Taip pat supažindina su unikaliu Bažnyčios įvykiu – Sinodo keliu. Pokalbis – tiek filosofinis, tiek egzistencinis, žvelgiant į problemas iš kelių perspektyvų ir siekiant bendro tikslo – vienybės, santarvės ir ramybės.

– Kuo gyvenate šiandien?

– Tiek visko daug ir įvairiausių veiklų. Nuotaika, kuri mus supa, irgi kelia rūpesčių. Labai daug įvairiausių minčių ir darbų. Pagrindinis – Sinodo kelias, kuri pradėjome, ir jo nuotykis – iš tikrųjų iššūkis.

– Ką patartumėte, jei šiandien ateičiau ir sakyčiau: dvasiškasis tėve, esu sutrikęs šiame pasaulyje, kurį puola ligos, grėsmės, esu piktas. Ką man daryti, kur man ieškoti dvasinės ramybės ir susitaikymo su savimi?

– Pirmas patarimas – į savo gyvenimą įvesti tvarką, ritmą, discipliną. Mes esame mėtomi ir vėtomi. Šis gyvenimas veržiasi į mus su negatyviomis žiniomis. Visos patirtys, kurios supa, ypač kai girdime apie žūstančiuosius nuo koronaviruso, ir įtampos pradeda veikti gyvenimą taip, kad net asmeniškai jaučiu, jog nešu naštas, kurios nei man pakeliamos, nei mano. Man reikia labai aiškaus ritmo ir tvarkos, kiek aš tų žinių įsileidžiu. Pagaliau, turiu gyventi toliau savo gyvenimą, ne tik kitų gyvenimus ar su kitų rūpesčiais. Kaip tai daryti? Esame bombarduojami informacijos, slegia darbai, rūpesčiai darbe ir šeimoje – geriausia pradėti tvarką nuo savo darbo stalo, mažų santykių, kurie supa mus. Pabandyti valdyti gyvenimą. Ne tik leistis nešamam upės, kuri kartais negailestinga. Manau, labai svarbi dvasinė nauda, meditacija. Platesniame kontekste pagalvoti, kokia gyvenimo prasmė. Iš paukščio skrydžio pažvelgti į tikrovę. Negaliu taip psichologiškai savęs išsekinti, kad nebegalėčiau gyventi, turiu saugoti save, artimuosius, santykius. Svarbu nepasiduoti nevilties nuotaikai. Jei iš mano lūpų sklinda neigiama informacija – stabtelėti. Jei mane supa ir dominuoja blogos mintys – prasiblaškyti. Dar viena pandemija, kuri taip pat labai baisi, nes sunku rasti ligoms pavadinimų, – psichologinės problemos. Kad neįžengtume į zoną, kurioje tvyro liguistumas ir sutrikimai, būtinas ritmas, malda ir vilties kultūra. Šiandien patiriame išbandymus, bet turime suprasti, kad gyvenimas nesibaigia, turime žiūrėti į ateitį.

K.Kėvalo teigimu, esminis klausimas, ar tie žmonės, kurie sudaro partnerystę, yra šeima, ar tai dviejų laisvų žmonių sudaryta gyvenimo kartu sutartis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Jeigu aš ateičiau ir sakyčiau: dvasiškasis tėve, mane erzina tie kvailiai aplinkui, visi – vagys, mane apgaudinėja. Ką man daryti?

– Gali būti, kad aš pernelyg daug stebiu kitus ir nežiūriu į save. Žmogus bus vertinimas amžinybės perspektyvoje. Vadinasi, jei reiškiu nepasitenkinimą pasauliu, gali būti, kad esu užmiršęs save, nežiūriu savo pasaulio, savo tikslų. Jei daryčiau gera, neturėčiau laiko žiūrėti, ką kiti daro bloga. Gyvenimo tikslas yra imtis tam tikrų uždavinių ir tikslų, patirti priešingumą, gyvenimo išbandymą ir kančią, bet pasiekti pačiam, sukurti kažką, pasodinti tą medį (tai metafora), kas liks ateities kartoms. Jeigu pernelyg skundžiuosi kitais, greičiausiai esu nepažįstamas su savimi.

– Bendraudami vieni su kitais per dažnai ieškome skirtumų: tu už skiepus ar prieš – jei nuomonės nesutampa, vadinasi, mes jau priešai. Reikia ieškoti, kas mus jungia: galbūt mums patinka tie patys filmai, muzika, sporto komanda. Vieni kitiems neįrodysime savo tiesų. Pykimasis su aplinka tik didina pyktį ir sukelia ligas. Galbūt sąlytis ir reikalauja pastangų, bet reikia įdirbio, kad išsaugotume savo ramybę.

– Mes per šią pandemiją suvokėme, kad laisvė – nelengva. Mums laisvės vertybė yra brangi – ir tiems, kurie skiepijasi, ir kurie ne. Turime priimti kitoniškumą, nors tai ir nepatinka. Kaip būtų smagu, jei visi pokalbiai baigtųsi taikiai – net jei nesutariame, mes sutariame, kad nesutariame. Aš tave gerbiu dėl tavo nuomonės, nors ir negaliu jos priimti. Mums abiem labai svarbi laisvės vertybė, mes sutariame, kad laisvė apsispręsti yra brangesnė nei mūsų nuomonės. Mokomės pagarbos vieni į kitus žiūrėti be priešiškumo, be keršto dvasios. Jei argumentai neveikia, dabar yra pagunda naudoti kerštą, jėgą, kad aš tave įveiksiu. Tai veda į didžiulį susipriešinimą. Yra žmonių, kurie ilgisi totalitarizmo, o tai yra baisu. Laisvė nelengva, bet geriausia, ką turime.

– Galbūt pasigendame aiškesnės pozicijos iš Bažnyčios...

– Esame ne kartą raginę ir prašę žmonių, remdamiesi popiežiaus žinia, skiepytis dėl artimo meilės motyvo. Bet į tą pačią Bažnyčią kreipiasi ir jos nariai, kurie įsitikinę, kad šis skiepas mirtinas. Jis taip psichologiškai paveikia, kad kartais apima baimė, jog jie susirgs psichologiškai. Visuomenė turi susitarti. Man labai patiko, kaip Šveicarija sprendžia pandemijos situaciją. Praktiškai visi balsuoja internetu ir sprendžia, kokį sprendimą priimti dėl pandemijos valdymo. Kiekvienas turi savo teisę pasisakyti. Kai dauguma išreiškia nuomonę, jau visiškai aišku, koks sprendimas. Šiandien valdžia bloga. Bet ką jai daryti, kai ligoninės pildosi? Gal ši pandemija suteikia naujų postūmių demokratinei sistemai tobulinti. Mes, kaip bendruomenė, turėtume galimybę daugiau dalyvauti, pasisakyti. Gal tada būtų daugiau patikimumo ir tiems žmonėms, kurie mažuma. Kai žmonės bendrauja socialiniuose burbuluose, jie mano, kad jie yra dauguma. Mes nešokinėjame iš vieno burbulo į kitą. Jei domiuosi informacija prieš skiepus, visuose mano įrenginiuose bus argumentai prieš. Jei neturėsiu jėgos ir užsispyrimo peršokti į kitą burbulą, stebėsiuosi valdžia, kaip jie nemato šių argumentų. Žmonės turi būti labiau įgalinti dalyvauti priimant sprendimus, ypač nekondicinius, kur nei Konstitucijoje, nei Darbo kodekse nepaskaitysi, o priimti reikia.

– Sunku diskutuoti su visuomenės dalimi arba įsiklausyti į jų nuomonę, kai jie gyvena paraleliniame pasaulyje.

– Mes turime rasti būdų, kaip įveikti paralelinius pasaulius. Tikrovė, kurią sukuria socialiniai tinklai, tokia nauja ir nesame įvertinę šio reiškinio jėgos bei įtakos. Turime dėti pastangų, kad surinktume pačius geriausius vakcinavimo naudos argumentus, nuraminti žmones. Iš pradžių skyriau laiko pažiūrėti, kaip chemiškai veikia vakcina. Mane nuramino – mokslininkų aiškinimas iš tikrųjų logiškas ir šiandien neturime kitos išeities, tik vadovautis logika. Jei žmogus neišklausęs, tik girdėjęs blogų žinių, kad tai masinė žmonių kontrolė, tada, net jei ir pasiskiepys, jam gali sutrikti psichika, kaip jam toliau gyventi su savimi? Atrodo, turėsime susitaikyti, kad dalis nesiskiepys, o tie, kurie pasiskiepiję, liudys, kad nieko blogo neatsitiko.

– Valdantiesiems ir esantiems opozicijoje laikmetis sunkus, bet tradiciškai politinės jėgos, kurios turėtų vienytis dėl bendrų tikslų – kylančių kainų, Rusijos grėsmės, COVID-19, migrantų, išnaudoja kiekvieną progą įkąsti ir krautis politinį kapitalą. Siekiamybė turėtų būti, kad bent kritiniais atvejais valdantieji šalį demonstruotų vienybę.

– Mūsų tauta pademonstravo, kad lemiamais momentais galime susivienyti. Laisvės prasme esame išlaikę egzaminą. Susivienijome nepaisant skirtumų, kurių buvo ir 1990 m. Mūsų tautoje yra archetipinė pajauta – ištikus bėdai galime sustoti į Baltijos kelią. Mums sunkiau sekasi kasdienybėje. Viskas remiasi į elementarią pagarbą kitam. Kitas žmogus turi tiesę būti kitoniškas. Turiu turėti tiek jėgos, kad priimčiau kito kitoniškumą. Turiu išmokti gyventi ramybėje su įvairove. Kaip nepasmerkti žmogaus, kad jis kitos nuomonės? Tai menas, pagarbos kultūra, tai mus suvienytų. Dabar stojame į tokią priešpriešą, kuri darosi pavojinga nacionalinio saugumo prasme. Mažai šaliai susiskaldyti yra daug pavojingiau nei didelei.

Tikrovė, kurią sukuria socialiniai tinklai, tokia nauja ir nesame įvertinę šio reiškinio jėgos bei įtakos.

– Kaimynai ne tik stebi, bet dar ir įmeta į laužą malkų. Kokia jūsų nuomonė apie migrantų krizę?

– Vienas iš Jėzaus pavyzdžių, su kuriuo jam teko susidurti: moki mokesčius – palaikai okupacinę valdžią, nemoki – esi revoliucionierius. Nėra gero atsakymo. Jis sako: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Valstybė turi laikytis savo įstatymų, kurie mūsų sutartinai priimti kaip konstanta, taip pat ir ES įstatymų. Iš kitos pusės, mes, kaip krikščionys, matome vargo prispaustų žmonių būrį, kurie bėga, ir dalis – tikrai nuo priespaudos, persekiojimo, pavojaus gyvybei. Jei su jais elgsimės nežmoniškai, ko vertos mūsų kalbos apie pagarbą kitam? Sieną kirtę žmonės turi būti priimti su pagarba ir įmanoma pagalba. Negalima tų žmonių teisti neišsiaiškinus jų legalaus statuso. Šiandien tikrai stebime keistą situaciją, kur baltarusiai stumia į mūsų pusę žmones, o mes – atgal. Žmonės dabar gyvena miške su vaikais be maisto, jie serga, neturi būtiniausių daiktų. Jie – tarp dviejų pasaulių. Negalime visiškai nekreipti dėmesio, bet ir turime laikytis įstatymų. Esame kaip ir tie žmonės – tarp dviejų pasaulių.

– Kokia jūsų, Bažnyčios, pozicija dėl Partnerystės įstatymo?

– Turime spręsti žmonių problemą, kurie nenori tuoktis arba negali tuoktis, sudaryti santuokos. Turime tai daryti ir teisiškai sureguliuoti santykius. Esminis klausimas, ar tie žmonės, kurie sudaro partnerystę, yra šeima, ar tai dviejų laisvų žmonių sudaryta gyvenimo kartu sutartis. Čia ir išsiskiria daugiausia nuomonių. Sutariame, kad teisiškai santykiai turi būti sureguliuoti. Tai ir atstovavimas vieni kitiems, gyvenimas de facto kartu. Bet ar tikrai tai yra šeima? Konstitucijoje gana nedviprasmiškai pasakyta, kas yra šeima. Juolab kad galime dar paklausti tų, kurie ją rašė. Konstitucinis Teismas (KT) mums yra išaiškinęs, kad šeimos institucija yra neutrali lyčiai. Tai viena iš interpretacijų. Ši KT interpretacija mus skaldo, nes ne visi įskaitome tą pačią žinutę. Konstitucija turėtų vienyti kaip dokumentas, dėl kurio visi sutariame, o ši mus skaldo. Gali būti, kad pagarba, kurios siekiame norintiesiems gyventi partnerystėje, suskaldys šalį taip, kad tų žmonių atžvilgiu diskriminacija dar padidės. Mūsų supratimu, tai kelia įtampą, priešiškumą ir nepatikimumą Konstitucija. Kodėl negalima priimti partnerystės įstatymo, neliečiant šeimos sampratos? Mūsų, Bažnyčios, siūlymas – neiti į karštąją zoną – šeimos sampratą. Spręsti dalykus teisiškai bendro gyvenimo sutartimi, kuri išspręstų visus teisinius dalykus, kurių šie žmonės prašo.

– Kas yra pirmasis decentralizuotas Sinodas?

– Labai įdomus precedento neturintis popiežiaus Pranciškaus kvietimas pasikalbėti globaliu pasaulio mastu. Sinodas – visose pasaulio Bažnyčiose prasidėjęs fenomenas. Bažnyčia, kaip hierarchinė struktūra, pasikalbėjimus rengė profesionalų lygmeniu. Šiandien popiežius kalba, kad mes visi esame Bažnyčia ir, jei esame krikštyti, Šventoji Dvasia veikia visuose mumyse. Tai globalus pakalbinimas. Įdomiausia, kad kalbinami net tik Bažnyčios nariai, kurie reguliariai lankosi bažnyčioje, bet kviečiami ir netikintieji. Kviečiami kalbėtis, kurie jaučia nepasitenkinimą, priešiškumą. Įtraukti kiek įmanoma daugiau žmonių. Nežinau, kaip pavyks, sukame galvas, kokiu būdu organizuoti procesą ir klausimus. Yra bendros gairės, bet mūsų atsakomybė – sukurti apklausos sistemą, kad ji būtų kiek įmanoma arčiau žmonių. Uždavinys įdomus, nežinome, kuo tai baigsis. Turime vengti klerikalizmo, išankstinių nuomonių, turime būti lankstūs priimti kitą viziją, mąstymo būdą. Yra gairių, kurios labai naujos ir netikėtos. Popiežius mus pakvietė į didelio masto dvasinį sąjūdį, kuriame turėtume išgirsti Dievo balsą. Bažnyčia išgyvena dramą, iš naujo kvestionuojami pamatiniai klausimai, kurie seniau nekėlė įtampų ir neaiškumų. Šiandien perklausiama. Nežinau, kuo baigsis, bet kalbėjimasis – pasiekimas.