1. Šiluma yra brangi dėl NŠG gamybos kainų

Šilumos tiekėjai, kurių vamzdžiais kauniečiai gauna šilumą, labai dažnai lygina NŠG kainą su savo turimų katilinių kainomis. Tačiau kas čia nutylima?

Pirmiausia, manipuliuojama periodu: lyginami šildymo ir nešildymo sezonai. Čia pat bandoma įrodinėti, kad atvėsus orams NŠG kainas pakelia dvigubai. Tiesa yra ta, kad vasarą NŠG neturi net teorinės galimybės pelningai arba bent jau už savikainą pardavinėti šilumos, nes šilumos tiekėjui yra nustatytos konkurencinės privilegijos.

Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, visi gamintojai savo kainas grindžia patiriamomis sąnaudomis. Nesunku suprasti, kad tiek šilumos tiekėjas, tiek nepriklausomi šilumos gamintojai, gamindami šilumą biokuro įrenginiais, patiria panašias sąnaudas. Taigi, iš kur toks skirtumas tarp šilumos tiekėjo ir NŠG aukcione siūlomų kainų?

Šilumos tiekėjams visos pastovios gamybos sąnaudos (personalo sąnaudos, nusidėvėjimas (amortizacija), mokesčiai ir kt.) yra automatiškai kompensuojami vartotojų, todėl šia dalimi šilumos tiekėjas aukcione net nedalyvauja. Tuo tarpu NŠG tokių išskirtinių sąlygų neturi ir už viską susimoka patys. Atitinkamai NŠG kainos aukcione daugeliu atvejų yra didesnės už šilumos tiekėjo biokuro įrenginiais pagamintos šilumos kainą. Taigi, ant vienos svarstyklių pusės dedama subsidijuojama šilumos tiekėjo kaina, o ant kitos – pilna NŠG kaina. Tai yra ydinga praktika, dėl kurios nukenčia šilumos vartotojai.

Ir vis dėlto, kokia yra tikroji situacija su šilumos gamybos kainomis Kaune? Šių metų sausio mėnesio NŠG šilumos kainas palyginę su praėjusių metų sausiu, matome, kad kainos sumažėjo 7 procentais. Tuo tarpu „Kauno energijos“ biokuro katilinių pagamintos šilumos kainos išaugo beveik 30 procentų.

2. Tai ne antkainis, o geri darbai dėl šilumos vartotojų

Šilumininkai kaip velnias kryžiaus bijo žodžio „antkainis“. Vos tik prasideda diskusija ir klausimai apie pelnus šilumos ūkyje, jie nukreipia kalbą į investicijas, vamzdynus, priežiūrą, remontą, rezervines galias, balansavimą ir kitus darbus. NŠG nekvestionuoja šilumos tiekėjo patiriamų infrastruktūros išlaikymo ir šilumos perdavimo kaštų, kadangi šios veiklos yra įstatymu įtvirtintas šilumos tiekėjo monopolis. Tačiau negalime sutikti su šilumos tiekėjo teiginiais dėl sąnaudų rezervinėms galioms ir balansavimui, nes už juos susimoka atitinkamai vartotojai ir NŠG.

Taip pat nemažai klausimų kelia šilumos kainos struktūros netolygumai tarp didmiesčių. Pavyzdžiui, 2016 m. gruodį šilumos gamybos kaina Kaune sudarė tik 40 proc. galutinės šilumos kainos vartotojui. Atitinkamai Vilniuje gamyba sudarė apie 70 proc., Klaipėdoje – 60 proc. Kyla klausimas, kodėl Kaune daugiausia papildomų sąnaudų, kurios gula ant vartotojų pečių?

3. Viską kontroliuoja reguliuojanti institucija, taigi pelnytis neįmanoma

Priekaištus dėl pelno bandoma pridengti ir valstybės autoritetu – esą valstybė prižiūri savivaldybės įmones, todėl lobti neįmanoma. Tiesa, Lietuvoje šilumos ūkį prižiūri ir jį reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Praėjusių metų pabaigoje šiai institucijai teko aiškintis, kaip kitas šilumos tiekėjas – „Vilniaus energija“ – per kelis metus į šilumos kainą gyventojams ir įmonėms priskaičiavo apie 100 mln. eurų sąnaudų, dėl kurių pagrįstumo kilo rimtų abejonių.

Kad reikėtų keisti šilumos ūkio reguliavimą rodo ir Kauno atvejis: praėjusių metų gruodžio mėnesį kauniečiams buvo pagaminta šilumos už beveik 3,8 mln. eurų, tačiau už šią iš NŠG pirktą šilumą „Kauno energija“ iš gyventojų paprašė 4,2 mln. eurų – skirtumas tarp pirktos ir parduotos šilumos energijos sudaro 11 proc. arba 0,4 mln. eurų.

Ši ydinga praktika turi kelių metų šaknis ir yra grynai reguliacinio pobūdžio: dar 2013 m. VKEKK pateikė išaiškinimą, kuriame šilumos tiekėjams kasmėnesiniuose šilumos supirkimo aukcionuose leista dalyvauti siūlant kainą, apimančią tik kintamuosius gamybos kaštus, t. y. tik kuro kainą.

Tokios praktikos rezultatas – šilumininkų viršpelniai. Pavyzdžiui, „Kauno energijos“ pelnas 2015 metais siekė 4,5 mln. eurų – 5 kartus daugiau nei 2014 m. ir 22 kartus daugiau nei 2012 metais. Vien per pirmą 2016 m. pusmetį, „Kauno energijos“ pelnas jau siekė per 7 mln. eurų. Turint omenyje kasmet mažėjančias tiekėjo pajamas, toks pelningumas yra daugiau nei įspūdingas.

Šilumos tiekėjai prisidengia, kad kainos yra viešos ir skelbiamos reguliariai. Ar tikrai? Kuris kaunietis žino, kad šiluma buvo pagaminta už 3,8 mln. eurų, o „Kauno energija“ už tai iš vartotojų paprašė 0,4 mln. eurų daugiau?

Užsakymo nr. 1529233