Išaugo iš vaikų kambario

Jau trečius metus šios dailės studijos iniciatyva radijo laidoje "Socialinė integracija" diskutuojama apie įvairias socialines problemas ir ieškoma joms sprendimų.

Įsteigti "Menų kambarį" dabartinė šios įstaigos direktorė Žiedūnė Duobaitė nusprendė, kai negalią turinti sesuo pradėjo lankyti mokyklą. Ž.Duobaitė netruko pastebėti, kad mokykloje, nors ir skirtoje vaikams su negalia, vaikai nėra pakankamai ugdomi. Pavargę mokytojai neturėdavo noro ugdyti vaikų kūrybiškai.

"Menų kambarys" iš pradžių buvo skirtas vaikų su negalia laisvalaikiui. Vėliau prisijungė ir jokių negalių neturintys vaikai, jų tėvai, tad prireikė gerokai didesnių patalpų. Jas su sąlyga, kad veiklos bus pritaikytos ir studentams, pasiūlė Kauno technologijos universitetas. Taip dailės studija tapo ne tik nevyriausybine organizacija, bet ir studentiška.

Kartais – tik išsikrauti

"Šiuo metu mūsų veikla padalyta į tris sritis: veiklą studentams, neįgaliesiems ir tiesiog norintiesiems išmokti piešti, – pasakojo Ž.Duobaitė. – Dirbame su vaikais iš Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro, jie renkasi trečiadieniais. Sekmadieniais pas mus lankosi suaugę neįgalieji su savo tėvais."

Būna, kad žmonės su protine negalia nepageidauja užsiimti menine veikla, tad "Menų kambarys" jiems organizuoja išvykas, žymių vietų lankymus, pasivaikščiojimus, sporto užsiėmimus.

"Kai kuriems žmonėms tiesiog reikia išsikrauti, nes tai padeda geriau pasijausti, išlieti emocijas. Savanoriai su jais mielai žaidžia krepšinį ar futbolą. Vedame ir meno terapijos užsiėmimus – ši terapija, nereikalaujanti konkretaus rezultato, yra skirta atsipalaiduoti. Tai gali būti abstraktus piešinys ar tiesiog  emocijų išliejimas per spalvas. Galima dėlioti ir mandalas iš gamtoje randamų dalykų, pavyzdžiui, gėlių, lapų, akmenukų", – pasakojo Ž.Duobaitė.

Padeda savanoriai

Pasak Žiedūnės, sunkiausia dirbant su suaugusiais neįgaliaisiais būna, kai reikia įtikinti jų tėvus, kad iš užsiėmimų bus naudos, mat šie dažniausiai būna praradę bet kokią viltį. Kiti mano, kad "Menų kambario" darbuotojai gali išgydyti jų vaikus.

"Mes nesame gydytojai. Galime tik pagerinti jų emocinę būklę. Neįgalieji gali pasijausti visaverčiais visuomenės nariais dalyvaudami tam tikruose renginiuose ir netgi organizuodami savo parodas", – pasakojo dailės studijos įkūrėja.

"Menų kambarys" bendradarbiauja ir su VšĮ "Patria" projekte "Jaunimo savanoriška tarnyba". Pagal šį projektą 15–29 metų jaunuoliai, kurie nesimoko ir nedirba, gali atlikti trijų mėnesių savanorystę pasirinktoje įstaigoje ir surasti mėgstamą darbo sritį. "Menų kambario" veiklų savanoriams amplitudė yra itin plati – nuo piešimo iki organizacinės veiklos.

"Dažniausiai išvardijame savanoriui galimas veiklas ir jis pasirenka, ką norėtų daryti. Stengiamės atrasti pusiausvyrą tarp to, ką savanoris nori daryti, ir to, ką reikia, – sakė "Menų kambario" direktorė. –  Yra buvę atvejų, kai savanoriaudamos merginos atrado save ir susirado norimus darbus. Man teliko parašyti rekomendacijas jų darbdaviams."

Paraiškos ateičiai

Ž.Duobaitė norėtų, kad "Menų kambarys" ir ateityje nenukryptų nuo meno ir pagalbos neįgaliesiems.

"Turiu viziją, kad po penkerių metų galėtume būti didelis dienos centras, kuris teiktų paslaugas žmonėms su negalia ir jų šeimos nariams. Šalia to centro būtų galerija, kur žmonės galėtų įsigyti žmonių su negalia darbų ir taip juos paremti. Jau dabar turime vieną savanorę, kuri domisi šokio ir judesio terapija. Tad galbūt ateityje mūsų veiklų sąrašą papildys muzikos terapija, šokis, dainavimas, grojimas. Neapsiribosime vien tapyba ir lipdymu", –  pasakojo "Menų kambario" įkūrėja.