"Nuo 1925 m. persikėlėme gyventi į Žaliakalnį. Namas stovėjo Ukmergės plento ir Telšių gatvės kampe ant aukšto šlaito. Į Ukmergės plentą nusileisdavome mediniais laiptais. Pro antro aukšto langą matėme kairėje "Saulės" namus, dešinėje – laiptus į E.Ožeškienės gatvę", – prisiminė ji.

Šiandien apleistas namas mena laikus, kai čia gyveno Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, svečiavosi Vaižgantas ir Vincas Mykolaitis-Putinas, visuomet sekundės tikslumu punktualus laiptais nuo tuomečio Ukmergės plento oriai kildavo Vydūnas.

Su laiko žymėmis

Buvusio priemiesčio užstatymas prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Didelis sklypas tarp dabartinių Savanorių prospekto, Telšių ir A.Mackevičiaus gatvių nuo 1893 m. priklausė bajorams Tiškoms, vėliau sklypo savininke tapo A.Dabulevič, o iš jos 1908 m.valdą nusipirko Andrius Venckūnas. Pasistatęs net keturis medinius nuomojamų butų namus ir sandėlius A.Venckūnas čia šeimininkavo beveik iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Eidami Telšių gatve Savanorių prospekto link apžiūrėkime šiuos namus, dar gyvenamus ir vis labiau apleistus.

Prie A.Mackevičiaus (anuomet – Malūno) ir Telšių gatvių kampo 1909 m. buvo pastatytas dviejų aukštų nuomojamų butų namas (A.Mackevičiaus g. 104 / Telšių g. 12). Metalinėse konsolėse ir dabar galime matyti įkomponuotas raides AB. Tai rusiški savininko A.Venckūno inicialai. Šiandien aklais plastiko langais ir kampo apkala subjaurotas namas yra gyvenamasis daugiabutis, kuriame, kaip pas mus įprasta, kiekvienas šeimininkas tvarkosi, kaip išmano.

Už jo statmenai tokiais pat aklais plastikiniais langais baltuoja ilgas, šiandien tik iš dalies gyvenamas medinukas (Telšių g. 10). Jį tais pačiais 1909 m. A.Venckūnas pastatė kaip dviejų aukštų sandėlį, bet 1913 m. pirmame aukšte įrengė du nuomojamus butus. Iš kairės prie namo šliejasi šiuo metu griūvantis raudonų plytų sandėlių kompleksas, besitęsiantis kone per visą sklypo ilgį. Kieme palei gatvę – pavojingai pakrypę lentiniai sandėliukai.

Būta ambicingų užmojų

Įdomiausias buvusios A.Venckūno valdos namas puikuojasi Telšių gatvės viduryje (Telšių g. 8). Pradžioje čia stovėjo tik sandėlis, bet 1923 m. šeimininkas pradėjo naujas statybas. Didelį sudėtingos konfigūracijos dviejų aukštų medinį namą suprojektavo inžinierius Vaclovas Vyšniauskas. Viename namo gale buvo įrengti butai, kitame – sandėliai.

Į gatvę namas išeina plačiu galu su trikampiu pastogės skydu, balkonu ir prieangiu. Šioje, iš pat pradžių gyvenamoje namo pusėje, antras aukštas buvo pastatytas šiek tiek platesnis už pirmą.

Kiemo fasade galime pamatyti du ypač išraiškingus langus: dvigubi skirtingų formų smulkiai skaidyti langai tarytum kabo virš apačioje esančios įeigos. Kita namo pusė – buvę sandėliai – aplipdyta mažų vieno aukšto priestatėlių, sudarančių jaukų kiemelį ir sujungtų buvusio prieangio, per kurį buvo patenkama į butus. Namas atrodo visiškai apleistas, tačiau pačiame jo gale, priešais griūvantį sandėlį, dar ir dabar gyvena viena senutė.

Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Garsiųjų šeštadienių pradžia

Praeiname pro du tam pačiam sklypui priklausančius gyvenamuosius dviaukščius mūrinukus ir pasiekiame patį seniausią, visiškai apleistą namą užkaltais langais (Savanorių pr. 63 / Telšių g. 2).

Įsigijęs sklypą A.Venckūnas čia rado medinį vieno aukšto su mansarda namą, kuriame tilpo net aštuoni nuomojami butai. Tai buvo senas dvarelis, statytas dar iki 1893 m., kai jame apsigyveno Tiškos. O 1923 m. A.Venckūnas, pradėjęs savo didžiąsias statybas, net neturėdamas jokio projekto, pastatė šio namo antrą aukštą. Rezultatas buvo visai neprastas: trikampių skydų armonika, skaldoma senosios mansardos stogų intarpais, teikia ilgam fasadui sudėtingą įvairovę. Rodos, čia stovi ne vienas, o keli, kartu susibėgę namai. Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Šio namo antrame aukšte 1925–1929 m. butą nuomojosi S.Kymantaitė-Čiurlionienė. Būtent čia 1926 m. prasidėjo garsieji S.Kymantaitės-Čiurlionienės šeštadieniai. D.Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: "Mūsų antro aukšto kaimynas buvo Jurgis Talmantas, lietuvių kalbos mokytojas. (...) Talmantą su mano Mama siejo bendra profesija – abu dėstė lietuvių kalbą, abu vertė pjeses teatrui, abu sielojosi dėl gimtosios kalbos darkymo. Didžiausia anuo metu negerovė buvo menki vertimai. Mano Motina (...) nutarė pritraukti daugiau nusimanančių ir kalbą mylinčių žmonių ir nuodugniai nagrinėti naujai verčiamas knygas. Iš pradžių tas branduolys buvo mažas: J.Talmantas, Putinas, M.Vaitkus ir pati šeimininkė. (...) Jau nuo 1928 m. susirinkimai įsitvirtino šeštadieniais."

D.Čiurlionytė-Zubovienė pasakoja kunigo Mykolo Vaitkaus atsiminimuose užrašytą epizodą: "Kartą Vaitkus atsivedė į pirmuosius šeštadienius Maironį ir Vaižgantą. Jiems grįžtant kartu namo, Maironis pasakęs: "Na ir salonas! Maniau, kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie įdomius literatūros, meno ir apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime lietuviškų dainų, kad bus šalia bjauriosios lyties ir dailiosios lyties atstovų be pačios Sofijos. O kas čia? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos ir sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai! Na jau! Tokių pobūvių man nereikia!" Daugiau Maironis nebeatėjo.