Nuo medinuko iki rūmų

1921 m. šioje vietoje stovėjusiame sename vieno aukšto namelyje tūlas Čepurna, ilgai gyvenęs Rusijoje, atidarė pirmąjį Kaune antikvariatą, kuriame pardavinėjo daugiausiai rusų emigrantų, per Kauną besitraukiančių į Vakarų Europą, daiktus.

Emigrantų srautui nuslūgus, Čepurna krautuvę uždarė ir E.Ožeškienės gatvėje atidarė restoraną. Apie 1931 m. namelis buvo nugriautas, o jo vietoje prasidėjo neeilinės – "Pažangos" bendrovės rūmų – statybos. Tokio pavadinimo bendrovė valdančios Tautininkų sąjungos buvo įkurta 1928 m. kaip ideologinė spaudos leidybos ir platinimo įstaiga; pati Tautininkų sąjunga kunigo Tumo-Vaižganto buvo iš pradžių pakrikštyta "Tautos pažangos partija", tad ir pavadinimas, gerai išreiškiantis laiko dvasią, liko.

Nauji rūmai buvo skirti valdančiai Tautininkų partijos būstinei, laikraščiui, klubui ir panašioms oficialioms bei ideologinėms įstaigoms. Suprantama, tokiam pastatui "tautinis stilius" buvo kone privalomas ir statyti jį turėjo "tautinis" architektas, Rygos politechnikos absolventas, inžinierius F.Vizbaras (1880–1966). Vizbaro kūrinių sąraše – žinomiausia Kauno pastatai: neišlikusi jo paties vila ("Vizbaro pilaitė"), Zitiečių rūmai (dabar VDU KTF), Vinco Kudirkos pradinė mokykla (dabar – progimnazija), Baturų daugiabutis Gedimino ir V.Putvinskio gatvių sankryžoje, "Pieno lašo" draugijos namas (dabar – Aleksandro Kačenausko muzikos mokykla), Petro Klimo vila "Eglutė", Ateitininkų rūmai (dar priklauso KTU), Centrinio pašto rūmai, Automatinė telefono stotis, Lapėnų daugiabutis.

Tuo pat laiku, 1933 m., F.Vizbaras statė ir tautininkų vyriausybės ministro pirmininko Juozo Tūbelio vilą vaizdingame Žaliakalnio šlaite. O 1935 m. F.Vizbarui, kaip "rūmų architektui", buvo patikėta Antano Smetonos Užugirio dvaro ir jo vardo Užulėnio mokyklos statyba.

Kritikos balsas

"Pažangos" rūmai – architekto kūrybos viršūnė. Čia jau susiformavęs modernistinis F.Vizbaro stilius lengvai atpažįstamas. Pastato siluetas su centro link sukančiais sparnais-rizalitais su gaubtais stiklais ir lodžijomis primena vos prieš keletą metų jo pastatytus Centrinio pašto rūmus.

Panaši ir pagrindinio fasado apdaila – granitinis tinkas su medžio raižybos imitacija. Ypatingo puošnumo pastatui suteikia fasado centre kylančių trijų ilgų balkonų metalinės tvorelės su "tautiniais" geometrinių figūrų ornamentais; "tautinio" dekoro detalių buvo ir interjere.

Anaiptol ne visiems toks stilius patiko. Antai, visada kritiškas Mstislavas Dobužinskis 1938 m. "Naujoje Romuvoje" pareiškė: "Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai). Toji mizerija, kuri laikoma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri "Kinderkrankheit" ("vaikiška liga" – aut. past.) – 1920–1940 m. stilius."

Šiandien tvirtai galime pasakyti, kad M.Dobužinskio pranašystė neišsipildė. Žinome, kad visos XX a. pirmosios pusės jaunos Europos valstybės vienos ar kitos atmainos "tautiškos" architektūros "liga" persirgo, tačiau to rezultatai – "1920–1940 m. stilius" – šiandien visuose šalyse didžiai vertinami ir saugomi kaip architektūros paminklai.

Politika, rankinės ir pramogos

1934 m. baigtuose rūmuose kiemo korpuso pirmajame aukšte įsikūrė Tautininkų sąjungos centro valdyba; antrajame – "Pažangos" bendrovė; trečiajame – oficiozo "Lietuvos aidas" redakcija; Laisvės alėjos korpuso trečiajame aukšte buvo "Lietuvos aido" redaktoriaus kabinetas; ketvirtajame – Tautininkų klubas, prie kurio penktajame aukšte 1935 m. pradėjo veikti restoranas.

Ant plokščio stogo restorano lankytojams buvo įrengta terasa. Ketvirtajame aukšte taip pat gyveno rūmų ūkio vedėjas; buvo tautinio jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva" centro valdybos būstinė; penktajame aukšte buvo "Lietuvos aido" ir "Jaunosios kartos" redakcijų kabinetai. Rūsyje buvo posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius.

Pirmame aukšte veikė "Paramos" bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, "Dirvos" bendrovės knygynas. Jų beveik apvalių vitrinų stiklai, kaip ir trisienių rizalitų stiklai buvo gaubti. 1934 m. čia persikėlė Valstybės centrinis knygynas ir biblioteka, į kurią buvo įeinama pro kiemą iš S.Daukanto gatvės, skaitykla taip pat buvo namo rūsyje.

Beje, Valentinas Gustainis prisimena, kad jau 1932 metais, kai nei patys rūmai, nei vila Žaliakalnyje dar nebuvo baigti, būtent čia, virš "Lietuvos aido" redakcijos, o ne šalia stovinčiuose "Pienocentro" rūmuose, apsigyveno ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Pats Gustainis tuomet dar vadovavo oficiozui ir Tūbelio pastangomis iš posto buvo pašalintas, o į jo vietą paskirtas iš Švedijos grįžęs Ignas Jurkūnas-Šeinius. O 1935 m. į butą "Pažangos" rūmuose įsikėlė kitas žymus tautininkų politikas, taip pat buvęs Ministras Pirmininkas, vienas bendrovės "Pažanga" steigėjų, Nepriklausomybės Akto signataras, kun. Vladas Mironas. Apie tai byloja ant pastato 2017 metais atidengta memorialinė lenta.

Du simetriškai įrengti įgilinti įėjimai iš Laisvės alėjos buvo atviri žmonėms. Birutė Pūkelevičiūtė romane "Aštuoni lapai" prisimena, kad, gimnazistėms vaikštinėjant Laisvės alėja, "Pažangos" rūmuose buvo "galima pasivažinėti liftu". Deja, senasis liftas, vienas iš nedaugelio tuomečiame Kaune, neišliko. Trečiasis, pagalbinis įėjimas buvo kiemo pusėje, aukštame kaip bokštas, suapvalintame kiemo laiptinės rizalite.

Mokslas, sandėlis ir tuštuma

Jau per pirmąją sovietų okupaciją rūmų kiemo korpuse buvo įrengti butai. 1950 m. naujomis pertvaromis buvo sudalytos Laisvės alėjos korpuso patalpos, rytinis įėjimas buvo uždarytas. Rūsio salė irgi buvo suskaldyta pertvaromis, o švieslangiai panaikinti.

Vėliau ant pietinio kiemo korpuso buvo užstatytas šeštas aukštas. Didesnėje rūmų dalyje visą sovietinį laikotarpį glaudėsi įvairios mokslo įstaigos. Daugelis kauniečių prisimena pirmajame aukšte už senų apvalių virtinų veikusią parduotuvę "Prekės vaikams". Pastato viduje išliko tulpelių ir eglučių karnizai, laiptinių turėklai, šviestuvų dekoras.

1989 m. pastatas buvo atiduotas Vytauto Didžiojo universitetui. Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų teologijos) fakultetas ir įvairios universiteto tarnybos; vėliau išsikėlusį Katalikų teologijos pakeitė Menų fakultetas. Šių eilučių autorė čia lankė stojamuosius egzaminus (taip, stojant į universitetą, reikėjo laikyti stojamuosius, o į Teologijos-filosofijos fakultetą buvo rimtas konkursas), klausė paskaitas ir drebėjo prieš atsiskaitymus, rūkė balkonuose, o Laisvės alėjos korpuso antrame aukšte buvusioje salėje su F.Vizbaro dekoruotu šviestuvu gynė bakalauro darbą.

Vėliau tose pačiose auditorijose pati skaičiau paskaitas, o Finansų tarnybos koridoriuje stovėjau eilės prie kasos gauti pirmąją algą. Pastatas buvo labai jaukus ir puikiai tiko rimtoms universiteto studijoms. Pirmame aukšte keitėsi užkandinė, bankas, maisto parduotuvė; vėliau prie rytinio įėjimo Menų fakultetas buvo įkūręs Meno galeriją.

2014 m. universitetas pastato atsisakė, kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį, o 2015 m. užrakino. Taip ir stovi du Laisvės alėjos "broliai", "Pienocentro" ir "Pažangos" rūmai, susiglaudę, kad būtų šilčiau.