– Kaip atsitiko, kad jūsų kelias nuo ekonomikos studijų nuvinguriavo iki rašytojos karjeros?

– Viskas įvyko labai natūraliai, o rašyti knygas vaikams paskatino pati aplinka. Kauno technologijos universitete (KTU) studijuodama ekonomiką dirbau banke Alytuje. Tai buvo mano praktiškas ir racionalus gyvenimo kelio pasirinkimas. Sutikusi būsimą vyrą, atvykau gyventi į Kauną, ten dirbau, baigiau mokslus ir sukūriau šeimą.

Gimus vaikams, daug laiko skyriau jų tobulėjimui, tad knygos buvo neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Augdami vaikai vis dažniau prašė pasakoti mano sugalvotas istorijas, suteikdavusias jiems didžiausią džiaugsmą. Tada net nesusimąsčiau, kur šios istorijos mane nuves.

Nuo vaikystės buvau meniškos sielos. Kūryba visada užėmė ypatingą vietą gyvenime, tad vaikų paskatinta, parašiau pirmąją knygą „Kajaus ir Ateivuko kelionė į Burbuliandiją“, susilaukusią puikių mažųjų skaitytojų atsiliepimų ir ne vieno tiražo. Tuomet sekė ir antroji knyga vaikams – „Kajus ir Ateivukas gelbsti gyvūnus“. O neseniai pasirodė ir trečioji – „Kajus ir Ateivukas ieško pradingusios žiemos“.

Vaikai yra didžiausi mano įkvėpėjai, kritikai ir palaikytojai. Jie labai norėjo, kad šias smagias istorijas apie Ateivuką išgirstų kuo daugiau vaikų. O man buvo svarbu, kad ši knyga nebūtų tik fantastinis nuotykis, bet ir emocinis kelias, kuriame veikėjai susiduria su realiais jausmais ir iššūkiais. Taip pat buvo svarbu sukurti istoriją, jungiančią svarbias vertybes – draugystę, smalsumą, kitoniškumo priėmimą ir, žinoma, nuotykius. Juk knygos skatina ne tik vaizduotę, tačiau suteikia ir vertingų gyvenimiškų pamokų.

– Kaip gimė Kajaus ir Ateivuko personažai? Ar jie turi realių prototipų?

– Istorijas apie Ateivuką pradėjau sekti savo pirmagimiui, tad net nebuvo dvejonių, kokį personažą pasirinkti rašant knygą. Taip ir liko Ateivukas ir berniukas, tik ne mano sūnaus Majaus vardu, o pavadinau jį Kajumi, taip įprasmindama savo vaikystės planą būsimą sūnų pavadinti Kajumi.

Sūnui davėme Majaus vardą, tad savo vaikystės svajonę norėjau išpildyti nors tokiu būdu. O Ateivukas atsirado iš to, kad vieną vakarą prieš miegą mano sūnus paklausė ar egzistuoja ateiviai? Ar kažkas gyvena kitose planetose? Jis tą vakarą paprašė manęs pasekti pasaką apie ateivį. Taip ir gimė Ateivukas, smagus, linksmas personažas, tapęs Majaus, o vėliau ir dukros Milanos numylėtiniu.

Pomėgiai: sūnaus Majaus didžiausia aistra yra sportiniai kartingai – berniukui šioje srityje jau pavyko pasiekti nemažų laimėjimų. / J. Mazinos asmeninio archyvo nuotr.

– Kas buvo sudėtingiausia kūrybos procese?

– Kai kažką darai su meile ir dideliu noru, sunkumai neatrodo tokie ir dideli. Nors klausimų ir dvejonių tikrai buvo. Viskas buvo nauja, daug nežinomybės, klausimų, savo aplinkoje neturėjau ko paklausti apie knygų rašymą, nes niekas iš mano pažįstamų knygų nerašo. Tačiau labai džiaugiuosi, kad šiame kūrybos proceso etape man padėjo nuostabi kuratorė Vitalija Maksvytė, kuri manimi tikėjo, konsultavo ir palaikė visų trijų knygų gimimo procese.

– Pasirinkote rašyti vaikams skirtas knygas – kuo šis žanras jums ypatingas?

– Esu girdėjusi, kad rašyti vaikams yra sunkiausia, nes jie nemeluoja – jiems arba patinka, arba ne. Manau, ne aš pasirinkau rašyti vaikiškas knygas, o jos pasirinko mane. Mano sekamos istorijos buvo tokios linksmos ir įdomios mano vaikams, kad vaikai pradėjo prašyti parašyti knygą, jog ir kiti vaikai galėtų skaityti šias istorijas.

Manau, kad ne aš pasirinkau rašyti vaikiškas knygas, o jos pasirinko mane.

– Kokias temas jums svarbiausia atskleisti savo knygose?

– Rašydama pasakas stengiausi, kad jos būtų linksmos, įdomios, intriguojančios, tuo pačiu įkvėptų, ugdytų, formuotų vaikų vertybes, mąstymą ir pasaulėžiūrą. Mano knygose vaikai atranda spalvingą Kajaus pasaulį, kupiną draugystės su Ateivuku, nuotykių ir pamokų. Rašymas man – būdas pasiekti vaikų pasaulius ir suteikti jiems sparnus svajoti. Noriu, kad vaikai nenustotų svajoti, tačiau kartu siektų savo tikslų. Kad leistųsi į smagius nuotykius ir pažintų ne tik magišką draugystės galią, bet ir suprastų, kaip svarbu padėti kitiems ir nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku. Siekiu, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, skatinama drąsa ir atsakomybės jausmas.

– Dalijatės su savo vaikais naujomis idėjomis, tariatės?

– Prieš rašydama kiekvieną istoriją, tariuosi su savo vaikais. Jie yra pirmieji mano skaitytojai ir vertintojai, nes jiems buvo sekamos šios istorijos, jie geriausiai pažįsta Ateivuką ir Kajų. Tai istorijos, su kuriomis jie augo, kurios ir atvedė mane į šį nuostabų, be galo žavų kūrybos kelią.

Veiklos: aštuonmetė Milana – energinga mergaitė, nuolat prisigalvojanti įvairios veiklos ir pramogų, tačiau mamai smagiausia matyti ją šokių aikštelėje. / J. Mazinos asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suderinate rašymą su šeiminiu gyvenimu?

– Dažniausiai rašau vėlai vakare, kai visa šeima jau miega. Tai geriausias ir ramiausias laikas, kai galiu nuo visko atsijungti ir pasinerti į pasakų pasaulį.

– Kokias knygas pati mėgstate skaityti laisvalaikiu? Kas formavo jūsų, kaip rašytojos, pasaulėžiūrą?

– Mėgstu skaityti įvairią literatūrą, tačiau jaučiu, kad kiekvienai knygai yra savas laikas. Šiuo metu labai pamėgau psichologines, savęs pažinimo knygas, taip pat mėgstu skaityti apie keliones, nes labai patinka keliauti.

– Kokių dar svajonių ar tikslų  turite , susijusių su rašymu?

– Kol žmogus turi norų ir svajonių, tol jis gyvas. Labai tikiuosi, kad aš niekada nenustosiu svajoti, nes tai mane veda pirmyn. Ir skatinu tą daryti vaikus – mažais žingsneliais viskas pasiekiama. Reikia tik labai norėti. O kalbant apie rašymą, galvoje jau kirba istorija iš mano vaikystės vaizduotės. Manau, reikės sėsti ir užrašyti ją. Neabejoju, kad vaikams ji patiks.

J. Mazinos asmeninio archyvo nuotr.

– Ne tik kuriate nuotykių kupinas istorijas, tačiau rengiate ir susitikimus su vaikais, skatindama juos skaityti ir domėtis aplinkiniu pasauliu. Kūrybiškumo lavinimo dirbtuvėse mažieji gali kurti, piešti, pasakoti savo istorijas ir mokytis kūrybinės raiškos būdų. Kaip gimė tokia idėja?

– Kaip mama ir kūrėja žinau, kad kūrybiškumas ir fantazija yra dovanos, kuriomis visi vaikai apdovanoti. Tačiau kaip šias dovanas lavinti ir tinkamai panaudoti? Kaip nuo technologijų ir ekranų grįžti prie vaizduotę žadinančių žaidimų ir į fantazijų pasaulį nukeliančio knygų skaitymo? Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, stebėjau savo vaikus, kūriau ir sekiau jiems istorijas, žaidžiau su jais ir eksperimentavau, kol sukaupta patirtis nugulė į mano knygas vaikams.

Siekiu, kad vaikai ne tik gautų žinių, bet ir patirtų kūrybos džiaugsmą, praplėstų įprasto pasaulio ribas svajodami, fantazuodami kartu su mano knygos herojais.

Parašiusi pirmąją knygą, supratau, kad su savo skaitytojais noriu susitikti ir gyvai, įkvėpti juos džiaugtis fantazija, kurti, svajoti ir nuo ekranų grįžti prie skaitymo malonumo. Dirbtuves vedu kartu su Ateivuku. Jis teikia vaikams labai daug džiaugsmo. Tikiu, kad pasakų pasaulis ir kūrybiškumo skatinimas yra raktas į augančių vaikų savivertę ir smalsumą, todėl mano tikslas – įkvėpti mažuosius svajotojus ne tik skaityti, bet ir kurti savo pasakas.

Siekiu, kad vaikai ne tik gautų žinių, bet ir patirtų kūrybos džiaugsmą, praplėstų įprasto pasaulio ribas svajodami, fantazuodami kartu su mano knygos herojais. Dirbtuvės skatina vaikus nebijoti būti savimi, atsiskleisti jų kūrybinėms idėjoms. Edukacijų metu vaikai turtina savo žodyną, lavina atmintį. Jos taip pat padeda skirtingų poreikių vaikams greičiau įsisavinti informaciją įgyjant kasdieniam gyvenimui svarbių įgūdžių. Taip pat tai ir dėmesingumo ugdymas, problemų sprendimo įgūdžių lavinimas, didesnė motyvacija mokytis.

Tikiu, kad pasakų pasaulis ir kūrybiškumo skatinimas yra raktas į augančių vaikų savivertę ir smalsumą, todėl mano tikslas – įkvėpti mažuosius svajotojus ne tik skaityti, bet ir kurti savo pasakas. Tikiu, kad mano veikla gali įkvėpti tėvus, pedagogus ir pačius vaikus atsigręžti į kūrybiškumą, kaip į vertingą kasdienybės dalį.

Tikslas: rašymas J. Mazinai – būdas pasiekti vaikų pasaulius. Ji mielai bendrauja su mažųjų auditorija, drauge su savo kygos herojumi Ateivuku rengia kūrybiškumo dirbtuvėles. / J. Mazinos asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų kūrybos mūzos – dvylikametis Majus ir aštuonmetė Milana. Kuo gyvena jie? Ar jau patikėjo, kad šiame gyvenime, jeigu labai nori, viskas įmanoma?

– Sūnaus didžiausia aistra – sportiniai kartingai. Pradėjo jais važiuoti būdamas vos trejų metų, ketverių jau dalyvavo varžybose. Yra pelnęs daug apdovanojimų ne tik Lietuvos trasose, bet ir Europoje. Šiais metais laimėjo Rytų ir Centrinės Europos čempionatą, atstovavo Lietuvai prestižinėse ,,Mini Rotax Max Challenge Grand Finals“ varžybose, kuriose startavo visų šalių čempionai, laimėję nacionalinius čempionatus. Teko konkuruoti su daugiau nei 70 varžovų iš viso pasaulio. Italijoje, Sarno trasoje vykusiose varžybose Majui pavyko pasiekti 12-ąją vietą. Praeitais metais Bachreine iškvojo 9-ąją vietą, o užpernai – 2-ąją vietą tarp pasaulio geriausiųjų.

Milana nuo mažumės yra labai energinga mergaitė, nuolat prisigalvojanti įvairios veiklos ir pramogų. Ji mėgsta žaisti futbolą, nors nuo penkerių lanko pramoginius šokius. Kadangi pati daug metų šokau, man visada labai smagu ją matyti šokių aikštelėje. Labai mėgsta keliauti, kaip ir visa mūsų šeima.

Vaikams nuolat kartoju, kad viskas gyvenime pasiekiama, reikia tik labai norėti ir mažais žingsneliais eiti svajonės link. Aš visada juos skatinu nebijoti svajoti ir siekti savo tikslų. Tad esu tikra, kad jie tiki, jog svajonės gali tapti realybe.

Vertingų gyvenimo pamokų ir jie mane išmokė: kantrybės ir tikėjimo. Taip pat – džiaugtis mažais dalykais, nuo kasdienės akimirkos iki didžiųjų laimėjimų. Jie parodė, kaip svarbu mokytis vieniems iš kitų, kaip svarbu kartais sustoti ir mėgautis gyvenimu.