Pereiti į pagrindinį turinį

Partizanas mieste: J. Lukšos-Daumanto pėdsakais Kaune

2021-10-16 02:00

Partizanai neatskiriami nuo miškų ir slėptuvių, tačiau gidas Deimantas Ramanauskas smalsuolius pavedžiojo partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto keliais, besidriekiančiais per patį Kauno centrą.

Partizanas mieste

"Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti. Gaila, kad mieste sunku atrasti su jais susijusių vietų. Tačiau kas ieško, tas randa!" – intrigavo D.Ramanauskas. Ši ekskursija – viena iš daugybės renginių, skirtų šio partizanų vado 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Ekskursija prasidėjo prie Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir maršrutas driekėsi Kęstučio–K.Donelaičio gatvėmis tarp Vytauto ir A.Mickevičiaus gatvių.

Būtent šiame kvartale, sulaukęs pilnametystės, daugiausia laiko, būdamas Kaune, ir praleido J.Lukša.

Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti.

Netoli Kauno (Prienų rajone esančiame Juodbūdžio kaime, nuo Veiverių nutolusiame vos per 4 km) 1921 m. rugpjūčio 4 d. gimęs ir užaugęs būsimasis partizanas 1940 m. baigė Kauno "Aušros" berniukų gimnaziją.

Tais pačiais metais šalį užklupo sovietinė okupacija. 1941 m. – tremtys ir sovietus trumpam pakeitę vokiečiai. 1944 m. jau ilgam sugrįžo sovietai, vėl prasidėjo represijos. Tie metai – ir partizaninio karo, kurio tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradžia. Partizaninis pasipriešinimas aktyviai tęsėsi dešimtmetį. Atskiri kovotojai savo pozicijų neužleido iki septintojo dešimtmečio.

Istorikų duomenimis, 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst.

Istorija: J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus.

Kas vyko mieste?

Tuomečiai pastatai ir jų paskirtis – pasikeitę. Į kai kuriuos būtų sunku net patekti, pavyzdžiui, į buvusį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Tačiau dėl literatūrinio J.Lukšos talento ekskursijos dalyviams pakako pastovėti šalia pastatų ir paklausyti ištraukų iš jo atsiminimų knygos "Partizanai", kad akimirksniu persikeltų į tuos laikus.

Joje J.Lukša aprašė studijas, kitus įvykius, nutikusius iki įsitraukiant į partizanų gretas. Kaune jis būdavo protarpiais, po pusmetį ar pan. "Pajutęs pavojų keliaudavo į tėviškę, o kai joje jį užčiuopdavo, grįždavo atgal į Kauną", – apibendrino gidas.

Savo knygoje J.Lukša 1944 m. Kauną aprašė taip: "Prieš porą savaičių buvau nuvykęs į Kauną, tikėdamasis sutikti vieną ar kitą savo draugų, tačiau jie visi buvo išvažinėję kas sau. Gatvės sausakimšai prisigrūdusios besitraukiančių vokiečių kariuomenės dalinių ir lagaminais apsikrovusių civilių. Ties krautuvių durimis – eilės piliečių, laukiančių bent artimiausioms dienoms apsirūpinti maisto produktais ir kitomis būtinai reikalingomis prekėmis. Tačiau tos eilės nė kiek nesijudino pirmyn, nes pro galines duris vertėsi su pilnais glėbiais vokiečių kareiviai ir civilinės valdžios atstovai."

Krautuvių vitrinose kabėjo rusiški užrašai "Civilinei valdžiai", "Kas plėšikaus, bus sušaudyti". "Nieko nesusigaudęs, grįžau į savo tėviškę", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

Studijos ir būstas

Būdamas devyniolikos, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Trumpai gilinosi į žurnalistiką, paskui pasirinko architektūros sritį.

J.Lukša, studijuodamas Kaune, gyveno Kęstučio gatvėje esančiame bendrabutyje. Greta jo veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame tuomet buvo įkalinti jo artimieji.

Pasitraukus vokiečiams grįžęs į Kauną, J.Lukša aprašė įspūdžius iš minėto bendrabučio, kurio adresas tais laikais buvo Kęstučio g. 24. Dabar adresas pasikeitęs. Namas yra nelyginių numerių pusėje, netoli Gedimino gatvės.

"Šįkart pasirūpinau, kur Kaune įsikurti ilgesnį laiką. Iš draugų sužinojau, kad daug kas mūsų pažįstamų telkiasi studentų bendrabutyje P.Mažylio namuose Kęstučio g. 24. Susigundžiau ir pasinaudojau šia proga. Apie tai pasiteiravęs tuo laiku bepradedančiame veikti studentų komitete gavau teigiamą atsakymą. Tik su sąlyga, kad pats su numatytais kaimynais turėsiu butą susitvarkyti. Ta pačia proga pasiūlė tapti buto seniūnu. Sudarėme kompaniją: Juozas, Jurgis, Julius ir aš", – nurodė studentas.

Ir apibūdino, kokiame būste turėjo švęsti įkurtuves: "Kiek pavėlavome. Geresni butai jau buvo užimti. Mums teko paskutiniame aukšte. Mūsų pasirinktame bute ir visuose kituose kaimyniniuose prieš tai gyventa vokiečių kariuomenės. Ten buvo įsikūrę jų puskarininkiai. Vokiečius išvijus čia stovėjo rusų daliniai. Raudonarmiečiai vokiečių paliktos tvarkos nemėgę. Jie sudraskė, matyt, kratos metu paliktus vokiečių drožlinius čiužinius. Sudaužė spintas, lovas, stalus ir kėdes. Tarp įvairių šiukšlių ant grindų mėtėsi išmindžioti maisto produktai, išlaistyto vyno ir kitų gėrimų likučiai. Parketo grindys margavo įvairiomis spalvomis. Sienų tinkas pilnas prikalinėtų vinių ir ant jų prikabintų Stalino paveikslų. Langai visi be stiklų, neretam rėmų net trūko. Durys be jokių spynų. Rankenos išluptos, užraktų nėra. Tas pats ir su elektros instaliacija."

Butą tvarkyti pradėjo užkabindami iškabą ant durų rusiškai ir lietuviškai: "Užimta. Prašome netrukdyti". Neveikė vandentiekis ir kažkuriame aukšte buvo užsikimšusi kanalizacija. Bandydami atplauti nešvarumus vandenį nešėsi net ir iš Nemuno. Langai buvo be stiklų, todėl juos užkalė fanera. Įsitaisė durų užraktą. J.Lukša ten gyveno gerą pusmetį.

D.Ramanausko žiniomis, netoli Garliavos yra išlikęs namas, kuriame J.Lukša taip pat kartais gyvendavo. Tai nedidelis privatus mūrinis namukas tarp Jonučių ir Garliavos. Tėviškėn iš Kauno J.Lukša važiuodavo Marijampolės plentu.

Nuotykiai: istorijos apie J.Lukšos popietę su kalėjimo viršininku stabtelėjome ties Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankirta. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vieni pakeitė kitus

J.Lukša užfiksavo ir tai, kas dėjosi visame Kaune, kai traukėsi vokiečiai. Į Kauną jis buvo užsukęs su draugu. "Vokiečiai ruošiasi palikti Kauną. Susprogdino eilę pastatų, kuriuose lig tol buvo įsikūrusios kokios nors karinės grupės arba kurie turėjo vienokios ar kitokios karinės reikšmės", – konstatavo autorius.

Jis vardijo, kad "į šių nelaimingų pastatų skaičių" pateko Fizikos, chemijos instituto rūmai Aleksote, J.Damijonaičio mokykla S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, buvę vienuolyno namai, geležinkelio stoties pastatai, geležinkelių depo dirbtuvės, Kauno ir Petrašiūnų elektros, telegrafo stotys, prie jos buvęs Vailokaičių namas (tuomet vienas prabangiausių namų Kaune) ir kt. Buvo padegtas "Maisto" fabrikas Aleksote.

"Milžiniški dūmų debesys pakilo virš Kauno, pelenais paversdamos geriausius jo pastatus ir liudydami apie paskutinių rudųjų okupantų siautėjimą", – apgailestavo J.Lukša. Vėliau buvo sugriauti Vilijampolės ir Aleksoto tiltai – šį vokiečiai patys buvo pastatę.

J.Lukša aprašė situaciją, atėjus raudonarmiečiams, savo tėviškėje. "Mūsų tėviškėje pirmosiomis išvadavimo dienomis buvo apsistojęs trisdešimties raitųjų būrys. Visi atrodė nepaprastai išvargę. Greičiausiai ilgesnį laiką buvo pirmose linijose. Nė vienas nežinojo, kas yra švara ir higiena. Švarą palaikydavo prausdamiesi ančių ir žąsų priterštame prūde, o poilsio vietą pasirinkdavo kiaulių darže. Visiems daliniams trūko virtuvių. Aiškinosi, kad jos nespėjo kartu su frontavykais žygiuoti. Maistu rūpinosi patys, raudami iš laukų žoles, daržoves, raškydami nepradėjusius nokti obuolius, naktimis vogdami medų iš avilių", – vardijo J.Lukša.

Anot jo, visi be išimties vadinamųjų išvaduotojų kariai labai mėgo gerti. "Į degtinę su gyventojais išsikeisdavo įvairius pavogtus daiktus: batus, antklodes, palapines, arklius. Neretai pasitaikydavo, kad už kibirą degtinės būdavo galima išsikeisti arklį ar net šautuvą gauti. Pigaus maino džiaugsmas dingdavo, kai atsišaukdavo arklio savininkas, kuris paprastai gyvendavo už kelių kilometrų", – situaciją aprašė amžininkas.

Apsistojo: Kęstučio gatvėje partizanas yra gyvenęs ir dažnai lankęs šioje gatvėje buvusiame kalėjime kalintus artimuosius. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vizitai į kalėjimą

Gyvendamas Kęstučio gatvėje J.Lukša dažnai lankydavosi šalimais buvusiame kalėjime, nes jo broliai, sesuo buvo įsitraukę į antivalstybinę veiklą, kaip pasakojo D.Ramanauskas, ir kai kurie buvo sulaikyti bei įkalinti būtent čia.

Sąlygos kalėjime buvo sunkios. Kalinių artimieji stengdavosi atnešti jiems maisto, o jo perdavimo procedūra buvo labai sudėtinga ir apsunkinta, todėl prie kalėjimo dar iš vakaro nusidriekdavo žmonių eilės.

Anot J.Lukšos, kiekvieną dieną būdavo skelbiama, kuria raide prasidedančių pavardžių kaliniams bus galima tądien perduoti siuntinius. Jie būdavo priimami tik dvi valandas, o norinčiųjų palengvinti artimųjų dalią – daugybė.

"Jis ir pats dalyvauja šiose procedūrose", – pasakojo gidas. Tad galėjo tiksliai aprašyti, kaip viskas vykdavo. Laukiantieji buvo nešini ir įvairiais pakištukais kalėjimo personalui dėl geresnio maisto, sąlygų jų artimiesiems. Maistui perduoti dar reikėjo turėti ir leidimą, kuris priklausydavo nuo bylos eigos. "Bolševikai badą, be visų kitų priemonių, laiko gera priemone liežuvį atpalaiduoti", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

"Kalinių artimieji ištisomis savaitėmis grūsdavosi maisto perdavimo salėje, kol apsukresniam pavykdavo prasimušti iki langelio. Kiekvieną dieną laukiančiųjų būdavo keli šimtai, o laimingųjų – vos keliasdešimt. Norint į tų laimingųjų tarpą papulti reikėjo vadovautis brutualiniu egoistiniu apsukrumu ir kyšiais. Kas šių pagrindinių "dorybių" neturėjo, veltui ištisomis paromis stumdydavosi, vargdavo šaltyje, gatvėse susigūžę su aptrintais ryšuliais", – rašė J.Lukša.

Dažnai nutikdavo, kad ne visas nešulio turinys pasiekdavo kalinius. Vieną kartą paaiškėjo, kaip įvardijo gidas, kad dingo 5 kg dešrų, kitų produktų, cigarečių.

Nugirdė viršininką

Dramatiškame ir tragiškai pasibaigusiame J.Lukšos gyvenime netrūksta įvairių momentų. "Nutinka taip, kad J.Lukša susipažįsta su kalėjimo viršininku", – toliau apie įvykius, susijusius su Kaunu, pasakoja D.Ramanauskas, kol stovime Kęstučio gatvėje, beveik po to kalėjimo langais. Viršininkas, beje, gyveno Gedimino gatvėje, netoli dabartinių P.Mažylio gimdymo namų.

Buvo jokia paslaptis, kad viršininkas labai mėgo kyšius. Viskas tikdavo, svarbiausia buvo laiku pataikyti. "Atsitiktinai" užkalbinęs viršininką ir popietę su juo praleidęs J.Lukša pasiekė, kad kalėjime būtų panaikintas karantinas, labai apsunkinęs daugybės kalinių dalią, – dėl jo buvo draudžiama perduoti siuntinius.

Nusiimdamas skrybėlę ir rusiškai pasisveikinęs, pasiklausęs, ar jį viršininkas pamena, J.Lukša ėjo prie reikalo. Pasiguodė, kad norėjo įteikti broliui maisto, bet nesėkmingai.

Šnekučiuodamiesi apie įvairius reikalus, jie priėjo Laisvės alėją. "Pradėjau skųstis, kad eidamas universiteto administracijos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas esu labai perkrautas darbu ir ilgas stovėjimas prie kalėjimo mane labai apsunkina. Gal jis galėtų man kokiu nors būdu maistą greičiau paduoti? Turėdamas daugiau laiko galėčiau geriau atlikti savo pareigas tarnyboje ir būti išsimiegojęs. Tokiais ir kitokiais motyvais stengiausi save pavaizduoti kaip nepavejamą užsidegėlį penktmetinio plano vykdyme ir lojaliausią darbuotoją tarybinės tėvynės labui. Melavau ir nemirksėjau, net ausys neraudonavo, kaip ir visų sovietinių pareigūnų", – vaizdžiai pasakojo J.Lukša.

Jis subtiliai viršininkui priminė, kad karantino paskelbimas ir atšaukimas priklauso nuo jo vieno. Jų kelyje pasitaikė užeiga. Atsargiai pasiūlė užeiti – joje galėsią sušilti, be to, gatvėje gal nelabai patogu kalbėtis. Pasirinko patį nuošaliausią staliuką, užsakė 200 g arielkos, kelis butelius alaus, užkandžių, amerikietiškų cigarečių.

Alkoholį J.Lukšos pašnekovas į gerklę susipylė be žodžių. Papildomai užsakytą – irgi. Staigiai dingo ir užkandžiai. "Du kąsniai, ir nebėra. Valgo kaip paršas. Pilną lėkštę sutvarkius, užsakiau antrą. Ir vėl 100 g. Pasiūliau užrūkyti. Draugas viršininkas pagiria cigarečių kokybę", – smulkiai dėstė būsimas partizanas.

Pokalbis tęsėsi. Kai ketvirtą kartą J.Lukša paklausė, kaip dėl karantino, kalėjimo viršininkas atsakė: "Dėl kokio karantino?" Karantinas staiga panaikintas. "Užeigą palikome vos vienas kitą įžiūrėdami", – taip aprašyta pasisėdėjimo pabaiga.

Susibūrė: gidas D.Ramanauskas pakvietė pasivaikščioti po Kauno vietas, kur gyveno ir veikė J.Lukša-Daumantas. Vilmanto Raupelio nuotr.

Tapo CŽV agentu

"J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė", – pakomentavo D.Ramanauskas ir pridūrė, kad į šį kalėjimą kalinius iš įvairių Kauno miesto ir priemiesčių laikinųjų įkalinimo rūsių  atvarydavo pėsčius.

Diplomatinius sugebėjimus  J.Lukša pasitelkė ir 1944 m., padėdamas universitetui atgauti pastatus, priemones. Išnaudojo tai, kad bolševikai stengėsi viską daryti priešingai, nei darė vokiečiai. Padėdavo ir tai, kad akcentuodavo apie Stalino konstitucijos garantuojamą teisę į mokslą, kitos gudrybės.

J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė.

"Jeigu pabaigoje kalbos pakartosi kurį nors tūkstančius kartų gatvėse išrašytą trafaretinį šūkį, šlovinantį sovietų valdžią, tai reikalai visai gerai klostysis ir greitai pajudės", – dėstė J.Lukša. Be didelio vargo buvo atgauti didieji universiteto rūmai, pirmieji ateitininkų, neolituanų, P.Mažylio namai, universiteto pastatai Savanorių prospekte ir Trakų gatvėje.

Deja, netrukus J.Lukša turėjo pasitraukti į Vilnių, kur pradėjo dailės studijas, toliau domėjosi architektūra.

J.Lukša priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo pogrindžio laikraščio "Laisvės žvalgas" redaktorius, ėjo rinktinės vado pavaduotojo, štabo viršininko, vėliau – Birutės rinktinės vado ir kitas pareigas.

Partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje. Antrą kartą ištrūkęs už geležinės uždangos, atsidūręs Prancūzijoje, iš kur pasauliui skelbė žinias apie situaciją Lietuvoje, laiškuose aprašydavo svečios šalies grožį, jos tiltus, bokštus, bet visuomet pabrėždavo, kad gimtieji kraštai jam yra gerokai mielesni.

"Jis turėjo visas sąlygas likti užsienyje, bet vis grįždavo. Vienąkart užsienyje praleido virš pusantrų metų, kitąkart – apie trejus. Pagrindinė jo užduotis – perduoti informaciją Vakarų šalims, pasistengti užmegzti santykius ir paskatinti kovą su Sovietų Sąjunga", – pasakojo D.Ramanauskas.

Kartu su keliais kitais partizanais J.Lukša-Daumantas buvo tapęs Centrinės Amerikos žvalgybos agentu, dalyvavo apmokymuose.

1950 m. jis su kitais kaip desantininkai nusileido Lietuvoje, buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, turėjo atkurti Lietuvos partizanų tinklą. Deja, misija nepavyko, nes sovietai, pasinaudoję savo šaltiniais Vakarų saugumo organizacijose, apie šį planą ir tikslias dislokacijos vietas žinojo iš anksto.

J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus. Nors apgaulę išsiaiškino, bet buvo jau per vėlu. Nepavyko prasibrauti pro miške trimis žiedais išsidėsčiusius kareivius. Žuvo netoli tėviškės.

Po vestuvių su žmona Nijole, su kuria tegalėjo praleisti vos savaitę, kai turėjo išvykti tėvynės reikalais, buvo praėję metai. Pora daugiau taip ir nepasimatė. Žmona apie tai, kad sutuoktinio nebėra gyvo, sužinojo tik po penkerių metų. Iki šiol nežinoma, kur palaidoti jo palaikai, tačiau jo žūties vietą Pabartupio kaime prie Pažėrų Kauno rajone žymi paminklas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų