Pakaunės žemė gali didžiuotis užauginusi ne vieną šimtą savanorių. Šiomis dienomis pasirodžiusioje Viliaus Kavaliausko knygoje aprašyti 96 Vyčio Kryžiaus kavalieriai, dalyvavę nepriklausomybės kovose.

Gausi medžiaga nustebino

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, paprašęs žinomo žurnalisto, ordinų, medalių, garbės ženklų istorijos tyrinėtojo ir gausybės enciklopedinio pobūdžio istorinių knygų autoriaus Viliaus Kavaliausko įprasminti rajono 60-metį knyga apie garbius pakaunės žmones, nustebo pamatęs rezultatą – leidinyje pateiktą gausią istorinę medžiagą.

"Niekada negalvojau, kad mūsų krašte buvo tiek didvyrių. Žurnalistas šioje knygoje suskaičiavo net 96 vyrus ir moteris, dalyvavusius nepriklausomybės kovose ir pelniusius Vyčio Kryžiaus ordinus. Dar gausesnė yra mūsų krašto savanorių armija – knygoje minimos net 645 pavardės. Knygoje aprašyti savanoriai – tai šviesūs orientyrai mums. Iš jų gyvenimų turime mokytis. Perskaitęs knygą supratau, kodėl Kauno rajono žmonės tokie ištikimi Lietuvai, taip tvirtai laikosi ant kojų ir niekada nenuleidžia rankų – jie savo kraujyje turi didvyriškų tėvų, senelių ir prosenelių gerų genų", – kalbėjo meras, laikydamas rankose šviežutėlę V.Kavaliausko knygą "Pakaunės krašto karžygiai.1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Vyčio Kryžiaus kavalieriai ir savanoriai". Tai – bene 20-oji autoriaus knyga istorine tematika.

Garliavos valsčiaus fenomenas

"Visi nustemba, kai išgirsta, kad būtent Garliavos valsčius – didžiausia Lietuvos patriotizmo sala. Būtent iš šios vietovės į karą su jaunutės valstybės priešais 1918–1920 m. išėjo beveik 200 savanorių. Tarp jų buvo nemaža moterų, o viena jų – medicinos sesuo Ona Čebelytė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu. Ji, kaip ir dar trys dešimtys Vyčio Kryžiaus kavalierių, palaidota Jonučių kapinėse. Beje, Lietuvoje nėra antrų tokių kapinių, kuriose būtų palaidota tiek daug apdovanotųjų Vyčio Kryžiumi", – aiškino V.Kavaliauskas.

Pasak pašnekovo, jis dėkingas pakaunės bibliotekoms, muziejams, kuriuose aptiko daug reikalingos informacijos savo knygai. Autorius negalėjo apsieiti be Centrinio Lietuvos valstybės archyvo, kuriame gausu šalies karinės istorijos dokumentų. Sukauptą medžiagą apie pakaunės karžygius papildė jų palikuonių pasakojimai, išsaugoti daiktai. Įdomu tai, kad kai kurie karžygių vaikai net nežinojo esą Vyties Kryžiaus kavalieriaus palikuonys. Kodėl taip atsitiko?

Kaip išvengė tremties

"Kai tėvelį suėmė ir išvežė į Sibirą, į Taišeto lagerį Irkutsko srityje, man nebuvo nė trejų metukų. Žinoma, prisimenu kratas mūsų namuose, Karkazų kaime, kur tuo metu gyvenome. Kai tėtis buvo lageryje, ateidavo nepažįstami vyrai, viską apversdavo namuose aukštyn kojomis, pasiimdavo patikusius daiktus ir išeidavo. Tačiau pavyko išsaugoti, pavyzdžiui, tėčio sidabrinį kišeninį laikrodį – jį į mano lovelę įkišo mama, kai pastebėjo kieme nepažįstamus vyrus. Atsimenu ir tai, kad mama krosnyje vis degindavo kažkokius popierius", – pasakojo Garliavoje gyvenanti dukart Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoto Juozo Bartkevičiaus dukra Dalia Gailutė-Vitunskienė.

Anot pašnekovės, jos mama, išvarginta kratų ir grasinimų, labai nenorėjo su dviem dukromis būti išvežta į Sibirą, kur lageryje jau kamavosi jos vyras – nepriklausomybės kovų savanoris, partizanų talkininkas. Todėl ji žmonių patarta nuėjo į civilinės metrikacijos biurą ir padavė pareiškimą skyryboms su "liaudies priešu".

Slėpė nuo dukrų

J.Bartkevičius žinojo apie fiktyvias skyrybas ir tam pritarė, suprasdamas situaciją, į kurią pateko jo Lietuvoje likusi šeima.

"Mano tėvai susirašinėjo visą laiką – tai liudija iki šiol saugomi namuose tėvo laiškai, kurių dauguma parašyti ant lageryje prastame popieriuje pieštų vaizdų. Kai tėtis grįžo iš lagerio, iškart apsigyveno pas mus – fiktyvios skyrybos nieko nereiškė – jie su mama buvo susituokę bažnyčioje. Noriu pabrėžti, kad niekada negirdėjau iš tėčio jokių pasakojimų apie nepriklausomybės kovas, apie apdovanojimus, ryšį su partizanais. Tai buvo slepiama nuo dukrų, kad mes netyčia neprasitartume viešumoje ir dėl to nenukentėtume", – tėvo nuopelnų nežinojimo priežastį paaiškino Dalia.

Ilgos ordino klajonės

Įdomu, kad apie tėvo ordinus dukra Dalia sužinojo tik iš Viliaus Kavaliausko, kai šis atvažiavo į jos namus pasiklausinėti apie garbųjį savanorį. Tuomet dar būsimos knygos autorius parodė Daliai ir vieną iš dviejų jos tėvo ordinų, papasakojo jo suradimo istoriją.

"Kai 2003 m. Maskvoje, buvusiame Revoliucijos muziejuje, vyko Lietuvos valstybės ordinų paroda, prie manęs priėjo rusų mokslininkas, vaikų rašytojas, Rusijos federacijos Heraldikos komisijos narys Igoris Ožeiko, puikiai išmanęs ir Lietuvos istoriją. Būdamas man draugiškas, padovanojo Vyties Kryžių, kurio numeris – 138. Šį ordiną I.Ožeiko 2000 m. nupirko "Holmasto" firmos aukcione Helsinkyje. Pagal ordino numerį Lietuvoje išsiaiškinau, kad jis buvo išduotas Juozui Bartkevičiui. Ir štai šis ordinas, apkeliavęs greičiausiai pusę Europos, grįžo namo – buvo atvežtas parodyti karžygio dukrai į Garliavą. Tiesa, dabar šis ordinas saugomas Valdovų rūmų muziejuje ir bus eksponuojamas Didvyrių salėje, kai tik ji bus įrengta", – aiškino V.Kavaliauskas.

Taiklusis artileristas

J.Bartkevičius gimė 1896 m. pavasarį Garliavos valsčiaus Karkazų kaimo vargingų valstiečių šeimoje. Baigė penkias gimnazijos klases, 1919 m. vasaros pradžioje savanoriu įstojo Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos pulko ketvirtą bateriją, dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais – bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1921 m. pakeltas į puskarininkius.

Sklaidydamas tarpukario Lietuvos kariškų leidinių puslapius, V.Kavaliauskas išsiaiškino, už ką J.Bartkevičius du kartus apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Pasirodo, artilerijos pabūklo (patrankos) taikytojas J.Bartkevičius drauge su bendražygiu Antanu Sabu 1919 m. birželio 10-osios naktį iš patrankų taip taikliai apšaudė Aštrakalnyje bolševikų pozicijas, kad šie, nors turėjo gausesnes pajėgas, buvo priversti bėgti. Tiesa, kitą dieną priešas vėl mėgino prasiveržti, tačiau ir vėl juos pasitiko tiksli minėtų lietuvių artileristų ugnis. Būtent dėl šios taiklios ugnies priešai pabėgo, palikę vieną kulkosvaidį, du vežimus produktų ir vieną lauko telefono aparatą. Už taiklumą ir narsą šiame bolševikų fronto ruože J.Bartkevičius 1919 m. rugsėjį buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi "Už Tėvynę".

Po kelių mėnesių jis ir vėl pristatytas apdovanojimui už narsą ir šūvių tikslumą kitame mūšyje. Šį kartą savanoris apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi "Už Tėvynę".

Diplomuotas buhalteris

"Tėtis buvo tikslus ne tik nutaikydamas artilerijos pabūklus, bet ir gyvenime. Gal todėl ir buhalteriu tapo, – samprotavo Dalia, kuri pati dirbo buhaltere, jos dukra ir anūkė – taip pat buhalterės. – Jis niekur ir niekada nevėluodavo, viską stengdavosi atlikti sutartu laiku. To išmokė ir mus, dukras, o mes – savo dukras. Tėtis, esant konfliktinei  situacijai, niekada nekeldavo balso – sugebėdavo ramiai spręsti problemas. Matyt, jį to išmokė sudėtingas gyvenimas."

Pasibaigus nepriklausomybės karui, kaip virštarnybinis vyresnysis puskarininkis J.Bartkevičius tarnavo Artilerijos tiekimo skyriuje, o vakarais mokėsi. Taip jis atkakliai yrėsi savo svajonės link, kurią įgyvendino 1931 m., priimtas studijuoti Lietuvos universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyriuje. Studijų metais susipažino su būsima žmona. 1938 m. rudenį įsidarbino Ginklavimosi valdybos Kreditų ir atsiskaitymo dalies skaitvedžiu, vėliau – Ginklų dirbtuvėje Kaune, o karo metais – Garliavos valsčiaus buhalteriu, valdybos sekretoriumi. 1946 m. jį suėmė NKVD.

Lageris palaužė sveikatą

V.Kavaliauskui pavyko išsiaiškinti, kad J.Bartkevičius buvo suimtas už tai, kad padėjo Garliavos valsčiuje veikusiems partizanams, priimdamas juos nakvynei, aprūpindamas maistu, tabaku, pranešdamas apie stribų planuojamas operacijas. 1946 m. Karo tribunolas nuteisė J.Bartkevičių dešimt metų kalėti Taišeto lageryje.

Taišete lietuvis tapo invalidu. Jo sunkią būseną kalinimo vietoje nusako dukters išsaugotas laiškas, J.Bartkevičiaus rašytas lageryje 1947 m.: "Velykas numatau švęsti savo brangioje šeimoje... Jeigu mano nujautimas neišsipildys, tai toliau nei sveikata, nei nervai, nei smegenys neišlaikys." Atlaikė, nors dar teko kalėti ilgus metus.

Grįžo po devynerių metų

1954 m. J.Bartkevičius iš lagerio parašė laišką TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Klementui Vorošilovui, prašydamas paleisti jį, praradusį sveikatą, namo po devynerių metų kalinimo. Praradusiojo sveikatą buvo pasigailėta – leista grįžti į Lietuvą, kur jo laukė žmona ir aštuoniolikos bei dvylikos metų dukros. Grįžęs įsidarbino Garliavos apylinkėse buvusiame "Aušros" kolūkyje kasininku-buhalteriu. Mirė 1973 m. pavasarį, palaidotas Garliavos Jonučių kapinėse.

"Tėtis padėjo man savo vaikus užauginti, dabar aš prižiūriu savo proanūkį Matuką, kurį man padovanojo anūkė mano 70-mečio proga. Esu laiminga žinodama, kad gyvenu laisvoje Lietuvoje, kad Matukui neteks patirti to, ką teko išgyventi jo proproseneliui", – kalbėjo Dalia, glausdama prie savęs Matuką.

Priesakas mums ir valstybei

"Ruošdamiesi mūsų valstybės atkūrimo 100-mečiui turime įvardyti jai nusipelniusius žmones, tarp kurių išskirčiau Vyčio Kryžiaus kavalierius ir savanorius, kurių didvyriškumas tapo pavyzdžiu pokario rezistencijai. Džiaugiuosi, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose sparčiai skinasi kelią mano idėja pakabinti lentas su tos vietovės savanorių pavardėmis, – pasakojo V.Kavaliauskas. – Atskiros atminimo lentos skiriamos Vyčios Kryžiaus kavalieriams. Tiesa, nelabai įsivaizduoju, kaip atrodys tokia lenta su savanorių pavardėmis, pavyzdžiui, Garliavoje – juk reikės sutalpinti beveik 200 pavardžių... Vis dėlto tikiu, kad link 100-mečio artėjanti Respublika neužmirš savo gynėjų, kuriems nereikia rentų, ženklų iš aukso, pirmo laipsnio valstybinių pensijų ir nemokamų laidotuvių. Jiems, mūsų karžygiams, tereikia, kad valstybė juos prisimintų."

Žurnalistas knygą skiria savo istorinę atmintį garbingai saugančioms šeimoms ir tikisi, kad knyga paakins stovinčiuosius prie Respublikos 100-mečio slenksčio gerbti šalies istoriją, saugoti ir turtinti savanorių kartos mums paliktą turtą – Lietuvos Valstybę, prisiminti ją kūrusius ir gynusius vyrus bei moteris.