Kalniečių ir Eigulių mikrorajonus jungiantis Šiaurės pr. buvo švarus lapas urbanistų polėkiams atsiskleisti. Vietoj karinių poligonų, pelkėtų pievų ir kaimo šunkelių sovietmečiu čia suprojektuota moderni šiaurinė miesto dalis.

Nenorėjo griauti

Kalniečių III mikrorajoną, išsidėsčiusį tarp Šiaurės ir Savanorių pr., projektavęs urbanistas Alvydas Pranas Steponavičius šį darbą laiko vienu įdomiausių ir sėkmingiausių per savo karjerą. Ne veltui 1983-iaisiais Kalniečių mikrorajono projektas įvertintas medaliu ir pripažintas geriausiu visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje.

"Kai pradėjome statyti, čia buvo plyni laukai, kuriuose už smėlio pylimų kareiviai mokėsi šaudyti. Visą teritoriją kirto dvi pagrindinės ašys – dvi kaimo "ulyčios", kurios vedė iki Kleboniškio. Prie jų buvo įsikūrę Kalnicos, Muravos ir du Eigulių kaimai. Taigi urbanistai turėjo daug erdvės ir piešė lengva ranka", – pasakojo A.P.Steponavičius.

Architektas prisiminė, kaip tuomet vienu pieštuko mostelėjimu galėjo išgriauti visus Muravos kaimo (dabartinės Pakraščio ir Muravos g.) namelius, nes sovietmečiu valdžiai į tai buvo ne tik nusispjauti, bet dar ir buvo rekomenduojama išnaikinti visus reliktus.

"Palikau visus namus. Šaipėsi iš manęs, sakė, kaip čia dabar šalia daugiabučių privatininkai gyvens. Įrodžiau, kad gaidžio giesmė, šuns lojimas papuoš tą rajoną. Taip ir atsitiko. Dabar džiaugiuosi, kad nameliai išliko, pasigražino, rekonstravosi. Išsaugojau ir jų sodus, kuriuose čiulba paukščiai. Tuose nameliuose vyksta savo gyvenimas, daugiaaukščiuose – savo. Vadinu tai dideliu laimėjimu", – džiaugėsi A.P.Steponavičius.

Sukūrė gatvių sistemą

Didžiausias uždavinys tuomet buvo sukurti tokią mikrorajono gatvių struktūrą, kad jos visos vestų pramoninės Kauno teritorijos link, kurios dalyje dabar įsikūręs prekybos miestelis "Urmas". Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, kai mieste gyveno 430 tūkst. gyventojų, didžiausiame Lietuvoje pramonės rajone, kuriame veikė įmonės milžinės Radijo gamykla, "Dirbtinis puoštas", dirbo apie 160 tūkst. žmonių.

Pažiūrėjus į Kalniečių rajono planą aiškiai matyti, kaip visos gatvės, pradedant Šiaurės pr., įsilieja į Pramonės pr. Tokia sistema puikiai funkcionavo, kol neatsirado Šilainiai. Tuomet kauniečių automobiliai užgrūdo Islandijos pl. ir aplinkkelis tapo vidine Kauno gatve.

Anot A.P.Steponavičiaus, schema ir toliau veiks puikiai, kai atsiras dar vienas tiltas per Nerį. Nuo Baltų pr. ties buvusiais laidojimo rūmais Jonavos g. Nerį kirsiantis tiltas automobilių srautą nukreips į Kalniečiuose esančią Žeimenos g.

Dėkojo už numerius

Prieš 45 metus projektuojant naują mikrorajoną viskas buvo kruopščiai apgalvota. "Ar matote nors vieną šulinio dangtį?" – paklausė A.P.Steponavičius važiuojant naujai rekonstruotu Šiaurės pr. Ir tikrai – visame kelyje matėsi tik grotelės lietui nutekėti. Mat, anot urbanisto, visi inžineriniai tinklai sukloti po šaligatviais. Dėl po žeme einančios šiluminės trasos pėsčiųjų takas yra visada sausas, o gatvę paprasta rekonstruoti. "Pagrindinė problema keičiant kelio dangą yra šuliniai: juos reikia aukštinti arba žeminti. Kai jų nėra, galima labai paprastai ir greitai remontuoti gatvę", – aiškino A.P.Steponavičius.

Dar viena naujovė, kurią iš Šiaurės pr. vėliau perėmė Šilainiai, – dideli, ryškūs, aukštai užrašyti namų numeriai. Nors sovietmečiu architektui reikėjo įrodinėti, kad tokie  numeriai naudingi, šiais laikais už šią idėją jis netgi yra nemokamai važiavęs taksi.

"Kartą važiuodamas namo pasisakiau, kad aš tuos numerius uždėjau. Taksistas sako: tai tu esi Steponavičius? Mes pinigus renkame, kad tau, dar gyvam būnant, paminklą pastatytume. Už tai ir pinigų iš manęs nepaėmė", – prisiminęs taksistų dėkingumą už aiškiai matomus orientyrus, juokėsi urbanistas.

Skyrė vietos garažams

Gyvenamieji namai įsikūrę tik vienoje Šiaurės pr. pusėje, kita, kur dabar tęsiasi Islandijos pl., buvo specialiai paversta komunaline zona. Čia įsikūrė troleibusų depas, policija, garažai. Tačiau tuo pat metu galvota ir apie kitokią teritorijos paskirtį.
"Komunalinė zona neturėjo būti skirta garažams, tačiau projektuojant Kaune vyko staigus automobilizacijos šuolis. Lietuvai tuomet buvo pritaikyta speciali norma – 80 automobilių 1 tūkst. gyventojui. Jautėme, kad automobilių Kaune labai padaugės, todėl visą šią zoną paskyrėme jiems", – pasakojo A.P.Steponavičius.

Pasak architekto, 8–9 dešimtmečių sandūroje turėti garažą vyrui buvo didžiausias prestižas: "Nuo žmonos gali pabėgti, kortomis palošti, išgerti. Visi kooperatiniai garažai buvo iš karto išpirkti. Įsivaizduokite, garažai su kanalizacija, elektra, net šildomi."

Nieko keista, mat "Žiguliai" surūdydavo per penkerius metus, todėl žiemą turėjo būti laikomi šiltai, uždaroje patalpoje, pastatyti ant kaladžių. A.P.Steponavičius mano, kad dabar garažai visiškai nereikalingi, o juos nugriovus teritorijoje galėtų kurtis didysis verslas.

"Niekas dabar nelaiko automobilio toli nuo namų, o ir pats automobilis gali atlaikyti visokias oro sąlygas. Dabar visai kitos vairuotojų mentalitetas, manau, dauguma mielai tuos garažus parduotų", – anot urbanisto, nors garažuose dabar įsikūrusios įvairios dirbtuvės ir smulkūs verslai, bet daug jų ir nenaudojami arba paversti sandėliais.

Galėtų būti prestižinis

A.P.Steponavičius atkreipė dėmesį ir į Šiaurės pr. daugiabučius. Nors dabar jiems reikalinga rekonstrukcija, tuomet tai buvo išskirtiniai namai. Pirmiausia, jie pasižymėjo didesne šilumine varža ir geresne izoliacija tarp butų.

"Tai amžini namai, jie stovės dar 100 metų. Juolab kad yra labai lengvai pertvarkomi. Turėdamas gerą konstruktorių gali platinti erdves, jungti šalia ar virš esančius butus – jokių problemų!" – architektas pabrėžė, kad vien dėl to tai galėtų būti prestižinis rajonas, patrauklus gyventi jaunoms šeimos.

Žvelgdamas į apšiurusius kiemus, apstatytus automobiliais, ištrupėjusius šaligatvius, sunaikintas vaikų žaidimų aikšteles, vienas Kalniečių projekto autorių neslėpė: "Kai valdžia nusisuko nuo centralizuotos priežiūros, sistema žlugo. Automobiliai sulindo į kiemus, netvarka čia, netvarka – ten. Gyventojams nerūpi, turi jie savo butelį, ir tiek. Valdžia turi rūpintis. Situacija bloga, bet ji tokia visoje Lietuvoje", – liūdnai kalbėjo A.P.Steponavičius ir pridūrė, kad vis tiek tai – mieliausias jo darbas. "Gavome medalį. Pamenu, už premiją nusipirkau "Žigulius", – juokėsi urbanistas.