– Kaip atrodė jūsų jaunystės Kaunas?

Česlovas: Kadangi studijuoti į Kauną atvažiavau iš provincijos, iš Šiaulių, tai man Kaunas neblogą įspūdį padarė jau tuo metu. Gyvenau čia ir tuo laikotarpiu, kai Kaunas keitėsi, ypač daug pokyčių čia vyksta dabar.

Jūratė: Kaune gyveno daug mūsų kartų. Mano tėvai, seneliai – kauniečiai. Aš gyvenau Žaliakalnyje ir dažnai su tėvais eidavome pasivaikščioti Savanorių prospektu. Labiausiai iš vaikystės man įstrigę kalnai sniego, moterys, vaikštančios ant pilvų pasikabinusios tokį metalinį puodą su dangčiu, kuriame verda dešreles. Toks delikatesas buvo dešrelės su bulkute ir garstyčiomis... Taip buvo prieš pat Antrąjį pasaulinį karą.

Dar ryškiai prisimenu Laisvės alėją. Aš tuomet dar paauglė buvau, buvo vokiečių okupacijos metai. Į Laisvės alėją pasivaikščioti traukdavo visa inteligentija. Kaip dabar žmonės susitikinėja feisbuke, taip tuomet susitikdavome Laisvės alėjoje. Tuo metu juk nebuvo televizijos, mobilaus telefono.

– Susipažinote studijų metais?

Jūratė: Taip, mes patekome į vieną grupę ir nuo antro kurso pradėjome draugauti.

– Abu studijavote Kaune. Ar tuomet turėjote mėgstamiausią vietą pasimatymams?

Česlovas: Kadangi aš iš Šiaulių, gyvenau bendrabutyje. Dažniausiai mes susitikdavome Vileišio aikštėje ir Ąžuolyne. Ąžuolynas buvo pagrindinė mūsų susitikimų vieta.

– Kokia dabartinė miesto erdvė – jūsų mylimiausia?

Jūratė: Nuostabiausia vieta čia, namuose. Čia rojaus kampelis.

Česlovas: Mieste dabar nelabai yra kur vaikščioti, Laisvės alėja nepaeisi, tik viena atkarpėlė renovuota. Bet mes džiaugiamės, kad Kaunas dabar visas išardytas – juk tam, kad viską susiūtum į vieną vienetą, kaip sako chirurgai, ir vėl sudėtum atnaujintą Kauną, reikia pirma išardyti. Čia kaip medicina – atvežtos atskiros detalės, iš kurių reikia ir vėl sudėti miestą. Mes labai džiaugiamės, kad atsirado Visvaldas Matijošaitis, kuris veda ta kryptimi. Ir visi tiki: nepaisant to, kad dabar viskas išardyta, Kaunas tvarkosi ir visi supranta, kad vieną dieną bus labai gražu.

Mes džiaugiamės, kad Kaunas dabar visas išardytas – juk tam, kad viską susiūtum į vieną vienetą, kaip sako chirurgai, ir vėl sudėtum atnaujintą Kauną, reikia pirma išardyti.

Jūratė: Kartais opozicija pyksta, kad mažai tariamasi, bet iš tiesų galima ir pateisinti dabartinę komandą, kuri verčia aukštyn kojomis Kauną: nėra laiko ilgoms diskusijoms, reikia čia ir dabar labai greitai viską daryti, nes tie ketveri metai, kuriuos esame pozicijoje, taip greitai prabėgs, kad nieko nespėsim. Mūsų meras ir tarp kandidatų į prezidentus apklausose aukštai rikiuojasi, bet mes neišleisim, reikia ir Kaune tęsti puikius darbus.

– Kaip, jūsų akimis žvelgiant, atrodo šiandienos Kaunas?

Česlovas: Kauną matom kaip perspektyvų miestą. Kaip Kaunas kadais buvo laikinoji sostinė, taip dabar norisi, kad jis taptų vienu pagrindinių šalies miestų.

Jūratė: Konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno nereikalinga, turėtume vieni kitiems padėti ir kurti dipolį. Mane labai džiugina, kad tarptautinės įmonės investuoja į Kauną, jos sudarys apie 1000 naujų darbo vietų. Tai didelis akstinas grįžti į Lietuvą, į Kauną, nes reikės darbo jėgos, kvalifikuotos darbo jėgos. O ir algos prilygs Didžiojoje Britanijoje, galbūt Vokietijoje mokamoms algoms.

Česlovas: Mes dirbame Kauno kultūros centre „Tautos namai“. Ir dabar visas namas iš vidaus išgriautas. Atėjo nauja direktorė, kuri turi viziją, kaip padaryti, kad senas pastatas tarnautų bendruomenei ir virstų meno centru. Pasirodo, užtenka vieno žmogaus entuziazmo, vizijos ir galima padaryti didelius darbus... Lygiai taip pat kaip Kaunas keičiasi, taip ir mūsų rūmai pasidarys labai įdomūs. Tiesa, kai kurie menininkai čia įsidarbinę nusivilia, mano, kad nėra vizijos, dėl to jie negali dirbti. Žmonės įprato gyventi kaip sovietiniais laikais – valdžia skiria pinigus, o tu gali eiti į ratelius, dirbti be pinigų. Dabar reikia prasimušti. Tie, kurie turi ir viziją, ir gabumų, tai ir padarys, ir Kaunui gero padarys. Reikia tik dirbti, norėti ką nors padaryti, bet yra žmonių, kurie to entuziazmo neturi.

– Keičiantis Kaunui, pasauliui, keičiasi ir jo žmonės. Kaip pasikeitė kauniečiai?

Jūratė: Žiūrint, kokia karta. Jaunoji karta labai skiriasi nuo to, kokie mes buvome jų amžiuje. Galbūt naujų technologijų, mobiliųjų telefonų, kompiuterių atsiradimas keičia įgūdžius, bendravimas pasidarė kitoks. Dažnai matom, kad jaunuoliai, susėdęs šalia, tarpusavy ne gyvai, o telefonais bendrauja. Teko girdėti, kad Japonijoje net ir gimstamumo problemos dėl to atsirado. Visas bendravimas vyksta be fizinio kontakto, o jis būtinas.

Česlovas: Aš galiu patvirtinti, taip yra ir su šokiais. Mūsų šokis yra porinis, turi būti vaikinas ir mergina. Ir visais laikais taip buvo, šokis gimė porinis. O dabar, kai afrikiečiai įnešė tą kultūrą, kad gali šokti po vieną, partneriai pasidarė nebereikalingi, visi šoka grupėje, atskirai, jiems nesvarbu, ar čia moteris, ar vyras, ar du, ar penki vyrai, ar šešios moterys, jie šoks atskirai. Jau nebėra kontakto tarp žmonių. Už tai medikai iškėlė mintį, kad visada sutikęs pažįstamą apsikabink, jog pajustumėte vienas kito kūno šilumą.

– O ar kauniečiai skiriasi nuo kitų miestų gyventojų?

Česlovas: Nemanau. Dabar visi išlaisvėję, kadangi jaunimas įsijungė. Dabar jie turi savo meną, savo žaidimus, savo kompiuterius, jie mato visą pasaulį, dabar viskas yra atvira, visi tapo pasaulio bendruomene. Tik gaila, kad kartais ta pasaulio bendruomenė nueina į anglicizmą, čia yra didelė nelaimė.

Jūratė: Per Lietuvos radiją dažniau galima girdėti „bumčikus“ anglų kalba ir man truputėlį pikta, nes užsienietis, atvykęs į Lietuvą, gal nenori girdėti angliškų dainų, jis nori girdėti lietuvišką muziką, pažinti šalį. Jei mes labai skrupulingai po okupacijos saugojome lietuvių kalbą, stengėmės, kad kuo mažiau barbarizmų būtų, tai dabar jau atsirado ir reklamos, iškabos anglų kalba. Mes net nepagalvojame, kad žudome savo kalbą. O kalba tai unikali.

– Prisidėjote prie įvairių akcijų, skatinančių kauniečius judėti, inicijavimo. Kodėl taip svarbu, kad miestas rūpintųsi ne tik kasdienių paslaugų gerinimu, bet ir gyventojų aktyvumu, sveikata, kokybišku jų laisvalaikiu?

Jūratė: Žmogus gimė, kad judėtų, – jam duotos kojos, rankos. Ir organizmas racionaliai protauja: jei nedirba vienas ar kitas raumuo, jis nereikalingas. Jei nuolat sėdi ir netreniruoji savo širdies, reiškia šis raumuo irgi nereikalingas, jis silpsta. Ir kuo mes mažiau judame, tuo daromės silpnesni, tuo labiau prie mūsų kimba įvairios ligos, imunitetas silpnėja. Todėl mes labai džiaugiamės, kad Kaune atsidarė sporto aikštelės Dainavos, Kalniečių parkuose, jų yra ir Panemunės pliaže, mokyklose, atnaujinami dviračių takai. Kaune labai daug daroma, kad žmonės sportuotų, net nemokamos „Judėk sveikai“ treniruotės vyksta gyventojams. Tai veda į ilgaamžiškumą, mažėja infarktų, insultų tikimybė.

– O kaip vystosi miesto kultūrinis gyvenimas?

Česlovas: Kadangi mes einame į 2022-uosius – kultūros sostinės metus, reiškia, kad Kaunas pasauliui yra priimtinas. Čia daug įdomių žmonių, įdomių menininkų. Mes dažnai būnam parodose, pažiūrim ir stebimės, kad yra įvairaus žanro kūrėjų. Kartais nepripažįstam kai kurių naujų stilių, pavyzdžiui, „fluxus“ nesuprantam, bet svarbus didelis judėjimas ir įvairovė.

Jūratė: Net ir mūsų organizuojamos „Gintarinės poros“ yra dalis Kauno kultūros. Kitais metais vyks jau 55 renginys.

 – Ateities Kaunas – koks jis?

Jūratė: Kaunas jau artėja prie mūsų vizijos. Norim, kad greičiau būtų restauruotas Naujamiestis – ten tarpukario modernioji architektūra, kuri kandidatuoja į UNESCO paveldo sąrašą. Ir iš tiesų, kai pasižiūri į mūsų Kauną – tai nuostabaus grožio miestas tarp dviejų upių.

Česlovas: Ateities Kaunas – sportiškas, aktyvus miestas, pilnas kultūrinio gyvenimo, palaikantis gerus santykius su kitais miestais. Manau, kad kai reprezentuosime Kauną kaip kultūros sostinę, miestas bus pasiekęs tokį lygį, kad daug užsieniečių norės čia apsilankyti.

– Ko palinkėtumėte kauniečiams?

Jūratė: Optimizmo. Kartais juokiuosi, kad viltis – kvailių motina, bet be vilties, be optimizmo sunku gyventi. Ir, tarp kitko, optimizmas yra ilgaamžiškumo faktorius. Nematykime visko aplink juodai, o ištraukime tai, kas gera, ir tuo pasidžiaukime.

Česlovas: Būkim nepavydūs vienas kitam. Nes tas lietuviškas pavydas, kad kaimynas gyvena geriau, kad jis turi mašiną, o aš neturiu... Visą laiką pavydim, netoleruojam aplinkinių, kitokių žmonių, pasikeitimų. Yra žmonių, kurie prieštarauja viskam. Norisi, kad Kaune kuo mažiau šito būtų. Norime, kad būtume švelnesni, mylėtume vienas kitą, nebijotume naujovių ir vienas kitą susitikę apsikabintume.