Tvarko ne tik sklypą

"Rudens sambarių" šventėje Raudondvaryje pagerbti savivaldybės rengiamo konkurso laureatai, išdalyti prizai – architektės Violetos Beigienės ir skulptoriaus Danieliaus Sodeikos sukurti mažosios architektūros elementai. Šįkart gražiausia ūkininko sodyba nebuvo renkama.

Gražiausiai tvarkomo gyvenamojo namo sklypo kategorijoje pirmoji vieta atiteko Editai Keblikienei iš Kačerginės, antroji – Danguolei ir Arūnui Januševičiams iš Neveronių.

Įteiktos ir dvi Kauno rajono mero Valerijaus Makūno padėkos. Gražiausiai tvarkomo gyvenamojo namo sklypo kategorijoje padėka įteikta Birutei ir Virgilijui Limbams iš Lapių seniūnijos, Gražiausiai tvarkomos sodybos kategorijoje – Rūtai ir Albertai Aleknavičiams iš Vilkijos apylinkių seniūnijos.

Kačerginietė E.Keblikienė šeimininkauja tarp Nemuno vagos ir pušyno įsiterpusiame, natūraliai pušyno link kylančiame šlaite išsidėsčiusiame sklype. "Mums patiems patinka, kai gražu. Mums su vyru ir žolę pjauti patinka. Tokia sodyba, kokia ji dabar yra, buvo ne mano užgaida, o vyro noras gražiai susitvarkyti sklypą. Jeigu kitiems gražu – irgi gerai. Tačiau mes tikrai ne dėl konkursų tvarkomės", – užsiminė pašnekovė.

Moteris neslėpė, kad sklypo kraštovaizdžiui sukurti samdė profesionalus: "Atsiradus galimybei išplėsti sklypą, reikėjo performuoti visą jo bendrą vaizdą. Kraštovaizdžio projektą sukūrė samdyta įmonė. Vieni projektavo, kiti įgyvendino. Obelys, kriaušės, krūmai išlikę iš senosios mūsų sodybos. Tos obelys būtų labai didelės, bet mes jas formuojame kaip žemaūges."

Pasodino naudojantis kranu

Kitoje sklypo pusėje gerokai paaugę egzotiškų kraštų spygliuočiai atvežti iš Vokietijos. "Lietuvoje tiek metų auginti medžiai neparduodami. Pušys pirktos beveik tokio dydžio, kokios jos dabar yra, atvežtos ir pasodintos naudojantis kranu. Norėjome, kad šie spygliuočiai nors kiek atribotų mūsų sklypą nuo greta iškilusio daugiabučio", – pasakojo kačerginietė.

Puikiai sutvarkytame, išskirtinio landšafto sklype iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia nėra vietos daržovėms. Tačiau šeimininkė neslėpė, kad gėlyne įkomponuotas ir daržas. "Šiltnamio neturime, bet užsiauginame ne tik morkų, cukinijų, bet ir agurkų, pomidorų, aitriųjų paprikų. Turiu ir prieskoninių žolelių: mėtų, bazilikų, čiobrelių. Viską užsiauginu tarp gėlių. Gėlynas, ir šalia – lysvė, skirta daržui", – paaiškino moteris.

Susidaro įspūdis, kad vis daugiau žmonių ne patys tarnauja savo kiemui, o tas kiemas – jiems.

Keblikai nebijo iškelti kojos iš savo sklypo – tvarko ir šalia esančios Nemuno pakrantės lopinėlį, ir miško, besiribojančio su jų sklypu, pakraštį. "Tvarkome daugiau, nei mums priklauso. Tai reikalauja ir finansų, ir laiko, ir sveikatos, bet mums patiems gražu, kai susitvarkome", – neslėpė šeimininkė.

Sodyboje tvarkosi penkiese: tėvams padeda trys vaikai. "Sūnus žolę pjauna, dukros padeda kieme. Darbo susidaro nemažai, tačiau aš tikrai ne visą laisvalaikį praleidžiu tvarkydama aplinką. Mes ir į koncertus nueiname, ir į teatrą, bet mums visiškai natūralu ir žolę nusipjauti, ir gėlę ar daržovę užsiauginti. Man geriau pirštukus į žemę suleisti, nei kambaryje užsidarius būti, – šyptelėjo pašnekovė. – Čia turi ir ta veikla patikti, ir norą reikia turėti. O jeigu nepatinka, gali įmonę pasamdyti, ir ji tvarkys viską. Tačiau mes ir patys savo jėgomis stengiamės kiek galim susitvarkyti."

Suviliojo graži vieta

Antros vietos laimėtojai Danguolė ir Arūnas Januševičiai į Neveronis iš Kauno atsikraustė prieš keliolika metų. "Suviliojo graži vieta. Tuomet stovėjo tik namo karkasas, bet aplinka buvo labai graži: šalia – upelis, užtvankėlė. Žinojau, kad aš čia galėsiu sukurti kažką gražaus. Mano mama dažnai dalyvaudavo Pakruojo gražiausios sodybos konkursuose. Matyt, iš jos aš paveldėjau norą kurti gražią aplinką. Kurdama aplinką vadovavausi savo idėjomis, – paklausta, ar jos profesija susijusi su sodininkyste, kraštovaizdžio projektavimu, D.Januševičienė purtė galvą. – Neturėjau net patarėjų – mačiau savo viziją, kaip viskas mūsų sklype turėtų būti. Susidėlioji mintis, pasižiūri internete – ir darai. Žinoma, bėgant laikui ta vizija keičiasi. Buvo, kad pasėjome žolę, o paskui užsimaniau alpinariumo. Tada teko nukasti dalį žolės. Kuriant alpinariumą, kiekvieną akmenį visaip sukiojau, galvojau, kaip jis gražiau žiūrėtųsi."

Neveronių gyvenvietės pakraštyje esančiame 25 arų Januševičių sklype telpa daug kas. "Yra žolynų, gėlynų, alpinariumų, yra ir šiltnamiukas, darželis: pora lysvelių svogūnėliams, prieskoniams, braškytėms, šilauogėms, avietėms ir agrastams. Yra ir vaismedžių sodeliukas: pieva, kurioje kelios obelys, trešnės išsimėčiusios, abrikosas, kriaušė", – auginamus sodo ir daržo augalus vardijo pašnekovė.

Investicijos nebuvo skausmingos

Šalia neveroniškių sklypo – upelio užtvanka, prie kurios perėti vaikų atskrenda gulbės, yra ir kitų paukščių. D.Januševičienė neslėpė skirianti laiko pasigėrėti gamtos ir savo pačios sukurtu grožiu.

"Man patinka dirbti sode. Pavargsti, bet, kai pamatai darbo rezultatus, pasidaro gera – nuo to ir pailsi. Tokiam poilsiui taip pat skiriu laiko: ant gultuko paguliu ar ant suoliuko pasėdžiu, pasigrožiu", – pasakojo neveroniškė. Daugiausia darbo D.Januševičienei pavasarį – moteris pati daigina daugelį vienmečių augalų. "Paskui reikia pikuoti, susodinti viską. Pavasarį ir pušis reikia apkarpyti – kai kuriuos pumpuriukus nugnaibyti. O vasarą belieka kelias žoles išrauti. Mulčiuoju dirvą aplink augalus, todėl žolių būna nedaug. O rudenį nemažai augalų perkeliu į vazonus, sunešu į namus, ir jie ten laukia pavasario", – sezoniškus darbus rikiavo pašnekovė.

Formuojant sodybą ilgą laiką perkant reikiamus augalus, akmenis, dekoratyvinius elementus investicijos į sklypą šeimai neatrodė didžiulės. Be to, Januševičiai nuolatos galvojo, kaip reikiamą prekę įsigyti pigiau. "Pati važiavau į Pakruojį, iš ten vežiausi dolomito skaldą. Taip sumokėjau daug kartų pigiau nei Kaune. Akmenys alpinariumams atkeliavo iš Zatyšių karjero. Su šeimynykščiais patys ten rinkomės, vežėme", – prisiminė moteris.

Anksčiau būdavo tai koks vežimas kieme gėlėmis apsodintas, tai medinė dekoratyvi tvora, tai ratas gandralizdžiui. Dabar to mažėja, kaip ir neskoningumo, kičo – visokių plastmasinių atseit pagražinimų.

Tvarkytis sodyboje Januševičiams padeda suaugę sūnus ir dukra. "Jiems tai yra artima, tokių darbų jie nesikratė ir būdami paaugliais. Ir į karjerus kartu važiavome, kasėme akmenis, o kuriant alpinariumą padėjo ir draugai", – moteris neabejojo, kad 300 kg sveriančių akmenų dviese su vyru be draugų pagalbos nebūtų parsivežę.

Tvarkosi dėl savęs

Angelė Ščiukauskienė, Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, Gražiausiai tvarkomų Kauno rajono sodybų konkurso komisijos pirmininkė:

Konkurso tikslas – skatinti gyventojus puoselėti savo namų valdas, sodybas, kaimus, miestelius, ugdyti gyventojų kūrybiškumą, norą išradingai tvarkyti savo gyvenamas teritorijas, puoselėti tradicijas. Konkurso pirmasis etapas vyksta seniūnijose – čia išrenkami gražiausiai tvarkomi sklypai, sodybos, o paskui gražiausius iš jų renkame mes, savivaldybės sudaryta komisija.

Kauno rajone yra 25 seniūnijos, tačiau tik keturiolika seniūnijos dalyvavo šiemečiame konkurse. Mes vertinome dvylika gyvenamųjų namų sklypų ir penkias sodybas. Gaila, bet šiais laikais ne visi nori, kad jų sodybos, sklypai būtų vertinami.

Yra sklypų, kur aiškiai matyti, kad formuojant bendrą vaizdą ranką pridėjo profesionalai. Komisijoje yra ir architektės, kurios sako: čia viskas padaryta kaip iš vadovėlio, viskas atitinka reikalavimus. To mes negalime nepastebėti. Tačiau mes neskatiname žmonių samdyti architektų ar landšafto specialistų. Kiti ir be padėjėjų labai gražiai susitvarko. Pavyzdžiui, pernai mes apdovanojome močiutę, kuri labai gražiai pati ir etnografinius elementus sukūrusi, ir darželį augina. Tarsi į dvi kategorijas galima sodybas, sklypus suskirstyti: kur aplinkos grožiui sukurti samdyti profesionalai ir kur viską kūrė patys žmonės. Mes vertiname visus. Mums vienodai gražūs ir močiutės išpuoselėto sklypo kampeliai su rūtų darželiais, tvorelėmis, ir sukurtieji padedant profesionalams.

Vis daugiau pakaunės gyventojų gražiai tvarkosi ne tam, kad kažkas atvažiuotų, pažiūrėtų ir įvertintų, o patys dėl savęs. Susidaro įspūdis, kad vis daugiau žmonių ne patys tarnauja savo kiemui, o tas kiemas jiems tarnauja. Kuo toliau, tuo daugiau ženklų, kad jie ten gyvena, leidžia laisvalaikį: savo kieme jie susikuria ir poilsio zoną, ir gėlyną, daržą, šiltnamį, alpinariumą, sporto zoną, skirtą, pavyzdžiui, krepšiniui žaisti. Yra šeimininkų, kuriuos sutinki basomis vaikščiojančius po žolę ir tuo besidžiaugiančius, kaip ir tuo, kad 20 metų puoselėdami aplinką, ją tikrai gražią susikūrė.

Mes norime, kad žmonės mylėtų Kauno rajoną, kad jiems būtų smagu būti susitvarkytame kieme, ir labai džiaugiamės, jei dalyvaudami tokiame konkurse žmonės sutinka pasidalyti savo grožiu su kitais. Džiaugiamės, kad iš dalies tokių žmonių dėka Kauno rajonas tampa gražesnis.

Anksčiau vis pabrėždavome, kad šiuo konkursu skatiname etnografiniams regionams būdingų sodybų bruožų tęstinumą. Tačiau dabar tie etnografiniai bruožai iš sodybų dingsta. Anksčiau būdavo tai koks vežimas kieme gėlėmis apsodintas, tai medinė dekoratyvi tvora, tai ratas gandralizdžiui. Dabar to mažėja, kaip ir neskoningumo, kičo – visokių plastmasinių atseit pagražinimų. Dabar žmonės linkę palikti daugiau natūralios gamtos. Štai pas vienus gyventojus matėme: didžiulis sklypas, išpuoselėta pieva, o joje paliktas natūralios nepjautos pievos kvadratas.