Pereiti į pagrindinį turinį

G. Patackas eilėraščiuose atsiprašo už jaunystės nuodėmes

2023-03-12 13:00

„Kol dešinioji ranka kruta, tol rašysiu“, – sako poetas Gintaras Patackas, pernai išleidęs karui Ukrainoje skirtą eilėraščių knygelę „Karo kronikos“. Kad palaikytų kūrybinę sportinę formą jis sakosi parašantis po eilėraštį kasdien.

Ištikimas: G. Patacko darbo kabinetas – Laisvės alėja, jos kavinės. Ištikimas: G. Patacko darbo kabinetas – Laisvės alėja, jos kavinės. Ištikimas: G. Patacko darbo kabinetas – Laisvės alėja, jos kavinės.

Suomi„Nebe mano tiesiojoje“

Šį straipsnį išprovokavo pats poetas: paskambino „Kauno dienos“ žurnalistei ir pasakė: „Žinai, mirė mano bičiulis Rimas (Rimvydas Mulevičius, – red. past.). Paskaitysiu eilėraštį, kurį jam parašiau.“

Susitariame susitikti. Kaip visada – Laisvės alėjoje, vienoje mėgstamiausių G. Patacko kavinių. Sutartu laiku poetas čia jau geria kavą. Ant stalo guli du mėlynu tušinuku eilėmis prirašyti sąsiuvinio lapai. Viename – eilėraštis pavadinimu „Rinkimai“, kitame – eilės R. Mulevičiui. „Kitaip atsisveikinti su Rimu negalėsiu, nes jis jau nebe mano tiesiojoje. Neturiu automobilio, nevairuoju, negalėsiu išlydėti į kapines Vilniuje. Rimas buvo vilniečių desanto Kaune flagmanas. Su juo esame daug nuotykių patyrę, daug bendravę ir prie vyno taurės“, – apie ketvirtadienį palaidotą bičiulį pasakoja poetas.

Žuvo du mano vaikai, ir aš jaučiuosi dėl to kaltas. Kaltas, kad buvau prastas tėvas. Gyvenau pats sau.

R. Mulevičius sukūrė iliustracijas dviem G. Patacko poezijos knygoms – „Karo kronikai“ ir „Mažajai dieviškajai CO“. „Išėjo visas šios knygos serialas – penkios dalys. Tai paskutinis didžiausias mano darbas. Po jo mano kūrybinė kreivė ėmė smukti žemyn – amžius. Neprimatau, neprigirdžiu. Tačiau rašyti nenustoju. Pavadinčiau tai grafomanija. Tačiau galbūt tai grafo manija? Esu kilęs iš grafų Potockių. Grafas Valentinas Potockis buvo gyvas sudegintas Vilniuje kaip paskutinė inkvizicijos auka“, – istoriją, kuria nežinia, tikėti, ar ne, pasakoja G. Patackas.

Kuria pusšimtį metų

Kurti eilėraščius jis sakosi pradėjęs keturiolikos metų. „Dabar man 71 metai. Taigi, rašau jau daugiau kaip pusšimtį metų, daugiausia poeziją. Prie romanų jau turbūt nepereisiu“, – užsimena.

Kiekvieną dieną jis parašo po vieną eilėraštį. Taip sako palaikantis kūrybinę sportinę formą. Tik štai apsukos sulėtėjo. Anksčiau eilėraštį ekspromtu parašydavęs per 6 min, o dabar jau ir 1.20 val. užtrunka. Tačiau į kūrybinę pensiją nesiruošia: „Neberašyti man nepavyks. Kol dešinioji ranka kruta, tol rašysiu. Nebent atsitiktų kažkoks ypatingas atvejis. Prastovų gal bus. Mano darbo kabinetas ir toliau išlieka Laisvės alėja. Turiu dvi mėgstamas kavines, kur man duoda nemokamos kavos. Žiemą rašau vienoje, o vasarą grįžtu į kitą.“

Tempas: nors apsukos sulėtėjo, poetas teigia nesiruošiantis į kūrybinę pensiją. / Regimanto Zakšensko nuotr.

G. Patackas prisipažįsta atsisakęs ankstesnio plano kurti eiles kompiuteriu – lieka ištikimas popieriaus lapui ir tušinukui.

„Kompiuteriu rašyti taip ir neišmokau. Ir nesigailiu. Popierius iškenčia viską. Be to, lapą popieriaus ir tušinuką nešuosi visur, kur tik einu. Su kompiuteriu būtų sudėtingiau“, – sako.

Pastebėjus, kad poetas sublogęs, plačiai nusišypso: „Anksčiau aš tik atrodžiau labai storas, nes vaikščiodavau prisikišęs knygų po skvernais. Pats jas pardavinėdavau. Dabar nesinešioju. Vyriausybė mane pagerbė, ir pinigų klausimas nebe toks aštrus. Todėl dabar grąžinu skolą valstybei: rašau nemokamus eilėraščius“, – apie prieš metus skirtą Vyriausybės kultūros ir meno premiją užsimena G. Patackas.

Kūrybinis tandemas

Vertus spausdinti eilėraščius jis atrenka kartu su žmona poete Tautvyda Marcinkevičiūte.

„Su Tautvyda mes sudarome kūrybinį tandemą. Skaitome vienas kito eilėraščius, juos aptariame. Dabar pradėjau pataikauti Tautvydai: rašau eilėraščius, kuriuose prisiekiu jai amžiną meilę. Tie eilėraščiai Tautvydai labiausiai patinka“, – šypsosi G. Patackas. Nesuprasi, kalba rimtai ar juokauja.

Anksčiau jo eilėraščiuose dominavo meilė, erotika, ironija, pašaipa. Dabar vis dažniau atsiranda teisingo kelio, išėjimo, draugų, bičiulių mirties temos.

„Toks gyvenimas. Dabar smagiai riedame nuo kalniuko, kol tėkšimės į griovį“, – šypsosi poetas. Tačiau čia pat surimtėja: „Dabar eilėraščiuose atsiprašinėju už jaunystės nuodėmes. Grįžo gailestis ir gilesnis pasaulio suvokimas. Jis gal neprieinamas jaunam žmogui, bet mano bendraamžiams tinka. Dabartinė mano poezija turi savo skaitytoją. Maždaug miesto mero amžiaus žmogus turi būti, kad suvoktų būties tragizmą.“

Anksčiau Kauno bohemos liūtu tituluotas G. Patackas prisipažįsta sunkiai išgyvenęs karantiną, kai kavinės, restoranai buvo uždaryti. „Teko rašyti namų restorane. Tiesa, į Laisvę ir tada kiekvieną dieną išeidavau. Dabar irgi kasdien išeinu. Išskyrus kelias dienas, kai per Naujuosius metus buvau persišaldęs ir namiškiai laikė mane namų arešte“, – pasakoja.

Stebi, kas vyksta

Nors rega ir klausa prastėja, jis prisipažįsta toliau stebintis Kauną ir pasaulį. Per televizorių kiekvieną dieną žiūrintis žinias: „Aš per žinias kalbu rožančių mintyse. Du kartus per dieną kalbu – ryte ir vakare. Sakysite: klerikalas prakeiktas. Tačiau vienas garbus kunigas pasakė, kad už tai man nuodėmes atleis.“

Užsiminus, kad jo rožinis greičiausiai kitoks, nei kalbamas bažnyčioje, G. Patackas atsako: „Man teko matyti žmonių, kurie smarkiai keikėsi ir sykiu buvo labai dievobaimingi. Paviršiuje plaukė keiksmažodžiai, tarsi šūdas, kuris visada išplaukia į paviršių, o kuo giliau – tuo tyresnis vanduo.“

Gintaras Patackas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasiteiravus, ar poetas čia kalba ir apie save, atsakė: „Aš savęs nepažįstu. Žinau, kad nieko nežinau. Tiksliau – žinau tik tai, kad manęs neapleidžia kaltės jausmas už buvusias padarytas klaidas. Žuvo du mano vaikai, ir aš jaučiuosi dėl to kaltas. Kaltas, kad buvau prastas tėvas. Gyvenau pats sau. Per stipriai gėriau, mušiausi, keikiausi ir neprižiūrėjau vaikų. Mano pirmoji šeima, kur augo trys vaikai, iširo. Du iš jų yra iškeliavę į dangiškas platybes. Mūsų su Tautvyda sūnui ir dukrai šiek tiek daugiau dėmesio skyriau. Jie savo keliais eina. Dukra savo šeimą sukūrusi – aš jau senelis. Turiu septynių mėnesių anūkę. Aš jai ir knygą, eiliuotą dienoraštį, parašiau. „Adrianos dienoraštis“ dar neišleistas – laukia savo leidėjo. Dabar rašau naują knygą, tik dar nežinau, apie ką – malu bet ką.“

Žodžio chuliganas

„Gali poetu ir nebūti, bet būti piliečiu privalai, – paklaustas, ar ėjo balsuoti, cituoja rusišką eilėraštį. – Rinkimų rezultatai nenustebino. Už ką balsavau? Nesakysiu.“

Sako, kad domisi aktualijomis. Karui Ukrainoje jis skyrė visą pernai išleistą poezijos knygelę „Karo kronika“. Joje publikuojami eilėraščiai, rašyti kasdien nuo plataus masto Rusijos karo Ukrainoje pradžios.

Rašyti nenustoju. Pavadinčiau tai grafomanija. Galbūt tai grafo manija?

G. Patackas nuo seno žinomas kaip žodžio chuliganas. Su amžiumi to chuliganiškumo jo poezijoje mažėja, nors „Karo kronikoje“ jis pateikia baisios Putino ir Lavrovo baigties vaizdinių aprašymus. Eilės kupinos minties viražų. Tame pačiame eilėraštyje jis sugeba paminėti ir Viešpatį, ir karą, ir Putiną, kuriam „nurėšime kiaušus“. Baigiasi tos eilės dažniausiai pozityviai: Putinas nugalėtas ir pažemintas, Ukraina laimi, o lyrinis herojus po nuožmios kovos grįžta namo – pas Mažytę, kurią myli.

Tema: „Karo kronikose“ – du mėnesius nuo Rusijos plataus masto puolimo Ukrainoje pradžios rašyti eilėraščiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Tiesa, kalbantis G. Patackas lieka toks pat chuliganiškas kaip anksčiau.

Paklausus, kokie jo kūrybiniai planai, atrėžia: „Mirt ir neapsišikt“. Šypsodamasis žvelgia pro langą.

„Kol kas ruošiuosi toliau tęsti savo gyvenimo būdą. Alkoholio mano gyvenime nebėra, bet kasdien surūkau po pakelį ar du cigarečių, dviem valandoms išvykstu į Laisvės alėją, išgeriu tris puodelius kavos, iš kurių du – kavinėse, parašau po eilėraštį. Labai paprastas gyvenimo būdas. Be to, kiekvieną vakarą grįžtu namo, pas Tautvydą. Ji taip pat kiekvieną vakarą grįžta namo. Man sekasi – yra, kas laukia namuose“, – vėl šypsosi.


Gintaras Patackas

BIČIULIO RIMO MULEVIČIAUS MIRTIS

Liūdna žinia kad numirė bičiulis

Rinkimų dieną pasiekė mane

Apsiverkė ir saulė ir mėnulis

Nuvyto pražydėjusi vyšnia

Ledinis skausmas širdį surakino

Sakyk bičiuli kur tu išėjai

„Pas motiną kuri mane augino

Kur gura jūra stiebiasi kalnai“

Pasakė jis.

Anksti šį rytą kėliaus

Gosli už lango siautėjo pūga

O prietemoje verkė kūdikėlis

Aš pajutau kaip grįžta man jėga

Ėmiau rašyti popierių sugriebęs

Kaip atsisveikinu su bičiuliu

Ir ošė man alėjos Laisvės liepos

Kad aš keliaučiau teisiojo keliu

Beregint ši diena man nuskaistėjo

Ir jau atrodė nebaisi pūga

Ramybė mano sielon jau atėjo

Dabar galiu rašyti: pabaiga

2023 03 06

RINKIMAI

Pasiutusiai nuo ryto buvo šalta

Dabar tik supratau kad sušalau

Kai išsitraukiau šitą lapą baltą

Tariau – negersiu aš daugiau alaus

Nėra puikesnio gėrimo už kavą

Ir taip įkūriau partiją kavos

Vadove aš paskyriau bufetavą

Mokėjo ji stovėti ant galvos

Pasirinkimas buvo gan neblogas

Į miesto merą aš pretendavau

Per rinkimus – tad išsirinkit jogą

Kuriuo kadais jaunystėje buvau

Ir nubalsavęs aš pradėjau siestą

La Fine – mano flagmano laive

Kur mandagiai man patarnavo Vesta

Bet pagaliau prisiminiau tave

Mieloji mano – tad nelik už borto

Blaiviu tavuoju protu aš tikiu

Kai saliutuos mums iš apleisto forto

Tarytum saulė tūkstančio akių

2023 03 05

Iš eilėraščių knygos „Karo kronika“

NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA

Ilgai laukta diena išaušo

Tuoj Putinui nurėšim kiaušus

Ilgai jinai liks atminty

Ir bus anūkams ką paporint

Kaip ėjo broliai savanoriai

Į kovą kruvinoj nakty

Aš pasakysiu ko nežinot –

Staugimą Vilko Geležinio

Kiekvieną dieną aš girdžiu

Jis praneša: „Budėkit žmonės

Sulauksit Viešpaties malonės

Budėkit taip kaip aš budžiu“

Štabe didžiulis sujudimas

Sugautas ryšininkas Simas

Lig šiol jis dirbo svetimiems

Jisai ne vyras o mazgotė

Ne veltui buvo demaskuotas

Prisipažinimas nulems

Kad Suomija vėl stos į karą

Gaminti Putinui košmarą

Tuojau insultas vadui bus

Nes turi jis priklausomybę

Nuo smurto – alina valstybę...

Paskui aš pasiekiau namus

Mažytė pagamino žuvį

Skanėstą – iškišau liežuvį

Skaniai aš menkę sukirtau

Tarytum šventą sakramentą

Ir mano sieloj kilo šventė

Todėl dainuoju dainą tau

2022 03 11

220 VOLTŲ

Į kovą aš veržiuos į ringą

Ramybė tvyro apgaulinga

Tuojau čia mūšis prasidės

Po to kai flagmanas nuskendo

Nuleistas buvo jo desantas

Čia Ukrainoj jam vamzdiec

Atvarė štatai čia ginkluotės

Ir šovinius reik suskaičiuoti

Nepirksi gi katės maiše

O bangos supa štormas kyla

Iššaunu dupeltu į tylą

Nukaunu karo atašė

Volodios artimiausią draugą

Visi man šaukia: „Pasisaugok

Nes dega Putinas kerštu“

Bet pasiekiau aš savo tikslą

Atominė širdelė tiksi

Pavirto vatai man voltu

Ir amperais. Menu mokyklą

Ir dėsnius fizikos... stovyklą

Ten įsirengęs aš buvau

O taip buvau velnių priėdęs

Miestelio žinomas begėdis

Su pioniere draugavau

Atsiprašau su komjaunuole

Rašiau eilėraščius jai uoliai

Bet išsiskyrė mūs keliai

Ir vienas beprotis užvilko

Man uniformą karininko

Ir ligi šiolei aš „starlei“*

Rūkau geriu kiek leidžia spėkos

Ir ačiūdie nemąžta jėgos

Įveikti betmenus galiu

Būgnelis skamba okarina

O taip myliu aš Ukrainą

Ir dar mažytę aš myliu

2022 04 19

*Starlei (rus.) – vyresnysis leitenantas rusų armijoje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų