– Nuo naktinių klubų apsaugos viršininko iki vyriškų kirpimų meistro – ilgai ieškojote savojo pašaukimo?..
– Man 35-eri. Barberiu pradėjau dirbti būdamas 30 metų. Po mokyklos baigimo esu bandęs daugybę darbų. Dirbau mėsininku, fotografu, logistu. Buvau vieno naktinio klubo apsaugos viršininku, Ispanijoje išmėginau turtingų arabų asmens sargybinio darbą.
– Dirbdamas su garsenybėmis įsisavinote kertinę taisyklę – viską, ką matote ar išgirstate, privalote palikti už uždarų durų. Ar jūsų paslapčių lobynas dar saugiai užantspauduotas, o gal jau galite pasidalyti viena kita paslaptėle?
– Tikrai negaliu (juokiasi). Pasakysiu tik tiek, kad kai dirbi garsiems žmonėms, gyveni jų gyvenimą. Eini su jais į darbą, būni su jais namuose, drauge keliauji. Privalai būti jiems lojalus ir saugoti jų namų paslaptis. Jei tu, kaip vyras, nenori turėti šeimos, šis darbas iš tiesų labai geras ir puikiai apmokamas.
Ginklo? Ne, neturėjau. Anglijoje ginklo turėti neleidžiama. Kaip tuomet saugojau? Rankomis, protu, liežuviu. Juk ne veltui sakoma, kad žmogaus stipriausias raumuo yra liežuvis. Jį išlavinau dirbdamas klube apsaugininku. Ten tekdavo daug kalbėtis su klientais.
– Ar barberio darbas buvo svajonė nuo pat pradžių, ar ši profesija į Jūsų gyvenimą atėjo netikėtai?
– Iš pradžių nė neįtariau, kad galėčiau dirbti tokį darbą. Kurį laiką gyvenau Anglijoje. Ten teko vos ne kas savaitę lankytis pas vietinį barberį. Pamenu, man jis vis neįtikdavo. Sykį neapsikentęs ėmiau ir pasakiau, kad pats turbūt būčiau šimtąsyk geriau nukirpęs (juokiasi). Prisišnekėjau. Aišku, kad tuo metu tikrai nebūčiau to padaręs geriau už jį, bet tą akimirką taip atrodė.
Grįžęs gyventi į Lietuvą, ėmiau lankytis pas vieną barberį, su kuriuo dabar kartu dirbame salone. Sykį, kai jis mane kirpo, užsiminiau, kad norėčiau išmokti kirpti. Jis draugiškai pasisiūlė pamokyti. Matyt, buvau visai neblogas mokinys, jei dabar apie tai kalbamės.
– Vadinasi, iš savo mokytojo atėmėte geriausią klientą – save!
– Kodėl atėmiau? Aš vis dar kerpuosi pas jį. Kai pradėjau barberio karjerą, turėjau susirinkti savo klientų ratą.
– Seniau ant langų puikuodavo užrašas „Vyrų kirpykla“, dabar, atrodo, vyrų kirpėjų nebeliko – vieni barberiai. Paaiškinkite, ar yra skirtumas tarp vienų ir kitų?
– Barberis ir vyrų kirpėjas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašios sąvokos, tačiau tarp jų yra keletas skirtumų. Barberis (angl. barber) – vyrų kirpėjas, besispecializuojantis barzdų priežiūros ir galbūt labiau klasikinių vyriškų šukuosenų srityje. Jis moka skusti ir formuoti barzdą naudodamas skustuvą, peiliukus, aliejus, balzamus ir pan. Vyrų kirpėjas – bendresnė sąvoka. Jis gali kirpti vyrus, dažyti jų plaukus, daryti cheminį sušukavimą, bet nebūtinai tvarkyti jų barzdas. Dar platesnė sąvoka būtų plaukų stilistas. Tai plaukų mados ir grožio specialistas, kuris ne tik kerpa, bet ir kuria įvaizdžius, derina šukuosenas prie veido formos, stiliaus ar progos, dažo, tonuoja, modeliuoja.
– Ar taupydamas pinigus galėtumėte pats apsikirpti?
– Turbūt galėčiau, bet dirbti reikėtų veidrodiniu principu. Turėčiau prieš tai pasitreniruoti.
– Prisimenate savo pirmąjį kirpimą – buvo daugiau jaudulio ar pasitikėjimo savimi?
– Buvo daug jaudulio, o pirmuoju modeliu buvo mano brolis. Kirpau jį gal dvi valandas, bet, kiek pamenu, išėjo visai neblogai. Man patiko mokytis barberio amato, nes išsyk gavau į rankas mašinėlę ir praktikavausi dirbdamas su žmonėmis. Paprastai barberiai mokosi dirbdami su manekenais.
Ar pridariau daug broko? Pradžioje visko buvo: ir broko, ir sėkmingų variantų. Aišku, atėjusiems kirptis vyrams pasakydavau, kad esu naujokas ir kad man trūksta praktikos, ir jeigu jiems tikdavo – pasilikdavo, jei ne – eidavo kitur.
– Sykį mano draugė užėjo pas barberius į kirpyklą ir paprašė pakirpti plaukų galiukus. Vyrai tą daryti griežtai atsisakė. Sakė, kad moterų jie nekerpa. O juk galėjo padėti?..
– Pasakysiu atvirai: kerpant vyrą suklysti yra viena, bet jei suklysi kirpdamas moterį – gali pakvipti tragedija (juokiasi). Rimtai kalbant, nėra parašytos taisyklės, kad barberiai negali kirpti moterų, tai daugiau jų pasirinkimas. Pats esu kelis kartus tai daręs, tačiau tokie atvejai nedažni.
– Turite sužadėtinę ir net jai nepadarytumėte išimties – nepakirptumėte plaukų?
– Ji turi savo meistrę, tad kirpčiau tik tada, jei nebūtų kitos išeities. Kita vertus, viskas priklauso nuo tavo noro tobulinti savo įgūdžius. Juk galima mokytis kirpti ir moteris. Tiesiog aš šiuo momentu neturiu reikiamos kvalifikacijos, tai ir nerizikuoju.
Barberių kirpyklos – tarsi šiuolaikiniai vyrų klubai, kur jie ateina ne tik kirptis, bet ir pabendrauti, atsipalaiduoti, pasidalyti naujienomis.
– Žinau, kad Jūsų salone kartais apsilanko būsimas uošvis ir tikras kovos menų legenda Jordanas Poškaitis. Kirpti tokį žmogų – atsakinga misija. O jei nepatiks šukuosena?
– Klausiate, ar nedreba rankos kerpant savą žmogų? Pasakysiu taip: savą kirpti kur kas drąsiau nei svetimą. Vis dėlto stengiuosi vienodai gerai apkirpti visus.
– Kokių šiuolaikinių kirpimų tendencijų pastebite? Ar yra stilių ar technikų, kurios dabar ypač madingos ir kaip dažnai jas siūlote savo klientams?
– Dažnai klientas sako: apkirpk mane taip, kaip šiandien madinga. Tačiau ne viskas, kas madinga, gali tikti konkrečiam žmogui. Kirpimą dažnai reikia derinti prie veido ir galvos formos. Klientui pasakau, kas, mano manymu, jam tiktų labiausiai, taip pat – kokia būtų tokios šukuosenos priežiūra, reikalingos priemonės jai suformuoti. Jei idėja patinka ir viskas tinka – kerpame.
– 2023–2024 m. tarp paauglių vaikinų buvo ypač populiari vadinamoji brokolio šukuosena, kai šonai ir pakaušis išskutami arba stipriai patrumpinami, o viršugalvyje paliekami ilgesni sugarbanoti plaukai. Ar ji vis dar madingi?
– Na, taip. Šią šukuosen (ypač tarp Z kartos) įkvėpė tiktokas ir JAV, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Italija. Sakyčiau, 2025 m. ši tendencija šiek tiek subrendo – garbanos vis dar išlieka, bet jų forma tapo natūralesnė, minkštesnė, nebe tokia išpūsta. Vyresni vaikinai ir vyrai, norintys išlikti stilingi, dažniau renkasi ilgesnius plaukus. Į madą grįžta dešimtojo dešimtmečio tendencijos – ilgaplaukiai, garbanoti „banglentininkai“. Šiuo metu itin populiarūs klasikiniai kirpimai, kai plaukai sušukuojami į šonus arba atgal, dažnai su skyrimu per vidurį ar šone.
– Prieš keletą metų barzdočių gatvėse matėsi kur kas daugiau nei dabar. Ar vis dar madingos barzdos?
– Tikrai madingos. Tiek ilgos, tiek trumpos, tiek ir kelių dienų barzdelės. Kad ir kokia būtų barzda, svarbiausia ją gerai prižiūrėti. Manau, kad vyriško įvaizdžio ir stiliaus pasaulyje barzda visada išliks vienas svarbiausių estetinių elementų. Žinoma, jei tik bus tvarkinga.
– Per pastaruosius penkerius–septynerius metus Lietuvoje barberių kirpyklų (angl. barber shop) atsirado dešimtys, o kai kuriuose miestuose jų net daugiau nei tradicinių kirpyklų. Ar tai rodo, kad keičiasi vyriškas grožio suvokimas? Ar tikrai vyrai šiandien skiria kur kas daugiau dėmesio savo išvaizdai nei anksčiau?
– Barberių kultūra į Lietuvą atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, JAV, Ispanijos ir pas mus greitai išpopuliarėjo per socialinius tinklus (ypač instagramą). Anksčiau daugelis vyrų eidavo į kirpyklą tik tada, kai jau tikrai būdavo būtina. Dabar vyrams išvaizda tapo įvaizdžio dalimi. Jie kuo toliau, tuo labiau prisižiūri, nori tvarkingų kirpimų, formuojamų barzdų, kokybiškų priemonių, malonios aplinkos, o barberių salonai būtent tai ir siūlo – ne tik kirpimą, bet ir patirtį, atmosferą. Čia gausite ir puodelį kavos, ir galėsite pasikalbėti, paklausyti muzikos, paskaityti žurnalą.
Barberių kirpyklos tapo bendruomenės vietomis. Tai tarsi šiuolaikiniai vyrų klubai, kur jie ateina ne tik kirptis, bet ir pabendrauti, atsipalaiduoti, pasidalyti naujienomis. Vis daugiau atsiranda tokių, kurie kerpasi kas savaitę ar pusantros, nors vidurkis paprastai yra dvi trys savaitės. Įdomi detalė: nemažai vyrų kirptis pas mus užrašo jų žmonos, sužadėtinės, draugės. Ačiū joms už tai!
– Jei jau vyrai pradėjo rūpintis savo išvaizda panašiai kaip moterys, tai ar daug yra tokių, kurie dažosi plaukus? Tarkim, žilus ar vos pradėjusius žilti.
– Dar prieš 10–15 metų dažyti plaukus vyrams Lietuvoje buvo laikoma nevyrišku ar net gėdingu dalyku. Dabar situacija tikrai pasikeitė. Vyrai labiau rūpinasi savo įvaizdžiu, kokybiškų priemonių, sukurtų naudoti specialiai jiems, yra kur kas daugiau. Taip, šių dienų vyrai Lietuvoje vis dažniau dažosi plaukus, barzdas, tačiau tai daro subtiliai, natūraliai – be ryškių spalvų ar akivaizdaus dažymo efekto. Aš pats vyrams plaukų nedažau – tik kerpu, tačiau matau, kad artėja momentas, kai teks pasimokyti ir dažyti, nes paklausa yra: klientai nori sruogelių, plaukus šviesinti ar tonuoti, kad žilumą paslėptų natūraliai.
– Dažnai klientai pas Jus ateina ne tik apsikirpti, bet ir išsikalbėti?
– Šia prasme vyrai nuo moterų mažai kuo skiriasi. Pagrindinis skirtumas, manau, tik temos. Apie ką vyrai kalba? Turime savo vyriškų temų. Kokių? Negaliu sakyti (juokiasi). Faktas, kad barberis iš dalies yra kaip koks psichologas, kuris žino viską, bet laiko liežuvį už dantų, – antraip klientai nebepasitikės juo. Žodžiu, tarp barberio ir kliento galioja nerašyta konfidencialumo sutartis. Panašiai buvo ir asmens sargybinio darbe.
– Taigi, seną stereotipą, kad kirpyklose plepa tik moterys, šiandien galime pamiršti. Vyrai taip pat kalba, tik kitokiomis temomis. Ar po tokios darbo dienos grįžtate namo išsunktas kaip citrina – tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai?
– Visko būna… Ypač kai dirbi visą dieną ir pasitaiko kalbesnių klientų. Tačiau jiems to reikia. Vyriškas pokalbis – ne plepėjimas, o labiau savotiškas ritualas: žmogus atsipalaiduoja, išsikalba ir dar apsikerpa. Iš salono išeina ne tik gražesnis, bet ir lengvesne galva. Vos pradėjęs dirbti visus tuos pokalbius, klientų bėdas ir problemas, pamenu, nešdavausi namo. Vėliau ėmiau ieškoti būdų, kaip nuo jų atsiriboti. Dabar jau moku palikti šiuos dalykus darbe, o grįžęs namo gyvenu savo gyvenimą, sprendžiu savo problemas, o ne klientų. Aišku, būna ir daug gerų emocijų. Tokių nesinori palikti darbe.
– Kiek ilgiausiai esate kirpęs vieną klientą?
– Turbūt porą valandų. Dažniausiai taip būna tuomet, kai išbandau naują kirpimą. Prieš tai klientui visada pasakau, kad darysiu tai pirmą kartą. Jei tinka – bandome. Įprastas kirpimas pas mane trunka iki valandos.
– Kur įkraunate darbe sudegusias baterijas? Ar turite kokių nors pomėgių, kurie padeda atgauti jėgas, pailsinti mintis?
– Mano didysis hobis yra sportas. Tai geriausia psichoterapija. Neturiu konkrečios sporto šakos. Tiesiog einu į sporto salę, kartkartėmis – į kovos menų treniruotes. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Jei jauti, kad nori išsilieti ir kad emocijos viduje netelpa, išsilieji kovos menų salėje, o jei nori palaikyti raumenų tonusą – darai pratimus su treniruokliais, kurie padeda nesusirgti barberių liga. Nepatikėsite, bet šiame darbe tikrai daug trūkumų – dažnai kenčia pečiai, kaklas, nugaros apačia, klubai. Jei nori, kad darbo metu minėtų kūno dalių neskaudėtų, turi nuolat jas stiprinti.
– Paklausiu labai konkrečiai: jei ne barberis, tai kas?
– Manau, kad tuomet Anglijoje toliau dirbčiau asmens sargybiniu arba apsaugoje ir kurčiau savo verslą, ką po truputį darau ir dabar. Man patinka barberio darbas. Jis neišsemiamas. Kiekvienas barberis, kirpėjas, stilistas gali išrasti ką nors naujo. Naujienų pilnas internetas. Jei pamatome ką nors įdomaus, iš ko galėtume pasimokyti ir mes, kviečiame pas save. Aišku, kad mokymai kainuoja pinigus. Man ir pačiam teko išvykti į užsienį pasimokyti. Seminarų kainos nepigios – nuo šimtų iki tūkstančių eurų. Beje, lapkričio 8–9 d. organizuoju mokymus, kuriuose savo žiniomis dalysis du iš Ispanijos atvyksiantys garsūs barberiai.
– Užsienyje gyvenote šešerius metus. Kas paskatino sugrįžti?
– Jei atvirai – tėvynės ilgesys. Čia liko giminės, draugai, šeima.
– Šiandien barberio žirklės ir skustuvas yra tik pusė darbo. Kita pusė – telefonas ir socialiniai tinklai. Sutinkate?
– Be abejo. Šiais laikais viskas vyksta ne tik salone, bet ir internete. Barberis turi būti matomas – dalytis savo darbais, parodyti procesą, progresą, stilių, požiūrį. Žmonės nori matyti tave, tavo darbus dar prieš ateidami į kirpyklą. Be socialinių tinklų, manau, būtų sunkoka.
– Apie ką svajojate?
– Yra toks posakis, kad kuo daugiau kalbi, tuo mažiau darai, o pasaulį keičia tie, kurie veikia. Tai aš gal verčiau patylėsiu, kad tas svajones greičiau išpildyčiau. Iš tiesų tai noriu tobulėti, semtis praktinių žinių visame kame, kas susiję su barberio profesija.
Svajoju kada nors įžengti į ringą. Daug metų užsiimu kovos menais ir man, kaip vyrui, norisi iššūkių. Kas treniruoja? Uošvis. Esu su juo apie tai kalbėjęs. Norėčiau kovoti kikbokso arba bokso ringe. Dar yra mišrūs kovos menai (MMA), kurie jungia įvairių kovos menų technikas, tokias kaip smūgiavimas (boksas, kikboksas, muaitai) ir grumtynės (imtynės, džiudžitsu), bet man iki jų dar reikėtų priaugti, daugiau pasitreniruoti.
– Kaip į norą kautis ringe žiūri jūsų sužadėtinė Meda?
– Normaliai. Ji ir pati dažnai pasitreniruoja – boksą, kikboksą.
– Oho! Vadinasi, jei santuokoje kiltų nesutarimų, abu mokėtumėte apginti savo poziciją ne tik žodžiais, bet ir kumščiais?
– Cha... Galbūt. Tačiau tikrai nemanau, kad prireiks. Abu esame labai ramūs žmonės.
Naujausi komentarai