„Mes esame tik žmonės, pasirinkę darbą, kai dažnai tenka emocijas užrakinti giliai stalčiuje ir dirbti kaip robotams skaičiuojant gaivinimo ciklus, vaistų dozes, vertinant paciento būklę ir čia ir dabar koreguojant veiksmus, priklausomai nuo situacijos“, – savo pasakojimą socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjo Kauno rajono GMPS darbuotojai.

Pasak jų, panaši patirtis juos pasivijo ir prieš kelias dienas, kai namuose įvyko nelaimė. GMP komandos vadovė Reda ir paramedikas Juozas pasidalijo iki šiol virpinančiais širdį išgyvenimais:

„Dirbant šiame darbe visada norisi tai daryti tikslingai, t. y. teikti tik skubią, būtinąją ir neatidėliotiną pagalbą. Kvietimai tik atliekant pervežimus nuvilia. Ne to mes mokyti. Bet kvietimai, kai reikia gaivinti mūsų mažuosius pacientus, yra ir emociškai sudėtingi, todėl, ko gero, visų mažiausiai laukiami... Viskas gerai – savo darbą mes išmanome ir dirbame. O dispečeris praneša: gaivinamas ketverių metų vaikas. Užspringo.  Atvejai su vaikais visada labiausiai veikia emociškai. Net ir visko mačiusius medikus...

Pirma mintis: kad tik greičiau suktųsi tie automobilio ratai... Nuvykstame per septynias minutes. Per tą laiką susidėliojame visus veiksmus, susiskaičiuoju visas reikalingų vaistų dozes, kurios skaičiuojamos tik sužinojus vaiko svorį, ir žinome, kad laiko turime labai nedaug...

Pirmas vaizdas: mama išbėgusi iš namų ir glėbyje laikanti pamėlusį vaiką... Perimame mažąją pacientę ir tuo pat metu raminame mamą, imame, darome viską, ką reikia, ir ką galime, padaryti. 

Noriu pasakyti, kad visais atvejais ir visada dedame maksimalias pastangas padėti. Tik –  arba pavyksta, arba būklės, organizmai, aplinkybės nepasiduoda mūsų pastangoms taip, kaip norėtume...

Vaikas be sąmonės, nėra kvėpavimo. Fiksuotas žandikaulis. Cianozė. Bradikardija. Noriu pasakyti, kad visais atvejais ir visada dedame maksimalias pastangas padėti. Tik –  arba pavyksta, arba būklės, organizmai, aplinkybės nepasiduoda mūsų pastangoms taip, kaip norėtume... Šiuo atveju apie 3 cm riestainio gabalo (kaip vėliau paaiškėjo po bronchoskopijos ligoninėje) nepavyko pilnai pašalinti, bet pavyko jį pajudinti – kažkiek atsiurbti, kažkiek ventiliuojant su deguonies srove nustumti į vieną bronchą ir vaikas pradėjo kvėpuoti!  Išliko bronchospazmas, bet jau mažesnė ir lengviau kontroliuojama grėsmė. Vaikas pradėjo  reaguoti į mūsų žodžius ir pagaliau sušuko: mama!

Mums pavyko!!!  Jausmas tikrai neapsakomas. Labai džiaugiuosi, kad pradėjus teikti pagalbą, po kelių minučių į pagalbą atskubėjo kolegos Audronė ir Liutauras, kad teko dirbti su pačiais profesionaliausiais kolegomis.  Dar kartą supratau, kad dirbu aukščiausio lygio komandoje... Po tokio kvietimo beliko visiems nusišypsoti, apsikabinti ir... laukti kito kvietimo...“ – jautriai rašė GMP komandos vadovė.