Broliai ir sesės

Antradienį, kai lankėmės Rumšiškėse, visą dieną pliaupė liūtis – stovyklauti tokiu oru norėtų ne kiekvienas. Vis dėlto Lietuvos skautijos Kauno krašto stovyklos „Išlikimas“ stovyklavietė net ir per lietų jaukiai dūzgė LLBM teritorijoje.

Skautų teigimu, dažniausiai trečia stovyklos diena – persilaužimo ir yra pati sunkiausia. Stipri liūtis tapo išbandymu ir stovyklos vadovams – teko nemenka užduotis sugalvoti, kaip ir ką tokiu oru veikti. „Stovykla dabar atitinka pavadinimą“, – juokavo stovyklos vadovai.

Tai yra neįkainojama.

Šiemet į Kauno krašto stovyklą susirinko 350 vaikų ir jaunuolių nuo šešerių iki aštuoniolikos metų, o kartu su jais – dar įvairesnio amžiaus vadovai. Tarp medžių grupelėmis sustatytos skautų palapinės, iš medžių šakų ir mazgų padaryti vartai, kėdės, durys, nupieštos nuorodos ir rodyklės, naviguojančios aplink didelę muziejaus teritorijoje išsibarsčiusią stovyklą. Ant medžių šakų apvyniotos lemputės, skautų vėliavos, o ant virvių netoli laužo padžiauti drabužiai – beveik kaip namai. Įkvėpus jaučiamas laužo ir pušų kvapas, vaikai džiaugsmingai šokinėja po balas. Kiekvienoje pastovyklėje – po laužą, o prie jų – skautai ir jų vadovai, vienas kitą vadinantys broliais ir sesėmis.

„Skautaudamas įgijau didelį, gerą būrį brolių ir sesių, kurie yra vieni mano geriausių draugų. Tai yra neįkainojama“, – pasakoja P.Chockevičius, skautaujantis nuo vienuolikos metų. „Aš pradėjau dalyvauti skautų veikloje išeivijoje. Kai buvau vaikas, mano tėvai išvažiavo į Didžiąją Britaniją, o aš keliavau su jais. Jie nenorėjo, kad prarasčiau lietuviškas šaknis, taigi vedė mane į lituanistinę mokyklėlę. Ten buvo skautų organizacija, joje ir pradėjau savo skauto kelią“, – dalijasi vadovas.

Vertybė: Kotryna, Saulė ir Vainius – skautai nuo mažens ir tuo labai džiaugiasi. J. Stankevičiūtės, D. Beržinio nuotr.

Bendrystės pamokos

Patirties perdavimu ir bendradarbiavimu remiasi visa skautija. Mažesnieji mokosi iš vyresniųjų, ima iš jų pavyzdį, o vyresnieji padeda mažiesiems. Taip vaikai augdami perduoda žinias vieni kitiems.

„Stengiamės, kad vaikai būtų savarankiški, turėtų žinių, kaip vienas kitam padėti. Apskritai, skautavimas vyksta per pavyzdį – didysis saugo mažąjį. Vadovai taip pat stengiasi būti vieni kitiems pavyzdžiu“, – pasakoja P.Chockevičius.

Skautų stovyklose vaikai mokosi ir daug kitų dalykų: rišti mazgus ir pionerijos – medinių skersinių sutvirtinimo mazgais ir tų skersinių jungimo į konstrukcijas virvėmis, kaip saugiai naudoti arba perduoti aštrius įrankius, kūrybinio mąstymo, spręsti problemas, komandinio darbo, tvarkos ir atsakomybės. Skautai žino, kad turi rūpintis vieni kitais ir padėti.

Vaikai čia susipažįsta su gamta, mokosi skautiškų dainų, padeda plauti indus, gaminti valgį. „Principas yra mokyti jaunąją kartą išlikimo, skautavimo įgūdžių, taip pat ugdyti šviesų, sąmoningą bendruomenės žmogų, kuris padėtų ir kurtų gražesnę Lietuvą“, – teigia stovyklos viršininkas. Anot jo, šiuos įgūdžius vaikai parsineša ir į namus: pradeda plauti indus, gaminti, tvarkyti kambarius.

Turiningai: vaikai stovykloje ne tik pramogauja, bet ir mokosi įvairių darbų, susipažįsta su gamta, padeda vieni kitiems. J. Stankevičiūtės, D. Beržinio nuotr.

Paruošia gyvenimui

Jaunesniems skautams statant tentus, kuriant laužus ar peiliu drožiant pagalius, juos prižiūri vadovai, kurie parodo, kaip tai daryti saugiai ir taisyklingai. Visi šie įgūdžiai paruošia žmogų suaugusiojo pasauliui ir realiai darbo rinkai.

Tokia veikla ypač naudinga vaikams, kurie mokosi per praktiką. Stovyklos vadovė Dalia Autukienė pasakoja, kad vaikai skautijoje atranda save: „Galbūt vaikas silpnesnis moksle, bet skautiškoje veikloje jis save atranda labai puikiai ir jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis viską moka: geba mazgus rišti, laužą kurti, statyti palapines, ištempti tentus... Jis labai stipriai atsiskleidžia. Kai kurie vaikai mokykloje vienokie, o skautiškoje veikloje – visiškai kitokie. Tada ir išryškėja stiprus asmenybės pokytis, kaip vaikas atranda save. Tuomet vaikas ir mokykloje kitaip jaučiasi, įgauna pasitikėjimo. Vadovas taip pat mokosi kartu su vaiku – yra dalykų, kurių mane išmoko vaikai. Tai, manau, visų geriausia.“

Pagalba Ukrainai

Į vasaros stovyklą susirenka skautai iš viso Kauno krašto, o šiemet prisijungė ir 46 ukrainiečiai vaikai.

Lietuvos skautija kartu su Pasauline skautų judėjimo organizacija (WOSM) ir Jungtinių Tautų Vaikų fondu (UNICEF) vykdo projektą „Uact“, kurio tikslas – padėti karo pabėgėliams iš Ukrainos geriau integruotis, suteikti pirmąją psichologinę pagalbą ir padėti bent kiek pamiršti skaudžią realybę.

„Jie labai mieli ir smalsūs, jiems čia įdomu. Tarp jų yra tik viena mergaitė, kuri buvo skautavusi Ukrainoje, kiti nežinojo, kaip atrodo skautai ir pati stovykla. Labai daug vaikų pirmą kartą atvyko į stovyklą, kurioje gyvenama palapinėse. Jiems tai nauja, didžiulė patirtis, o mums, vadovėms, – didžiulė atsakomybė, – pasakoja vadovė D.Autukienė. – Pavyzdžiui, vyresnės mergaitės pasakojo vadovėms, kaip jos keliavo iš Ukrainos į Lietuvą. Yra vaikų, kurie tiesiog sapnuoja kažką ir šaukiasi mamos. Juos reikia nuraminti, taigi turime papildomų iššūkių.“ Nepaisant to, jos teigimu, vaikai puikiai įsiliejo į stovyklą.

„Vaikai integruoti į draugoves, kurių vadovės kalba rusiškai. Kai jie bendrauja su mūsų vaikais, mūsų vaikai tobulina rusų kalbos įgūdžius, o vyresni puikiai kalba angliškai ir bendrauja sklandžiai“, – teigia D.Autukienė. Jos manymu, net jei grįžę į Ukrainą vaikai nedalyvaus skautiškose veiklose, jie vis tiek turės daug patirties.

Sutapimas: į stovyklą „Išlikimas“ susirinkusius Kauno krašto skautus išbandė stiprus lietus. J. Stankevičiūtės, D. Beržinio nuotr.

Iš kartos į kartą

Pati D.Autukienė skautijos veikloje dalyvauja nuo 1995 m., kai laisvę atgavusioje Lietuvoje skautijos veikla jau buvo atkurta.

Skautiška aplinka yra tokia, kur tu gali klysti, ir tau brolis ar sesė išties ranką, padės.

„Mes, vadovės, kurios jau daug metų skautaujame, dažnai pasikalbame, kodėl vis važiuojame į stovyklas. Kartais kiti žmonės mūsų nesupranta. Jie galvoja, kad mums moka atlyginimą. Taip nėra. Bet ta bendrystė, bendra veikla, vaikų užsidegimas dalyvauti mus veža, ir mums tai pačioms patinka“, – teigia vadovė.

Vis dėlto geriausia D.Autukienei – matyti augančius vaikus: „Auginame tuos vaikus. Labai smagu matyti, kaip jie auga, suauga ir grįžta. Kai mažesnieji sėdi su vyresniais, keičiasi jų elgesys savaime ir atsiranda siekiamybė. Vaikai žino, jie turi tikslą, siekia kaklaraiščių, žino, kad turi juos užsitarnauti.“

Suteikė saugią erdvę

Net ir lyjant lietui vadovai tęsia įprastus stovyklos darbus, o vaikai vienas kitam praneša: „Vakarienė!“

Šalia karčiamos muziejaus miestelyje susėdę šnekučiuojasi Kotryna, Saulė ir Vainius – skautai nuo mažens. Vyriausias iš jų, vyresnysis skautas su violetinės spalvos kaklaraiščiu – kaunietis Vainius. Jis įsitikinęs, kad skautai vaikams sukuria saugią, patikimą erdvę ir daug pasitikėjimo savimi. „Čia padarai dalykų, kurių nemanei, kad gali padaryti. Tada į pasaulį išeini užsidegęs ir pasiruošęs daryti neįmanomus dalykus. Skautiška aplinka yra tokia, kur tu gali klysti, ir tau brolis ar sesė išties ranką, padės“, – tvirtina jis.

Iš Jonavos atvykusi Kotryna teigia, kad skautai užaugino jos sąžinės jausmą dėl gamtos tvarkymo. „Pastebiu savo amžiaus žmonių, kurie nerūšiuoja atliekų, bet manyje, rodos, giliai yra tas skautas, kuris sako: „Ne! Plastikas į plastiką.“ Namuose, aišku, palapinės kuoliukų nekalu, bet išlieka tas kūrybinis mąstymas“, – juokiasi Kotryna.

Saulės teigimu, skautai apskritai ją suformavo. „Jei taip tiesiogiai, tai mane išmokė, kaip užkurti grilį. Jei rimtai, kadangi nuo mažens skautauju, tai išugdė mane kaip žmogų, suformavo mano asmenybę“, – neabejoja mergina.

Visos dienos lietaus iššūkį įveikę, prakvipę laužo dūmais, skautai renkasi vakarienės.