„Žinojau, kad Just. Marcinkevičius buvo kompartijos narys ir ėjo kažkokias pareigas. Tačiau man tai nesvarbu, kaip ir didžiajai daliai Lietuvos žmonių, kurie gerbia Just. Marcinkevičių kaip to laikotarpio švyturį“, – kilus aistrų dėl Just. Marcinkevičiaus skvere Vilniuje šio poeto ir dramaturgo atminimui ketinamo pastatyti paminklo, interviu „Kauno dienai“ sakė rašytoja, biografinių romanų apie lietuvių rašytojus autorė, buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė.

Pasak jos, leninų rastume daugelio tos kartos poetų kūryboje, bet ji jų neieško. Jai įdomu, ką jie parašė ne dėl sistemos spaudimo. Tuo privalomu eilėraščiu jie gal išgelbėjo kitus stiprius savo kūrinius.

Aršiai pjaunamės

– Kokie jausmai jus užplūdo dar kartą atsinaujinus diskusijoms dėl Just. Marcinkevičiaus biografijos ir kūrybos sovietmečiu peripetijų?

– Nelabai supratau, ko iš Just. Marcinkevičiaus dabar visi nori. Suprantu, kad problema iškilo dėl paminklo, tokių diskusijų tikrai gali būti, nes ne visiems jis priimtinas. Aš nuomonės dėl jo neturiu, nes maketo nemačiau.

Dėl Just. Marcinkevičiaus biografijos diskusijose nieko naujo nesužinojau. Žinojau, kad jis buvo kompartijos narys ir ėjo kažkokias pareigas. Be abejo, visa tai galima traktuoti įvairiai, bet man tai nesvarbu, kaip ir didžiajai daliai Lietuvos žmonių, kurie gerbia Just. Marcinkevičių ir kuriems jis išlikęs kaip to laikotarpio švyturys. Žmonėms jis, visų pirma, yra poetas, dramaturgas. Pakeliaukite per Lietuvą ir paklausinėkite, ar kas nežino Just. Marcinkevičiaus. Visi žino jo kūrybą, dainas pagal jo žodžius, spektaklius, po kurių su ašara akyse skandavo „Lie-tu-va“, ir jiems nelabai svarbios tos jo nuodėmės sovietmečiu.

Šiandien, pasirodo, blogai net tai, kad žmonės po spektaklio „Mažvydas“ atsistoję kartodavo „Lie-tu-va“, jausdami, kad Lietuva yra, nors ir okupuota, nes taip Mažvydas nesakė, istorija supainiota su menine kūryba, autoriaus išmone.

Jei tai būtų svarbu, nebūtų 50 metų mūsų gyvenimo – dailininkų puikiausios tapybos ir grafikos, kompozitorių, fotografų, rašytojų kūrinių, nes kiekvieną jų taip pat galima vadinti sovietiniais žmonėmis, o tarp jų buvo ir kompartijos narių. Sovietiniais metais tikrai buvo stiprus menas. Ar jis visas buvo ideologizuotas? Gink Dieve – kiek sukurta puikių įvairių meno rūšių darbų.

Kam dabar 50 metų ir mažiau, mokslus jau baigė nepriklausomoje Lietuvoje, o kam 60 ir daugiau – dar sovietinėje. Išeina, kad visi, kuriems per 60 metų, – sovietiniai, nes mokėmės mokslinį komunizmą, TSKP istoriją. Kodėl taip siaurai žiūrime į visą tą sistemą ir apskritai į žmogaus gyvenimą, lyg jis būtų tik baltas ar tik juodas? Kai rašau knygas, tyrinėju medžiagą, archyvus, kiekviename žmoguje atrandu labai daug spalvų, kūrėjai turi tiek prieštarų, paklydimų ir vėl grįžimo. Jei kiekvieno gyvenimą paknebinėtume, rastume įvairiausių dalykų. Ar šiandien jie tokie svarbūs? Reikėtų suprasti, kad žmogus gyvena tam tikromis sąlygomis. Nesuprantu, dėl ko mes taip ginčijamės kirvius susmeigę.

Šiandien, pasirodo, blogai net tai, kad žmonės po spektaklio „Mažvydas“ atsistoję kartodavo „Lie-tu-va“, jausdami, kad Lietuva yra, nors ir okupuota, nes taip Mažvydas nesakė, istorija supainiota su menine kūryba, autoriaus išmone. Tiesiog stebina tokie dalykai, viskas vyksta paskubomis, paviršutiniškai, nesigilinant. Labai skubame ir teisiame, pjaunamės, pravardžiuojamės, kad socializmo liekanos garbina Just. Marcinkevičių. Nereikėtų mums taip pyktis, o tiesiog ramiai pasakyti savo nuomonę, padiskutuoti, ypač kai yra kitokių didelių rūpesčių ir problemų.

Just. Marcinkevičiaus problema dar ir ta, kad jis didelis kaip asmenybė, kaip kūrėjas, poetas, galų gale, ir kaip Sąjūdžio žmogus. Ačiū Dievui, gyvename demokratiniame pasaulyje, yra žodžio laisvė, bet kartais tuos didelius žmones, kai jie jau negali apsiginti, kai kam smagu žeminti.

Just. Marcinkevičių pažinojau asmeniškai, nemažai su juo bendravau. Gal labiau mėgau kito ar trečio poeziją, bet Just. Marcinkevičius man labai svarbus kaip to meto poetas, jį vertinau kaip lietuvybės puoselėtoją, kuris džiaugėsi Lietuva ir visus tuos metus skleidė tą idėją.

Alternatyva: A. Ruseckaitė primena, kad sovietmečiu spaudimas kūrėjams buvo toks didelis, kad norintys rašyti, kurti turėjo atiduoti duoklę sistemai arba nutilti. Akvilės Snarskienės nuotr.

Išdavystės ar paklydimai

– Žinoma, dėmė dėmei nelygu. Viena – partizanus išdavęs Kostas Kubilinskas, kita – gal ir dėl politinio naivumo „saulės parvežti“ į Maskvą važiavusi Salomėja Nėris ir dar kita – poetai, kurie sovietmečiu nebūtų išleidę nė tomelio, jei jis nebūtų pradėtas kokiu „patriotiniu“ eilėraščiu. Ar nesustatome visų į vieną gretą?

– Labai vienpusiškai į viską žiūrime. Turime atsigręžti į tą laiką, okupacijas, tuos baisius trėmimus, KGB žingsnius. Pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas besibaigiant karui dienoraštyje rašo nepasirašysiantis jokių sovietinių raštų, nedalyvausiantis tame gyvenime, tačiau gale pats savęs paklausia: ar aš atlaikysiu, ar sugebėsiu. Iš tikrųjų tas spaudimas buvo toks didelis, kad norintis rašyti, kurti žmogus arba turėjo atiduoti kažkokią duoklę sistemai, arba nutilti.

Arba S. Nėris: jos gyvenime buvo tokios sąlygos, kad, padėk Dieve, nežinai, kaip jomis elgtumeisi. Tačiau ji nebuvo išdavikė.

Kažkoks Just. Marcinkevičiaus eilėraštukas buvo ir Leninui. Leninų rastume daugelio tos kartos poetų kūryboje, nes jie norėjo kurti, ir sunku buvo atlaikyti spaudimą. Pavyzdžiui, aš jų nė neieškau, man neįdomūs tie eilėraščiai, kuriuos poetai parašė dėl sistemos spaudimo. Reikia žiūrėti, ką jie parašė ne dėl sistemos, nes gal dėl to eilėraščio žmogus išgelbėjo kitus stiprius savo kūrinius.

Tvyrojo įtampa ir baimė. Saugumiečiai buvo pristatyti, pavyzdžiui, prie V. Mykolaičio-Putino, visą laiką jį persekiojo, cenzūravo jo kūrybą. Nemanau, kad KGB nesekė ir Just. Marcinkevičiaus, nes jo kūryba buvo labai lietuviška. Gal tai leido kaip įrodymą, kad neva egzistuoja laisvas žodis, nors jo tikrai nebuvo.

Dabar sako, kad V. Mykolaitis-Putinas ar Just. Marcinkevičius – prisitaikėliai, nuo vėjo linkstančios nendrės. Tačiau gal žmogus nėra maištininkas, jis – ramus kūrėjas. Arba, pavyzdžiui, S. Nėris norėjo būti pripažinta, matoma. Beje, ir jos tėvas buvo išdidus, pasiėmė paskolą ir ją mokėjo, bet sukūrė gerą ūkį. Dukra irgi norėjo, kad ją vertintų, ir su trečiafrontininkais dėl to susiėjo. Žmogus gyvena tuo metu ir nori, kad jo kūryba gyvuotų, dėl to šiek tiek ir prisitaiko prie sistemos. Yra daugybė dalykų – ir prigimtis, ir psichologiniai dalykai, ir vidinės ir išorinės aplinkybės.

Sudėtingesnė K. Kubilinsko istorija. Jei jis nebūtų karo metu parašęs eilėraščių, kuriuose šaipėsi iš Stalino, nebūtų jo baudę, gal jis nebūtų nuėjęs į partizanus. Jis tuos eilėraščius parašė, juos labai greitai aptiko ir ėmė jam grasinti. Žmogus, matyt, buvo bailokas, o labai norėjo rašyti ir pasidavė tokiam žingsniui, kuris, be abejo, yra išdavystė. Už išdavystę mes turime teisę teisti ir atsisakyti tokių žmonių kūrybos. K. Kubilinsko eilėraščiuose yra ir visokių spaliukų, tik dėl jo parašytų pasakų abejočiau, ar reikia jų neleisti skaityti, nes jos labai gražios.

– Vis dėlto, kaip reikėtų elgtis su tokių autorių kūryba, kurios dalis vertinga, bet autoriaus išdavystės dėmė nenuplaunama?

– K. Kubilinsko dėmė žiauri ir nenuplaunama. Manyčiau, jei būtume demokratiškesnė valstybė, gal galėtų būti pilietiškumo pamokos su pavyzdžiais, kaip gali nutikti, kai keičiasi santvarkos, sistemos, kaip žmogus sodinamas už grotų, kartais ir nužudomas, o kai kas pasiduoda, neatlaiko.

Dažnai kalbame apie su hitlerininkais bendradarbiavusį Nobelio premijos laureatą norvegą Knutą Hamsuną. Norvegai jam surengė teismą, pavadino tėvynės išdaviku, bet jo kūrybos neuždraudė. Žinoma, paminklų jam niekas nestatys.

Manau, K. Kubilinsko kūryba galėtų kurį laiką pailsėti, kurios knygos išleistos – tai išleistos, naujų dabar leisti nereikia. Reikia pateikti faktų, kad žmonės žinotų, kodėl taip daroma, manau, tam naudingas apie jį pasakojantis filmas „Poetas“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriuje yra K. Kubilinsko archyvas, tegu jis lieka, nes reikia žinoti visas istorijos puses. Muziejuose tai reikia išsaugoti, aiškinti jaunimui, komentuoti. Paminklus galima išvežti į Grūto parką ar į metalo laužą išlydyti, bet dalykų, kurie lengvai saugomi ir turi istoriją, nemėtyčiau.

Ar reikia išmesti Just. Marcinkevičių ar V. Mykolaitį-Putiną, kurių eiles žmonės deklamuoja, dainuoja dainas pagal jų žodžius, todėl, kad jie nebuvo disidentai? To neįsivaizduoju. Būtų tuštuma. Ar norime tuštumos?

Kiek tyrinėjau K. Kubilinsko gyvenimą ir kūrybą, jis labai norėjo rašyti, jam tai buvo kaip kvėpavimas. Nežinau, ko jis tikėjosi infiltruojamas į partizanų būrį, gal kad paskui galės rašyti. Tai buvo baisi jo klaida, didžiulė jo nuodėmė ir nesusivokimas. Taip, šiuo atveju galime būti teisėjai, nes tai – tėvynės išdavimas ir nėra atleidimo, nors būdami krikščionys gal turėtume ir tai atleisti.

– Kaune tebeveikia S. Nėries muziejus. Ar jo reikia?

– Dabar ten yra Bernardo Bučo ir S. Nėries – dviejų menininkų namai muziejus. Kaip žmogus ir pilietė nekeisčiau ir jos gatvės pavadinimų. Gimnazija Vilniuje svarsto atsisakyti jos vardo, jų valia, jei kolektyvas, bendruomenė jo labai nenori, taip reikia ir padaryti.

Muziejaus nereikėtų uždaryti, nes S. Nėris ir B. Bučas nėra kokie nusikaltėliai. S. Nėris yra klasikė, nepriklausomos Lietuvos viena stipriausių poečių, jos karo metų poezija „Prie didelio kelio“ – viena stipriausių poezijos rinktinių, kur ji ir atsiprašo, rašo, kaip myli Lietuvą, kokia ji jai brangi, kad į ją keliais paršliaužtų. Net partizaninėje spaudoje buvo parašyta, kad S. Nėris atsiprašė ir prieš mirtį perėjo vos ne į pogrindį.

Gal ji įsivaizdavo, kad įstojus į Sovietų Sąjungą bus geriau, gal ji proletariškai mąstė, buvo suklaidinta, bet dėl jos nei kas žuvo, nei į tremtį išvežtas. Į Maskvą važiavo 20 žmonių, gal būtų nuvažiavęs kas kitas. Aš jos neteisinu, bet ji nėra nusikaltėlė, kad reikėtų uždaryti jos muziejų.

Apie jos gyvenimą parašiau knygą „Padai pilni vinių“, pristatydama ją daug važinėjau po Lietuvą. Daug žmonių prisirinkdavo. Matau, sėdi kokie vyrai suraukę kaktas, bet atvirai kalbi, ką ji padarė, kaip suprato, ką iškentėjo ir ką parašė, ir jokiais kiaušiniais nebuvau užmėtyta. Aš jos negyniau, bet parašiau apie to laiko realijas. Patyriau, kad daugybė žmonių, tiesa, daugiau vyresnės kartos, moka jos eilėraščių, čia pat atsistoja, deklamuoja, sudainuoja dainą pagal jos žodžius, prisipažįsta, kad ji – mylimiausia poetė. Reikia atsižvelgti, ką mano platesnė visuomenė. Dabar tos diskusijos vyksta tarp inteligentų, intelektualų, menininkų, bet yra daugybė Lietuvos žmonių, kurie į tuos dalykus nesigilindami mėgsta jos kūrybą. Gerai, kad kažkas mėgsta Maironį, S. Nėrį ar Just. Marcinkevičių, nes jų poezija – tai dvasios duona.

Grįžtant prie S. Nėries muziejaus, viena akimi stebiu ir viena ausimi klausau, kada dėl jo pasipils priekaištų, bet neregėjau. Manau, tokia vieta neturėtų niekam trukdyti, mokiniai važiuoja, lanko muziejų.

Kokių trūkumų galima rasti kiekvieno biografijoje. Kad ir Maironio: prabuvo penkiolika metų Peterburge, o juk galėjo darbuotis Lietuvoje. Peterburge bendravo su rusų valdininkais, nes jam reikėjo – jis buvo viršininkas akademijoje. Jei imtume kilnoti visų ir visus gyvenimo skvernelius, ar yra kas tobulas?

Veikia: S. Nėries muziejus kol kas neužkliūva, o jame netrūksta lankytojų. T. Raginos nuotr.

Okupacija ir prisitaikymas

– Ar ne problema, kad iš savo kūrėjų norime sukurti tobulus stabus? Jau kalbant ne apie kūrėjų santykį su sovietmečiu, štai latviai neslėpė, kad jų dainius Janis Rainis metė kitą latvių literatūros ikoną Aspaziją, o mes S. Nėries asmeninio gyvenimo faktus ilgai nutylėdavome.

– Reikėjo anksčiau atverti, kad S. Nėris ištekėjo už Petro Veržbiliausko. Kokia čia paslaptis, jei yra dokumentai. Santuoka turbūt buvo iš vargo, iš baimės, atsidūrus Rusijoje vienai su vaiku. Kai mano draugės perskaitė mano knygą apie S. Nėrį, visos choru sakė – ačiū Dievui, kad negyvenome tuo be galo sunkiu laiku, kai ateina sovietinė santvarka, prasideda karas, vaikas mažas ir dar ligoniukas, turi bėgti į Rusiją, kažkur trauktis. Žiaurus laikas. Jei įvertintume visas aplinkybes, kodėl taip atsitiko, ir neslėptume faktų, nebūtų ir tokių staigmenų, kai apie juos sužinome.

Kai atėjo vokiečiai – fašistai, okupantai, dalis žmonių, tarp jų ir menininkų, prisitaikė ir gyveno, kūrė, tad galima sakyti, kad jie buvo prisitaikėliai prie fašistų. Pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis karo metais buvo Maironio muziejaus vedėjas. Vieną rytą ateina ir mato, kad vokiečiai krausto Maironio baldus. Tada B. Brazdžionis eina į kažkokį vokiečių štabą, lenkiasi, prašo, kad baldų neimtų, aiškina, koks svarbus lietuvių tautai yra Maironis. Tada kažkoks vokiečių valdininkas sustabdo kareivius, baldai lieka, B. Brazdžionis juos išgelbsti prašydamas fašistinės valdžios. Ką jis turėjo daryti? Jis žengė labai gerą logišką žingsnį.

Kūrėjai dirbo, rašė, leido knygas ir vokiečių okupacijos metais. Kadangi sovietų taip nekentė, kai kur vokiečius sutiko net su gėlėmis, manydami, kad jie ateina Lietuvos išvaduoti. Mūsų istorija labai sudėtinga – tiek visokių valdžių buvo, tiek santvarkų, sistemų, prievartos. Gal todėl mes tokie suirzę, nes kiek mūsų tėvai ir seneliai pergyveno tų žingsnių.

Mano tėvas nė vienos dienos nėjo dirbti į kolūkį, nes be proto nekentė sovietų, iš jo atėmusių žemę, net ranką susižeidė. Mama privalėjo – grėbė šieną, rugius rišo, nes būtų negavusi nė tų 60 arų. Ar šiandien galime sakyti, kad jie buvo prisitaikėliai?

Taip, žmogus prisitaiko, ir okupacijos metu jam reikia gyventi, auginti vaikus, saugoti gyvybę. Man keista, kad dabar Just. Marcinkevičius kritikuojamas, kad jis nebuvo disidentas. Taip, buvo disidentų, jiems reikia statyti paminklus, jie be galo garbingi žmonės. Tačiau ar reikia išmesti J. Marcinkevičių ar V. Mykolaitį-Putiną, kurių eiles žmonės deklamuoja, dainuoja dainas pagal jų žodžius, todėl, kad jie nebuvo disidentai? To neįsivaizduoju. Būtų tuštuma. Ar norime tuštumos?

Galima diskutuoti

– Grįžtant prie aršias diskusijas sukėlusio paminklo Just. Marcinkevičiui pagerbti. Gal tikrai geriau pasodinti po medį kartu trims šio meto didiesiems poetams – ir Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai, kaip siūlo Vytautas Landsbergis?

– Dėl paminklo galima diskutuoti. Beje, juk niekas neketina jo statyti kaip anais laikais leninus su atkišta ranka, dabar jie visai kitokie. Patiko vieno jauno žmogaus nuomonė, išsakyta per LRT „Panoramą“: jis sakė, kad jam patinka paminklai, jei jie – meno kūriniai, o jų niekada nebus per daug. Yra pas mus laisvų vietų ir aikščių, ir Europos sostinėse daug tokių paminklų.

Kažkas nusprendė, kad paminklas turi būti Just. Marcinkevičiaus trilogijai „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, bet gal būtų galima diskutuoti, ar pagrįstai. Gal galėtų būti visai jo kūrybai, jo lietuviškumo idėjoms.

Man būtų gražu, jei Just. Marcinkevičiaus skvere prie Rašytojų sąjungos būtų paminklas lietuviškam žodžiui, kuris buvo žemintas, draustas, kuris ir dabar siaurinamas dėl anglų kalbos. Tada būtų paminklas ir Just. Marcinkevičiui, ir Kristijonui Donelaičiui, ir Maironiui, ir visiems rašytojams. Gali būti visokių variantų, juk niekas nežadėjo statyti Just. Marcinkevičiaus figūros.

Aš paminklus priimu kaip meno kūrinius, jei jie vykę, juos smagu matyti. Tačiau tai neturi būti vamzdis, kurio niekas nesupranta, jį turi suprasti plačioji visuomenė, jis nestatomas tik intelektualams.

Galima ir medžių pasodinti. Maironiui Pasandravyje jų pasodinta 150. Tačiau kartais juos tyčia ar netyčia nukerta ar vėtros nulaužia. Galima ir paminklą statyti, bet ne figūrą, o meninius ženklus, įdomias, šiuolaikiškas, bet suprantamas skulptūras. Visai sustabdyti paminklų statymą reikštų, kad stabdome skulptūros meno procesą.