizdžiai neveikia. Dėl to, manau, atėjo metas daryti tai, ką reikia. Džiaugiuosi matydama Vilniaus "Grindos" pavyzdį. Ten buvo labai baisu, bet viskas pasikeitė atėjus naujai vadovei. Anksčiau būtų nužudoma iki 5 tūkst. gyvūnų per metus (2005 m. statistika), o dabar skaičius sumažėjo iki vienetų. Didžiausia problema yra katės. Džiugu, kad Kauno savivaldybė suprato tai ir skyrė 40 tūkst eurų programai: "Pagauk–sterilizuok–paleisk". Tai daug geriau, nei vilkti tonomis tas kates ir jas eutanazuoti. Šiuo metu Kauno savivaldybė moka už paslaugą per metus utilizuoti 6 tonas gaišenų, o tai juk yra 6 tūkst. kg!

– Norvegijoje gyvenate daugiau nei penkerius metus. Kaip tvarkosi skandinavai?

– Lietuviai visada labai nori lygiuotis į norvegus, tačiau iš skandinavų labiau išskirčiau švedus, kurie šiuo klausimu yra toliau pažengę. Ten tu negali palikti šuns namie daugiau nei 4 val., negali būti jo pririšęs prie pavadžio ilgiau nei 1,5 val. Pabandyk tai paaiškinti Lietuvos kaime. Norvegai stengiasi sekti švedų pavyzdžiu ir po kurio laiko priima tokius pat įstatymus kaip švedai. Be kokiu atveju su šunimis problemų Norvegijoje nėra. Yra gyvūnų prieglaudos, tačiau didžiausioje iš jų gyvena apie 50–60 šunų. Tarkime, mūsų prieglaudoje Linksmakalnyje šiuo metu yra 105 suaugę šunys, 11 šuniukų, Garliavoje – apie 60 šunų.

– Kodėl toks skirtumas?

– Ten nėra tiek daug išmetamų gyvūnų, be to, jie iškeliauja iš prieglaudų daug greičiau. Visiems aišku, kad gyvūnas privalo būti sterilizuotas ir ženklintas. Dabar Norvegijoje atsirado ir vadinamoji gyvūnų policija, kuri rūpinasi gyvūnų bylomis. Tarkime, jeigu eismo įvykio metu nužudei gyvūną ir pabėgai iš įvykio vietos, būsi teisiamas ir už tai gresia baudžiamoji atsakomybė, nes tai traktuojama kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. Paimkime neseną pavyzdį Lietuvoje, kai tėvas įmetė vaikus į šulinį. Visi kaimynai pasakojo, kad prieš tai jis gyvam šuniui galvą nupjovė, bet tai jiems neatrodė kažkas blogo. Jeigu Norvegijoje jis būtų taip padaręs ir kažkas būtų pranešęs, iš jo ne tik būtų atimti vaikai, tačiau jis pats būtų suimtas. O mūsų visuomenėje tai kol kas daugiau ar mažiau normalu.

– Ar Norvegijoje vyksta kokios specialios socialinės kampanijos, ar žmonės patys yra sąmoningi?

– Jų ten tikrai nereikia. Elementarus pavyzdys: jeigu turiu auksaspalvį retriverį ir Lietuvoje išsivedu jį į gatvę be antsnukio, gausiu baudą. Norvegijoje gausiu baudą, jei išvesiu jį į gatvę su antsnukiu. Mano šuo Norvegijoje niekada gyvenime nėra vaikščiojęs su antsnukiu. Norvegijoje su šunimi galima nueiti į daugelį restoranų, daug laisvės yra paliekama pačiam šeimininkui nuspręsti. O Lietuvoje viskas yra pagrįsta draudimais.

Norvegijoje šuo gyvena panašiomis sąlygomis kaip žmogus. Žinoma, yra darbiniai šunys kaip haskiai ir malamutai, kurie traukia roges, tai jie gal namuose ir negyvena, tačiau net pats norvegiškas žodis augintiniui įvardyti, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia "mylimas gyvūnas". Yra didžiulis skirtumas, kai aš skrendu su šunimi iš Vilniaus oro uosto ir kai – iš Oslo. Čia į mane visi kreivai žiūri, o šunį priduoda į paprastą bagažą: jis važiuoja per visas patikras kaip įprastas lagaminas. Norvegijoje nestandartiniam bagažui yra atskiri priėmimo vartai, jį į lėktuvą įkelia patį paskutinį, kad gyvūnas patirtų kuo mažiau streso.

– Kodėl mes taip skiriamės? Norvegai turbūt niekada nelaikė šunų, pririštų prie būdų.

– Tikra tiesa, į Lietuvą atvažiavę norvegai niekaip negali suprasti, kodėl šunys rišami prie būdų. Akivaizdu, kad mūsų kultūra skirtinga. Taip istoriškai susiklostė, kad, gyvendami kryžkelėje, būdavome dažnai skriaudžiami, ujami, kariavome. Tad šuo buvo paskutinėje vietoje – kai žmogus pats neturi ko valgyti, negi maitins šunį? Todėl šuo visuomet buvo vietoj sargo. Kitas dalykas, visa mūsų tautosaka nurodo požiūrį į šunį: šungrybis, šunkelis – viskas, kas blogai, yra šuo. Mamos net vaikus šunimis gąsdina: kai aš vedu šunį gatve, neleidžia vaikams artintis, sako, kad užpuls. Jeigu atsivedu šunį į restoraną Norvegijoje, mamos apsidžiaugia, nes vaikams bus ką veikti. Man liūdna, kai šeimos atsikrato augintiniu, kai tik gimsta vaikas. Viena vertus, jie yra labai neatsakingi, tačiau juos taip verčia elgtis visuomenė: gydytojai, giminaičiai, visi sako, kad vaikas ir šuo arba katė yra nesuderinama, netgi pavojinga. Norvegijoje – priešingai: dažnai išvysi mamą, kuri stumia vežimėlį ir vedasi šunį.

– Ar jį vedasi už pavadėlio?

– Ne, tai tikrai neprivaloma. O pas mus viskas draudžiama: šuns negalima vestis prie jūros, į parkus, veržtis traukiniais ir viešuoju transportu. Tokie draudimai tikrai nepadės tiems, kuriems ir taip niekas nerūpi. Jie suvaržo tik tuos žmones, kurie stengiasi būti atsakingais piliečiais: kurie ir taip surenka ekskrementus, kurie vedžioja šunis už pavadėlio. Pirmiausia reikia tramdyti tuos, kurie nusižengia įstatymams, o ne uždrausti visiems absoliučiai viską.

– Dirbate daug metų su gyvūnais. Ar nenusvyra rankos visa tai matant Lietuvoje?

– Labai dažnai. Beveik visą laiką atrodo, kad kovoji su vėjo malūnais. Dažniausiai telefonu šneki su tais, kurie yra blogi, kurie nesirūpina, kurie rado pamestus gyvūnus, bet nieko nenori daryti. Ta kasdienybė – tai toks dumblas. Tarkime, paskambina moteris, kuri turi devynis šunis, kurie atsivedė šuniukų. Kai kurie nugaišo, bet ji nejautė poreikio kažką dėl likusių gyvų daryti. Ir vieną dieną nutarė jais atsikratyti. Sako: iki jūsų tikrai nevešiu, atvažiuokite patys, nes iki miško visus nuvešiu. Tokiais atvejais nusvyra rankos. Tačiau yra be galo daug ir gražių istorijų. Turėjome vieną kalę be akies ir tikrai galvojau, kad jos niekas nepaims. Kartą paskambino vyras, kuris norėjo būtent tos kalytės. Iš pradžių galvojau gal ką sumaišė, bet pasirodo, jis pats yra be akies.

– Tokie seni, suluošinti šunys turbūt retai randa šeimininkus?

– Visi nori mažučių gražučių šuniukų, todėl tokie šunys jau  sudaro beveik pusę mūsų prieglaudos gyventojų. Kad jie galėtų oriai nugyventi gyvenimą, planuojame pradėti senjorų projektą. Jo tikslas – atsakingiems senjorams padovanoti po tokį senjorą šunį ir apmokėti maisto bei gydymo išlaidas. Manome, kad ruduo nebūtinai turi būti niūrus ir pilkas, galbūt draugas susiras draugą?

– Į Kauną sugrįžote dėl savo veiklos, ar traukia grįžti atgal į Norvegiją?

– Tikrai ne. Tie lietuviai, kurie dirba Norvegijoje, grįžę į tėvynę labai giriasi gyvenimu ten, tačiau kai juos matau ten – to džiaugsmo negirdžiu. Norvegai vadovaujasi savo stereotipais: jie mano, kad lietuviai yra tinkami valyti, plauti, puodus nešioti, sunkvežimius vairuoti ar statybose dirbti. Aukštesnės kvalifikacijos darbo gauti beveik neįmanoma. Juolab kad ir algos tikrai nėra tokio dydžio, kaip pasakoja emigrantai. 8 000 eurų, neatskaičiavus mokesčių, – tokių pinigų niekas ten negauna. Maistas taip pat Norvegijoje labai prastas. Kadangi nevalgau mėsos, pasirinkimo beveik nėra: daržovės suvytusios, viskas sugrūsta į tūteles, duona neskani. Jie neturi tokios kultūros kaip kad prancūzai ar italai skaniai pavalgyti. Nė vienas norvegas nepirks brangaus maisto. Gal kiti lietuviai su tuo nesutiks, bet, manau, jie ir Lietuvoje valgė pigiausias lenkiškas dešreles.

Čia yra daug geriau, labai džiaugiuosi. Be to, kiek emigravusių lietuvių gali pasigirti, kad turi gerų norvegų draugų, pas kuriuos eina į svečius, bendrauja šeimomis? Retas. Į mane visi žiūrėjo kaip į kosmonautę. Turiu norvegišką pavardę, puikiai kalbu norvegiškai, turiu norvegišką magistrą, tačiau susirasti gerai apmokamą darbą buvo sudėtinga. Priešingai, čia grįžusi per porą dienų gavau darbą vienoje didžiausių Danijos bendrovių. Tačiau jo atsisakiau, nes supratau, kad visą laiką dabar turiu skirti "Penktai kojai" ir gyvūnams.