Be batelių ilsisi akys

Jei prabiltų, Laisvės alėja pasikūkčiodama rinktų žodžius savo vienatvei apibūdinti. Tokia liūdna ir pamiršta kaip pastaruosius mėnesius ji jautėsi nebent tik pavasarį, kai miestiečiai buvo priversti užsidaryti savo namuose. Nedžiugina nei žybsinčios kalėdinės girliandos ant liepų, nei pavienių aukštakulnių kaukšėjimas, dar prieš metus ant grindinio skambėjęs kaip sutartinis choras. Ką jau kalbėti apie spengiančią tylą centro kavinėse! Jų virtuvėse nesikiloja dangčių puodai, nevirsta kvapnių garų kamuoliai, prie barų nedūžta neatsargiai neštos lėkštės ir nesigirdi atliktų užsakymų skambučių. Vitrininiuose languose nematyti nuo karštos arbatos, vyno ar juoko paraudusių miestiečių veidų, flirtuojančių porų ir vėlyvais sekmadienio pusryčiais besimėgaujančių šeimų. Nešmėžuoja juose ir apvalus poeto Gintaro Patacko veidas, kurį, jei ne vienoje, tai kitoje kavinėje buvo galima matyti kiekvieną dieną, be išeiginių. Su bičiuliais arba šuniu Lokiu, su puodeliu juodos kavos kairėje, rašikliu ir popieriaus skiaute dešinėje rankoje. Kartais rūstų, kartais besijuokiantį, bet niekada neabejingą pagrindinės miesto arterijos gyvenimui ir Laisvės alėjos gražuolėms.

"Jei moterys Laisvės alėjos grindinyje gadinasi aukštakulnius, aš gadinu akis žiūrėdamas į tuos aukštakulnius", – G.Patackas atsipūtė, kad dabar jo akims visiškas poilsis.

Užsidaręs namuose poetas sukasi žemiškoje buityje, kur ne ilgakojės, trumpasijonės Laisvės alėjos gražuolės, o mylimiausia žmona Tautvyda. Ne cukruoti kavinių pyragaičiai, bet gardus naminis maistas.

Išgeria mažiau kavos

Jei skaičiuotume darbo kabinetus, G.Patackas būtų vienas turtingiausių kūrėjų. Antai, vidudienį jis "Miesto sodo" terasoje prie apskrito stalelio su stikline pelenine. Dar po poros valandų – restorane "55 laipsniai" mosuoja rašikliu ore.

Laisvės alėjos kavinės buvo mano biuras. Dabar persikėliau į namus.

"Laisvės alėjos kavinės buvo mano biuras. Dabar persikėliau į namus", – žodžius lėtai rinko prozininkas G.Patackas.

Ne dėl ilgesio gumulo gerklėje, o todėl, kad plunksnos virtuozas mėgavosi paskutiniu savo paties ruošto aromatingo gėrimo gurkšneliu. Pasirodo, pakoregavęs kūrėjo dienotvarkę, karantinas į ją įtraukė daugiau buities darbų, kuriuos sutuoktiniai išsidalijo perpus ir sumažino kofeino kiekį. Anksčiau besilankydamas Laisvės alėjos kavinėse G.Patackas per dieną išgerdavo iki šešių puodelių kavos, o septintą ištuštindavo namuose, o dabar jis tenkinasi vos vienu – milžiniškame puodelyje, kuris vos telpa nemenkame delne, prozininkas sidabriniu šaukšteliu maišo parako stiprumo kavą.

"Pirmasis puodelis kavos būna labai stiprus. Išgeriu jį, tada ant tirščių pilu naują vandenį ir taip kartoju ritualą, kol lieka skaidrus vandenėlis, – poetas juokavo, kad tokia procedūra ne tik ramina, bet ir padeda apgauti save patį, kaip išgerti daugiau vandens, nei norėtųsi. – Arbata? Oi ne, jos nemėgstu. Vanduo man dabar geriausia degtinė."

Įkvėpimas nedingo

Nors G.Patacko darbo kabinetai uždaryti, o pats kūrėjas namus palieka tik tada, kai pritrūksta maisto, mūza sklando laisvai – karantinas jos neįkalino. Prozininko mintys liejasi salone prie palangės, virtuvėje, lėkštėje sriubos vaikant karštą morką ir net tada, kai Tautvyda paprašo nuskusti bulvių.

"Kai karantinas įkalino namuose, radau laiko remontui. Dabar jau turiu ir stalą, prie kurio galiu taisytis su savo eilėmis", – G.Patackas tikino, kad, gerai pagalvojus, būtų galima rasti dar daugiau karantino pranašumų.

Tiesa, koronaviruso už tai poetas nežada garbinti. Skyręs vos kelias eilutes, tuo jis žada ir apsiriboti.

"Paskui ims ir labai išpaiks tas virusas", – į telefoną nusikvatojo aštriaplunksnis kaunietis.

Paklaustas, ar pasibaigus karantinui šalies knygynus pasieks dar vienas poezijos ir prozos rinkinys, kūrėjas neskubėjo atsakyti. Tikino, taip toli nežiūrįs. Dabar jis, esą, galvoja apie pavasarį ir suvaržymus, kuriuos galbūt sušvelnins sprogstantys pumpurai.

"Ką pirmiausiai padarysiu, kai baigsis visa šita painiava? Pabučiuosiu šventą žemę, – poetas patikslino, kad omeny turįs ne naująjį Laisvės alėjos grindinį. – Ne, ne, kalbu apie tą pačią žemę, kurią bučiavo Kristus!"