Saldūs prisiminimai

Jau, ko gero, dveji metai, kai ponia Aušra Marija Vilkienė moksleiviams nebedalija saldainių prie generolo Jono Žemaičio paminklo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Švietimo įstaigų tinklo pertvarkos metu sujungus Bernardo Brazdžionio mokyklą su Jono Žemaičio-Vytauto daugiafunkciu centru, pastarojo vardo nebeliko, todėl ir mokiniai liovėsi lankę Lietuvos karininko, partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, ketvirtojo Lietuvos prezidento atminimo vietą šalia amžinosios ugnies ir nežinomo kario kapo.

Kai atvažiuodavo pas mus į svečius, susirinkdavo visas Šiluvos elitas prie bendro stalo. Vaišindavosi, šnekučiuodavosi.

"O anksčiau moksleiviai ateidavo du kartus per metus – kovo 15 d., kai gimė J.Žemaitis, ir lapkričio 26-ąją, kai minime jo žūties metines. Aš jiems pasakodavau apie savo dėdę – mamos brolį, o paskui saldainiais apdovanodavau", – tokiai tradicijai A.M.Vilkienė esą įkvėpė saldūs vaikystės prisiminimai.

Į Šiluvą, kur gyveno sesuo su šeima, J.Žemaitis niekada neatvykdavo tuščiomis. Saldainių visada turėdavo, o neretai – ir kitų dovanų. Bene labiausiai A.M.Vilkienei įsiminė įspūdingo dydžio, akimis mirksinti, galvą sukinėjanti ir dar kalbanti lėlė, atvežta iš Paryžiaus. Vėliau, būdama tremtyje, Aušros Marijos mama krimtosi, kad didžiaakės gražuolės nepaėmė, nes už ją būtų gavę kibirą bulvių.

Prisiminimai: senos nuotraukos partizanų vado dukterėčios albume – aukso vertės. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Būdami vaikai lauktuvių laukdavome labiau nei dėdės. Kartą mūsų namuose J.Žemaitis pasirodė tuščiomis. Jau kitą rytą tėvelis kinkė arklį ir važiavo kartu su dėde į miestelį, kad šis nupirktų mums saldėsių. Gavome ir buvome laimingi", – partizanų vado giminaitė pasakojo, kad vaikams J.Žemaitis buvo itin dosnus, kareiviams – griežtas, tačiau teisingas. Tai vienos atsitiktinės kelionės metu Aušros Marijos mamai paliudijo tame pačiame traukinio vagone sėdėjęs jaunuolis. Kurio vadu, kaip netrukus paaiškėjo, buvo J.Žemaitis.

Tetos niekada nematė

Aukštas ir gražus – būtent tokį A.M.Vilkienė prisimena savo dėdę. Tą patį kalba ir nespalvotos nuotraukos, kurias moteris saugo savo fotoalbume. Antai, vienoje jis su giminaičiais ir dar mažute Aušrele Marija pozuoja prie medinio namo. Kitoje – partizanų vadas rugių lauko fone.

"Visuomet pasitempęs, labai dažnai – su uniforma. Kai atvažiuodavo pas mus į svečius, susirinkdavo visas Šiluvos elitas prie bendro stalo. Vaišindavosi, šnekučiuodavosi. Mama pagrodavo", – A.M.Vilkienė pasakojo paskutinį kartą savo dėdę Joną mačiusi būdama maždaug penkerių. Tąkart dėdė atvažiavo labai netikėtai, iš anksto neperspėjęs, ir pusiau rimtai, pusiau ne paklausė, ar vaikiškas vežimėlis jau nebenaudojamas.

"Pasirodo, tuo metu J.Žemaičio žmona jau laukėsi. Gruodį jiems gimė sūnus Laimutis", – A.M.Vilkienė pasakojo dėdės Jono žmonos nepažinusi, tik girdėjusi apie jų meilės istoriją, kuriai nebuvo lemta ilgai tęstis.

Būsimasis partizanų vadas, 1909 m. kovo 15-ąją gimęs Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje, po penkerių metų su šeima persikėlė į Lomžą. J.Žemaičio tėvai įsidarbino pieninėje, o mažasis Jonukas mieste lankė pradinę mokyklą. Po septynerių metų šeima persikėlė į Raseinius. Ten baigęs šešias klases, jaunuolis įstojo į Kauno karo mokyklą. Vėliau J.Žemaitis įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku ir vedė savo gyvenimo meilę Eleną Valionytę, dirbusią Knygų rūmuose. E.Valionytė aktyviai padėdavo savo vyrui rezistencinėje veikloje, veždavo partizanams blankus fiktyviems dokumentams gaminti.

"Žinau, kad ji mirė dėl komplikuoto nėštumo, nes į ligoninę nedrįso važiuoti. Bijojo būti sugauta", – pasakojo jo dukterėčia. 1946 m. Šiluvos pašte J.Žemaitis atsiėmė laišką. Jame buvo prašyta, kad liepos 13-ąją mirė jo žmona. Šaltiniai pasakojo, kad ši žinia stipriai sukrėtė partizanų vadą. Taip sielvartaujančio jo esą niekas ir niekada nebuvo matęs.

Apsimetėlis Laimutis

Mirus E.Žemaitienei, jos sūnumi rūpinosi Ona Liubinavičienė. Po kelerių metų berniukui ji suteikė savo pavardę ir apsigyveno Šiauliuose. Vėliau vaiką globojo iš tremties grįžusi Aušros Marijos mama. Tik po 1990 m.  jis susigrąžino savo tikrąją pavardę – tapo Žemaičiu.

"Nuo 1945-ųjų miškuose kariavusiam tėvui retsykiais pavykdavo susitikti su Laimučiu. Jei neklystu, J.Žemaitis jam buvo padovanojęs drožtą tanką ir automatą. Laimutis pasakojo, kad dovanotus daiktus įsiminė, o miške buvusių žmonių, kaip ir tėčio veido, – ne", – pokalbį tęsė A.M.Vilkienė.

Tiesa, susitikimus teko nutraukti, nes Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatas Batakiuose apgyvendino savo agentę, tikėdamiesi, kad per sūnų pavyks susekti tėvą.

A.M.Vilkienė prisiminė ir pirmąjį susitikimą su apsimetėliu dėdės sūnumi. Laimučio vardu prisistatęs jaunuolis jos tėvus aplankė Komijoje, į kurią 1941-ųjų birželį buvo ištremta visa šeima.

"Mes jį priėmėme kaip savą. Vienintelė mamytė turėjo įtarimų. Vis sakė, kad jis nei išvaizda, nei savo inteligentiškumu nepanašus į J.Žemaitį, – kaip vėliau paaiškėjo, mamos nuojauta neapgavo – namų slenkstį mynė ne J.Žemaičio sūnus, o siųstas apsimetėlis . – Todėl, kai pamatė tikrąjį Laimutį, abejonių neliko. Žiūrėdama pro langą, iš tolo, mama sakė, kad čia tikrasis J. Žemaičio sūnus. Labai panašūs jie buvo."

Tampė po kalėjimus

J.Žemaičio artimieji buvo nuolatos persekiojami. A.M.Vilkienė pasakojo, kad tremtyje jos tėvams ne kartą buvo siūlyta išduoti J.Žemaitį ir taip grįžti į tėvynę. Nors ir kaip vargdami su vaikais atšiauriame krašte, sutuoktiniai nesutiko. Būdama maždaug dvylikos metų, Aušra Marija su dar trimis mergaitėmis pabėgo iš tremties. Po kelių savaičių varginančios kelionės bėglės pasiekė Lietuvą, o Aušra Marija apsigyveno pas savo krikštamotę, mokytoją Berzinienę.

Sužinoję tai, į duris kaipmat pasibeldė mokyklos direktorius su žmona. Lyg netyčia ėmė klausinėti apie J. Žemaitį. Tik po kiek laiko istorikė, prozininkė, poetė ir eseistė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė KGB archyvuose rado besilankiusios poros vardus ir jų pranešimus apie nelegaliai į tėvynę grįžusią Aušrelę Mariją. Netrukus po to paauglė su pussesere buvo suimtos ir pusę metų tampomos po kalėjimus Kaune, Raseiniuose. Viename jų Aušra susidūrė ir su minėtu mokyklos direktoriumi, kuris tardė paauglę.

"Tik apie J.Žemaitį tada nieko neklausė, o jei ir būtų klausę, aš nieko nežinojau. J.Žemaitis buvo labai atsargus ir nė karto per visą tą laiką su manimi nesusisiekė", – pokalbį tęsė moteris.

Po pusmečio kankynės paauglė buvo išsiųsta ten, iš kur pabėgo, – atgal į Komiją. Į Lietuvą Aušra grįžo po vienuolikos metų – 1970-aisiais ir vėl apsigyveno pas savo krikštamotę.

Pasigenda dėmesio

1951 m. gruodį J.Žemaitį ištiko nelaimė – jam suparalyžiavo kairę koją ir ranką. Pusantrų metų jis gulėjo ligos patale bunkeryje Šimkaičių girioje, netoli Pavidaujo kaimo. Kurį laiką jam nebuvo suteikiama net medicininė pagalba. Tik po pusės metų pas jį atėjo medicinos sesuo jurbarkietė Marija Žiliūtė-Eglutė. Deja, netrukus partizanų vadas buvo suimtas. Pusantrų metų laikytas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, o 1954 m. lapkritį mirties nuosprendžiui įvykdyti išgabentas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Mirties bausmė J.Žemaičiui įvykdyta po teismo praėjus beveik pusmečiui – 1954 m. lapkričio 26 d.

Skausmas: 1954 metų lapkričio 26 dieną J.Žemaičiui įvykdyta mirties bausmė, tačiau iki šiol nežinoma, kur partizanų vado kapas. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Praėjo šešiasdešimt šešeri metai..." – žvelgdama į generolo J.Žemaičio biustą, prie kurio atsiradimo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir pati daug finansiškai prisidėjo, A.M.Vilkienė neslėpė apmaudo, kad tautos didvyris nepelnytai pamirštas. Ir nors praėjusieji metai buvo skirti J.Žemaičio atminimui, moteris įsitikinusi, kad to negana.

"Švietimo spragos… Jei dabar paklaustumėte gatve einančių moksleivių, vargu ar jie galėtų ką nors pasakyti apie J.Žemaitį. Kol buvo Jono Žemaičio-Vytauto daugiafunkcis centras, vaikai žinojo, kas jis toks", – A.M.Vilkienė darsyk pabrėžė, kad žmonės neturėtų pamiršti savo didvyrių ir tautos garbės.