Kursantai – į teatrus

„Sulaukus tokios datos atmintyje iškyla labai daug dalykų, o ir jau pasibaigus sveikinimams dar bus apie ką pagalvoti. Aišku, daug įvairių įvykių buvo, bet gal, jeigu jau galutinę išvadą pasakyti, tai tikrai nesigailiu, kad pasirinkau tokią profesiją ir kad ėjau tuo keliu. Esu laimingas, nepaisant įvairių sunkumų. Esu patenkintas pasirinkta tarnyba ir kad niekur nesiblaškiau“, – sakė V.Rimkus, šią savaitę atšventęs 80-metį.

Jo vertinimu, jam tiesiog sekėsi, nes tiek gyvenime, tiek darbe supo daug puikių žmonių. Su aktyvia tarnyba atsisveikino prieš septyniolika metų, bet per tą laiką nuo ugniagesybos nenutolo.

„Džiaugiuosi, kad tarnyba – patikimose rankose, o jos problemos yra sprendžiamos. Matant dabartinį ugniagesių gelbėtojų aprūpinimą,  techniką, sovietiniai laikai atrodo kaip patyčios iš gaisrininkų“, – per pagerbimo iškilmes vienoje Kauno ugniagesių būstinių sakė V.Rimkus.

Nenutolo: atsisveikinęs su aktyvia tarnyba V.Rimkus pasinėrė į švietėjišką veiklą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Iš išskaičiavimo

Po vidurinės mokyklos jo širdis linko statybininko profesijos link, bet pasirinko ugniagesio kelią. Iš pradžių – iš išskaičiavimo, o paskui vis labiau ėmė patikti ir patys mokslai, ir profesija.

Didelį įspūdį paliko pažįstamas kursantas. Ypač patiko tvarkinga jo uniforma, solidi išvaizda. Be to, ten besimokantys neturėdavo jokių išlaidų. Nemokamas maitinimas, apranga, apgyvendinimas.

Rinkdamasis profesinę kryptį nenorėjo papildomų išlaidų našta varginti tėvų, kurie turėjo išauginti dar du brolius ir seserį.

Tad kartu su būriu lietuvių buvo išsiųstas mokytis į Ukrainą, tuometę Lvivo priešgaisrinės technikos karininkų mokyklą.

„Netikėtai patiko“, – nusijuokė kaunietis ir pridūrė, kad dėstė specialistai, turintys didelės praktinės patirties. Per paskaitas jie nagrinėdavo tikrų įvykių, gaisrų, katastrofų aplinkybes, jų gesinimo eigą, klaidas. Daug dėmesio buvo skiriama ir fiziniam pasirengimui.

Įsiminė, kad kursantams būdavo rengiama daug nemokamų išvykų į dramos, operos ir baleto teatrus, muziejus. „Kultūrinio gyvenimo būta puikaus, ypač man, atvykusiam iš kaimo Anykščių rajone“, – pasakojo V.Rimkus.

Liepsna didžiausia, 20–30 m. Kažkas ne taip. Klausiu, kokie čia jūsų degalai, kad negęsta. Pasirodo, nesustabdytas pildymas. Degalus į degančią cisterną pumpuoja toliau.

Iš gaisro – į ligoninę

Po studijų iš pradžių dirbo valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspektoriumi, vėliau ėjo Kauno priešgaisrinės apsaugos viršininko pareigas.

Viena didžiausių nelaimių, kurią likviduojant teko dalyvauti, – 1989 m. Jonavos „Azote“. „Tas kovo mėnuo, aišku, daug kam įstrigęs. Teko nemažai padirbėti. Didelė katastrofa, sudėtingi gesinimo darbai. Iš esmės niekas nežinojo, kas čia gali toliau atsitikti. Iš pradžių vietiniai ugniagesiai iškviesti, vėliau – jau ir aplinkinės komandos“, – prisiminė, kaip skubėjo iš Kauno, V.Rimkus.

Suvažiavo aukšto rango departamento vadovai, kariuomenės atstovai. „Tuo metu buvau Kauno miesto priešgaisrinės apsaugos viršininko pavaduotoju. Man buvo pavesti civilinės gynybos klausimai, todėl labai gerai žinojau, kas yra Jonavoje ir ką reiškia gaisras amoniako saugyklose. Žinojau, kiek saugyklose būna amoniako ir kokios galimos prognozės, padariniai išsiliejus. Situacija buvo sudėtinga, bet, laimei, pasitaikė palankus vėjas, kitaip būtų tekę evakuoti visą Jonavą. Vėjui pučiant nuo Jonavos, debesys nuėjo kažkur per kaimą, per paukštynus. Žuvo paukščių, žmonės kažką jautė, bet debesys išsisklaidė“, – prisiminė pašnekovas.

Negana to, kad išsiliejo amoniakas, pradėjo degti didžiuliai kiekiai sausų trąšų. „Jos rūksta, kyla tiršti dūmai. Kažkur iš vidaus vyksta reakcija“, – situaciją prisiminė veteranas.

Gaisrui likviduoti prireikė dviejų parų. Po pirmos paros židinyje dirbę gelbėtojai buvo paguldyti į ligoninę profilaktinių tyrimų. „Jaučiausi apsvaigęs, pavargęs, buvo pakilusi temperatūra, bet tyrimai buvo geri, todėl ryte išleido“, – pasakojo V.Rimkus.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kaip degė – taip degė

V.Rimkui įsiminė ir  1978 m. didžiulė nelaimė, nutikusi Kauno naftos bazėje. Estakadoje, kurioje užpildomos automobilių, gabenančių degalus, cisternos, vieną jų pildant, kilo gaisras. „Degalai liejasi per viršų, dega, kyla siaubingi dūmai. Kaip didelio pavojingumo objektas, bazė turėjo net savo gaisrinę. Ten yra buvę visokių incidentų, bet ne tokios apimties. Tąkart vietiniai ugniagesiai nebesusitvarkė. Viskas  galėjo sprogti“, – į prisiminimus leidosi buvęs operacijų vadovas.

Atskubėjus pagalbai ir pradėjus gesinti niekas nesikeitė. Pagal planą, viskas pradėti gesti turėjo po kelių minučių, o kaip degė – taip degė. „Liepsna didžiausia, 20–30 m. Kažkas ne taip. Klausiu, kokie čia jūsų degalai, kad negęsta. Pasirodo, nesustabdė pildymo. Degalus į degančią cisterną pumpavo toliau. Per sumaištį pamiršo užsukti, nors tai padaryti reikėjo pirmiausia. Situacija buvo sudėtinga, nes nuo cisternos ugnis galėjo imti plisti į vamzdynus, o jais – iki saugyklų, kur degalų atsargos – itin didelės“, – nelaimę iki smulkmenų pamena V.Rimkus.

Didžiojo Alytaus gaisro gesinimo trilerį jis stebėjo iš tolo – jau buvo palikęs aktyvią tarnybą. „Padangas gesinti yra labai sunku, nes tarp jų daug oro tarpų, o dar darbas vyksta pastate, kai jis bet kada gali įgriūti... Todėl ir neleidžiama tiek daug padangų kaupti vienoje vietoje“, – komentavo vyras.

Liepsna didžiausia, 20–30 m. Kažkas ne taip. Klausiu, kokie čia jūsų degalai, kad negęsta. Pasirodo, nesustabdytas pildymas. Degalus į degančią cisterną pumpuoja toliau.

Gaisras ir vestuvės

V.Rimkus daugybę kartų įsitikino, kad gaisravietėje niekada negali atsipalaiduoti ir nežinai, ką rasi nuvykęs. Pavyzdžiui, buvo gautas iškvietimas dėl miesto centre degančio buto. Vos tik įėjus į butą sprogo dujų balionas ir vienas kolega gerokai nudegė.

Ugniagesiai nukentėjo ir kai Petrašiūnuose degė ketaus gamykla „Centrolitas“, kuriame buvo metalo lydymo krosnių, galingų elektros transformatorinių su tepalų, aušinimo skysčiais. Sprogus indui su karšta alyva, ja buvo aptaškyti visi buvę viduje. Liko randai.

Nereikia didelio gaisro, kad jis kainuotų gyvybę, kad žmogus nebeatsikeltų. „Pamenu, Kalniečių gatvėje per Naujuosius metus kilo gaisras. Gal nuo cigaretės, gal nuo žvakės. Gaisras buvo nedidelis, bet jauna mergina žuvo. Mes atvažiavome, o ją jau išnešė. Užduso. Todėl namuose ir būtini dūmų detektoriai“, – primygtinai patarė V.Rimkus.

Dar dirbdamas komandos viršininku Šančiuose, kartą vyko į gaisrą, kai degė daugiabučio rūsys.

„Kilo daug dūmų. Niekaip nepavyko rasti gaisro židinio, daug sandėliukų, posūkių – klaidu, dūmai. Užsidedu kvėpavimo aparatą ir einu kartu. Randame židinį, užgesiname. Rūsys vis dar pilnas dūmų. Mums išeinant sakau: apžiūrėkime kitus sandėliukus, kurie atidaryti. Atidarau vieną patalpą, o ten sukniubęs žmogus. Gyvas, bet gerokai apsinuodijęs. Nežinau, kaip jis ten atsidūrė, kodėl neišbėgo prasidėjus gaisrui. Išvedėme, lauke ėmė atsigauti, atvyko greitoji. Net ir užgesinus gaisrą jis galėjo žūti uždusęs nuo dūmų. Gerai, kad radome“, – atsiduso V.Rimkus.

Nelaimės vietoje patalpos neretai būna smarkiai uždūmintos, todėl sunku pastebėti, ar viduje nelikė žmonių, jeigu apie juos nepraneša jų artimieji, kaimynai. „Tokiais atvejais ieškome apgraibomis“, – apie gesinimo darbus buvęs ugniagesys, visuomet jautęs palaikymą, vis dar kalba esamuoju laiku.

Vieną įvykį pamena kaip gausų kontrastų. „Buvo pavasaris, prasidėjęs žydėjimas. Atvažiavome, dūmai kyla, o žmonės taip abejingai žiūri – gaisrininkai susitvarkys. Kažkur vestuvės tame pačiame name vyksta, groja muzika. Išvažiuoja tuoktis“, – pasakojo V.Rimkus.

Būtinas jautrumas

Gelbėdavo ir į medį įlipusius kačiukus. „Oi, būdavo, būdavo. Tarnybą baigiau 2005-aisiais. Gelbėjimo darbai iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo mums nebuvo privalomi, bet man dirbant visada važiuodavome į tokius iškvietimus. Ir katinėlių iškelti, ir į kitokias situacijas, nesusijusias su ugnimi“, – pasakojo vyras.

Pavyzdžiui, kartą statybininkai, mūrydami šildymo trasos angą, netyčia joje įkalino šunį. Teko gelbėti. „Mano nurodymai buvo paprasti: jeigu skambina pagalbos, reikia važiuoti. Galėdavome pasakyti, kad čia ne mūsų darbas, kad kreiptųsi į komunalininkus, bet važiuodavome. Esame budinti tarnyba, gal kuo nors padėsime“, – sakė V.Rimkus.

Pasak kauniečio, ugniagesiams gelbėtojams reikia ne tik jėgos, greičio, psichologinio tvirtumo, bet ir sumanumo, jautrumo, nuoširdumo, pagarbos kitiems.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Gelbėtojai turi gerą įrangą, bet pasitaiko nestandartinių situacijų, kai prireikia išradingumo. Būtina greita orientacija, mokėti greitai ir aiškiai suvokti situaciją.

Ugniagesiai gelbėtojai moka dirbti su įvairia gesinimo, gelbėjimo įranga, turi medicininių žinių, moka teikti pirmąją medicinos pagalbą. Šios žinios nuolat atnaujinamos.

Per neatsargumą

Nelaimių dažnai galima išvengti. Dauguma gaisrų kyla per neatsargumą. V.Rimkus prisiminė keletą tragiškų įvykių. „Karkazų kaime kilo gaisras ir apdegė moteris. Atrodo, apdegė nedaug, bet neišgyveno. O ji dar maitino kūdikį. Visa tai nutiko prieš 20 metų, bet tokie įvykiai įsirėžia į atmintį“, – neslėpė V.Rimkus.

Šios nelaimės priežastis – banali. Vyras darė remontą. Norėdamas impregnuoti grindų dangą, kaitino oksolį, kuris geriau įsigeria karštas. Moteris neapsikentusi kvapo bandė nukelti indą su oksoliu nuo viryklės, bet netyčia išliejo skysčio. Atvira ugnis ir degus skystis – labai prastas derinys. Padariniai – siaubingi.

Kita tragedija įvyko Vilijampolėje, odontologijos kabinete. „Viena žuvusiųjų – mano kaimynė. Trijų žmonių žūtis per visišką neatsargumą“, – apgailestavo vyras. Kabinete buvo laikomas didelis kiekis spirito, šiek tiek jo, norint patikrinti, buvo bandoma uždegti. Pliūptelėjus liepsnai netyčia buvo užkliudytas ir numestas indas su jau minėtu degiu skysčiu. Įvyko didelis sprogimas, o degantys purslai aptaškė visus tuo metu netoli buvusius žmones.

Anot jo, labai gerai, kad dabar kontroliuojama ir neleidžiama prekiauti itin degiomis namų apdailos medžiagomis. Anksčiau buvo madinga sienas išklijuoti medžiaga, kuri labai degi. Jeigu žmogus, kilus gaisrui, būdavo virtuvėje, jis nebespėdavo išeiti, nes koridoriaus sienos akimirksniu užsiliepsnodavo.

„Kiek teko kovoti, kol buvo pakeistos legendinio restorano „Žalias kalnas“ vidaus apdailos medžiagos! Apdaila nauja, graži – ir nenori jos keisti. To reikalavome, nes turėjome pavyzdžių, kai patalpose, naudojant šitą medžiagą, yra įvykę tragiškų gaisrų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, šokių bare, žuvo 40 žmonių. Dabar labai praverčia automatinės gaisro gesinimo sistemos“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Rūpinasi švietimu

V.Rimkaus kolegos jį apibūdina ne tik kaip puikų ugniagesybos vadovą, bet ir kaip švietėją, muziejininką. Jis parašė knygų apie gaisrus, gelbėtojus, daug dėmesio skyrė darbuotojų kultūriniams, dvasiniams poreikiams, ugniagesybos istorijai.

Surinko šimtus eksponatų ugniagesybos istorijos ekspozicijai. Prisidėjo prie prieškario Lietuvoje veikusios savanorių ugniagesių tradicijos atgaivinimo ir įteisinimo.

Už nuopelnus Kaunui V.Rimkus apdovanotas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu, už gerus ir reikšmingus darbus Kauno bendruomenei jam įteikta „Gerumo plyta“, jo pavardė įrašyta miesto garbės knygoje. Už darbą gaisruose, avarijose ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas „Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde“ ir daugybe kitų šalies ir užsienio apdovanojimų, ženklų.