Gėrio pergalė – iš kartos į kartą

Ilgametė tradicija

Kauno žydų bendruomenė puoselėja ypatingą tradiciją – pavasarį pagerbti žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metais, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo pasmerktuosius mirčiai. Per šventinius pietus prie vieno stalo susėda išgelbėti Kauno žydų bendruomenės nariai, žydų gelbėtojai, jų vaikai ir vaikaičiai. Pastarųjų, bėgant metams, vis daugiau, nes gyvų gelbėtojų gretos retėja, tačiau istorijos nenutrūksta – jos perduodamos šeimose kaip moralinė pareiga ir asmeninis liudijimas.

Pasakotoja: D. Selčinskaja tarsi vaikščiojanti knyga, sukaupusi šimtus istorijų. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Net išėjus anapilin patiems gelbėtojams, ryšiai su jų šeimomis nenutrūksta. Juos palaiko dėkingumas, pagarba ir gyva atmintis“, – susirinkusiuosius sveikino Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas.

Pasak jo, šie susitikimai kasmet tampa ne tik atminties vakaru, bet ir galimybe jaunesnei kartai išgirsti liudijimų apie žmones, kurie okupacijos metais nepabūgo rizikuoti savo gyvybėmis dėl kitų.

„Čia susirinkusieji žino, kokie tada buvo laikai. Aš pats sau kartais užduodu klausimą, kaip būčiau elgęsis tokios grėsmės akivaizdoje, ar drįsčiau gelbėti pažįstamus ir nepažįstamus žmones. Pasakyti, kad tai buvo žygdarbis, yra labai mažai“, – kalbėjo bendruomenės vadovas.

Nepakaktų vieno vakaro

Į renginį atvyko ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė-tyrėja Danutė Selčinskaja. Daugybę metų ji renka žydų gelbėtojų istorijas, archyvines bylas, fotografijas ir liudijimus. Muziejininkės dėka išsaugoti daugybė vardų ir šeimų likimų.

Pasakyti, kad tai buvo žygdarbis, yra labai mažai.

„Per tiek metų išgirdau šimtus istorijų. Kartais atrodo, kad vienam vakarui jų papasakoti tiesiog neužtektų. Kiekviena jų turi savo skausmą, savo baimę ir kartu neįtikėtiną drąsą“, – kalbėjo D. Selčinskaja.

Ji priminė, kad Holokausto metais žmonės rizikavo ne tik savimi – pavojus grėsė visai šeimai, vaikams, artimiesiems. Nepaisant to, daugelis ryžosi padėti persekiojamiesiems.

„Net tamsiausiais laikais žmogus turi pasirinkimą“, – pastebėjo muziejininkė, kurios pasakojimai tapo savotišku tiltu į vakaro metu prisimintas istorijas.

Svarbu: tradicinis žydų gelbėtojų pagerbimas – savotiškas priminimas, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti gėrį. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Viena jautriausių – Algimanto Smolensko šeimos likimas. Jo seneliai Dominykas ir Marijona Viščiai iš Antupyčių kaimo Raseinių rajone karo metais slėpė nuo nacių besislapsčiusį Aroną. Vasaromis vyras glaudėsi javų laukuose ir netoliese esančiame miškelio tankumyne, o žiemomis gyvendavo Viščių namuose. Šeima augino penkis vaikus, gyveno sunkiai, tačiau dalijosi tuo, ką turėjo. Maistą slepiamam vyrui nešiodavo visi šeimos nariai. Nacių kratos ir grasinimai šeimos nepalaužė. Net tada, kai per vieną kratą namiškiai buvo išvaryti į lauką pusnuogiai, jie neišdavė slepiamo žmogaus. Po karo Aronas Smolenskas vedė Viščių dukrą Janiną. Šiandien jų sūnus Algimantas Smolenskas sako, kad už savo ir seserų gyvybę yra dėkingas senelių drąsai.

Vaikystės prisiminimai

Kaunietė Sigutė Smetonaitė susitikimų metų kaskart prisimena, kaip mama į namus parsivedė moterį, kurią pristatė kaip tolimą giminaitę Sofiją. Maža mergaitė netrukus suprato, kad viešnia slepiasi, tačiau šeimoje apie tai nebuvo kalbama – vaikai buvo mokomi tylėti ir neklausinėti. S. Smetonaitė prisiminė, kaip jos leisdavo laiką, kartu žaisdavo, kaip mama ieškojo, kur gauti medaus sergančiai Sofijai. Ypač įsiminė viena iš kratų namuose.

„Kažkas ėmė stipriai belsti į duris. Visi buvome namie. Įėjo pikti vyrai. Pradėjo vaikščioti po kambarius ir tikrinti. Labai bijojau“, – dabar moteris supranta: jei Sofiją būtų suradę, visai šeimai būtų grėsę areštas arba mirtis.

Susitinka: nors veidai keičiasi, G. Žakas džiaugėsi, kad gretos neretėja – istorijas tęsią gelbėtojų vaikai ir anūkai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Renginyje dalyvavo ir pianistas Rokas Zubovas – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės provaikaitis. Rašytoja, kuri yra paskelta Pasaulio Tautų teisuole, kartu su dukra Danute Čiurlionyte-Zuboviene ir žentu architektu Vladimiru Zubovu karo metais gelbėjo iš Kauno geto pabėgusius žydus. Jų namai tapo prieglobsčiu žmonėms, kuriems kasdien grėsė mirtis.

Kauno žydų bendruomenės atstovai pastebėjo, kad apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jo kūrybą Lietuvoje žino kone kiekvienas, tačiau apie šeimos pastangas gelbėti žydus vis dar kalbama per mažai.

„Tokios istorijos turi būti girdimos“, – sakė Kauno žydų bendruomenės atstovė.

Renginio metu prisiminta ir Tito Masiulio šeimos istorija. Jo mama taip pat prisidėjo prie žydų gelbėjimo, parodydama, kad karo metais žmonių pasirinkimai dažnai buvo stipresni už baimę.

„Tokie pavyzdžiai šiomis dienomis tampa svarbia moraline pamoka jaunajai kartai. Tai ne tik pasakojimai apie praeitį, bet ir priminimas, kad net tamsiausiais laikais žmogus gali pasirinkti gėrį“, – pabrėžė G. Žakas.