Pasirinko Lietuvą

Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje tūkstančius žiūrovų prie ekranų prikaustę kino projektas, ko gero, vienas įsimintiniausių pastarųjų metų savo žanro atstovų. Gegužę pradėtas rodyti HBO mini serialas detaliai atpasakoja 1986-ųjų balandžio 26-osios naktį Černobylio atominėje elektrinėje, katastrofos mastą ir skaudžius Pripetės miestelio gyventojų likimus tragedijos epicentre.

Serialas sukėlė tikrą susidomėjimo bangą Černobyliu. Per itin trumpą laiką aštrių pojūčių turistų čia padaugėjo maždaug 30 proc. Turistai jau plūsta ir į Lietuvą, kur buvo nufilmuota apie 80 proc. viso serialo.

"Režisierius Lietuvą pasirinko dėl trijų priežasčių. Pirma – kino kompanijos ir žmonės, užtikrinantys gerus, o neretai ir geresnius, nei tikėtasi, rezultatus. Antra – Lietuvos vyriausybės suteikiama lengvata kino filmui kurti. Trečioji priežastis – Ignalinos atominė elektrinė", – taip, anot ekskursijos vedlio Lino Daubaro, Vilniaus Fabijoniškių mikrorajonas tapo Pripetės miesteliu, atominės elektrinės eksterjeras Visagine įkūnijo Černobylio elektrinę. Tuo metu Kaune atgimė pagrindinio serialo herojaus chemiko neorganiko Valerijaus Legasovo namai, Kijevo kalėjimas, Maskvos ligoninė ir kiti objektai.

"Kodėl Kaunas? Čia galima rasti ir Niujorką, ir Maskvą. Čia apstu įvairių interjero detalių, kurių nerasi niekur kitur", – miesto įvairialypiškumui lenkėsi kaunietis gidas.

Pelenai iš Vokietijos

Iš viso filmo kūrėjams buvo pasiūlyta apie pusšimtis lokacijų, esančių Kaune ir Kauno regione. Iš jų buvo atrinktos septynios, o mes aplankėme tris, kuriose vyko filmavimo darbai. Tiesa, prieš tai išgirdome trumpus pasakojimus apie tas erdves, iki kurių autobusas mūsų nevežė – "Helisotos" angarą Aleksote, įamžinusį avarijos likvidavimo pabaigos scenas, Nemuno žiedo posūkį, kuriame buvo įbestas Pripetės miesto ženklas ir M.Gimbutienės gatvę.

"Ko gero, viena įsimintiniausių serialo scenų yra tiltas, ant kurio stovi vietiniai gyventojai. Žmonės žiūri į tolį nesuvokdami, kas nutiko atominėje elektrinėje, o ant jų krenta švytintys radioaktyvūs pelenai. Jais, beje, pasirūpino viena Vokietijos įmonė, – savo pasakojimais L.Daubaras perkėlė į Petrašiūnus. – Ten ne tiltas, o tik konstrukcija, prilaikanti vandentiekio iš Petrašiūnų kapinių vamzdžius, todėl svarbiausia amerikiečiams buvo įsitikinti statinio tvirtumu, kad niekas iš aktorių nesusižeistų."

Prieš filmavimą buvo atlikta ne viena ekspertizė, mokslininkai darė įvairius atsparumo testus. Reikėjo sutarti ir su "Lietuvos geležinkeliais", mat ant bėgių buvo pastatyta didelė platforma, o ant jos įspūdingo dydžio ventiliatorius, pučiantis pelenus-žudikus.

"Tuo metu geležinkeliu negalėjo judėti joks transportas. Po tiltu stovėjo tik šilumvežiai smūgiui amortizuoti, jei kas nors bėgiais pravažiuotų", – po trumpo pasakojimo gidas atvėrė Kauno radijo gamyklos duris ir pakvietė užsukti vidun.

Virino lietuviai

Lubos, sienos, grindys čia skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų, tik antrame aukšte vietomis žaliuojančios plytelės – naujokės.

"Jas klijavo ir sendino kūrybinė komanda, kad įkalinimo įstaigos vaizdas primintų 1986-uosius", – koridoriumi, kuriame buvo įrengtos mažiausiai keturios Kijevo kalėjimo kameros, lėtai žingsniavo ekskursijos gidas.

Po filmavimų radijo gamykloje tebestovi metalo imitacijos durys, staliukas su telefonu ir apiplyšusi kėdė, tačiau bendras vaizdas kalėjimo, anaiptol, neprimena. Kaip ir epizodinės serialo personažės Ulanos Khomyuk kabinetas ketvirtame radijo gamyklos aukšte. Vos kelių kvadratinių metrų erdvėje neberadome nei masyvaus medinio stalo, nei ant jo stovėjusio seno telefono aparato, į kurį Ulana šnabždėjo kodine kalba, nei sieninio elektroninio laikrodžio.

Černobylio katastrofos metu buvo naudojami cinkuoti karstai. Filmavimo metu – skardiniai. Jie lengvi, tačiau kino juostoje sudarė masyvių karstų įspūdį. Beje, visus juos virino lietuviai.

"Grindų danga autentiška, kaip ir fanera su gobelenais", – į apdriskusius rudos spalvos sienų apmušalus, būdingus to meto vidutinio lygio vadovų kabinetams, ranka mojo L.Daubaras.

Radijo gamykla, anot jo, filmo dailininkui paliko neišdildomą įspūdį, todėl čia esančias erdves jis norėjo išnaudoti kaip įmanoma labiau. Vieną dieną filmavusi antrame, kitą – ketvirtame aukšte, trečią dieną kūrybinė komanda skyrė karstų krovimo ir virinimo scenai gamyklos kieme.

"Černobylio katastrofos metu buvo naudojami cinkuoti karstai. Filmavimo metu – skardiniai. Jie lengvi, tačiau kino juostoje sudarė masyvių karstų įspūdį. Beje, visus juos virino lietuviai", – ekskursijos gidas džiaugėsi vietinių susitelkimu ir pagalba filmavimo komandai. Prisikėlimo bažnyčios aikštele, kurioje išdygo kūrėjų palapinės ar radijo gamykloje tebeveikiančių įmonių geranoriškumu dangstant iškabas languose.

"Filmavimo metu buvo ir momentinių idėjų. Tarkime, karstų virinimo sceną filmuoti nuo stogo. Kiek žinau, ant jo neužlipo, bet visa tai nufilmavo iš ketvirto aukšto", – pasakojimą tęsė L.Daubaras.

Įkurta ligoninė

Iš Radijo gamyklos link buvusių 8-ųjų KTU rūmų Kęstučio gatvėje, mus gabeno ratuotas aktorius – 1979-ųjų autobusas "PAZ 672". Tokios transporto priemonės evakuacijos metu vežė žmones iš Pripetės miesto.

Trumpos kelionės metu planavęs dar šiek tiek papasakoti apie filmavimo eigą, L.Daubaras persigalvojo – perrėkti 8 cilindrų senuko variklio gausmo gidui nepavyko.

"Pats nežinojau, kad laukia tokia staigmena", – atsisveikinęs su mėlynojo autobuso vairuotoju, gidas stabtelėjo antrojoje filmavimo aikštelėje. Čia buvo įamžinta ne viena šiurpą kelianti scena – gimdyvės ir jų mirštantys kūdikiai, paskutiniąsias minutes skaičiuojantys, iš odos besineriantys gaisrą gesinę vyrai ir metalinės lovos, apgaubtos plastikinėmis užuolaidomis.

"Buvusiuose KTU rūmuose buvo įkurta specializuota Maskvos 6-oji ligoninė, skirta ligoniams, atsiradusiems po Černobylio katastrofos, gydyti. Čia vyko daug veiksmo", – tam tikslui, pasak L.Daubaro apleisto pastato koridoriuose buvo įkurtos kelios vienutės ir bendros palatos, gimdykla, laukiamasis ir registratūra, kurios langelį su kupiūra delne užgulė mirštančio ugniagesio žmona.

Deja, ne į visas erdves pavyko patekti – palatos, kurioje gulėjo vienas pagrindinių avarijos liudininkų, durys buvo užkaltos lentomis. Kitose tik išrikiuotos nuotraukos priminė, kad čia buvo įkurta butaforinė gydymo įstaiga.

Būta laiko nesutapimų

Akylesni žiūrovai seriale veikiausiai nesunkiai identifikavo Vytauto prospektą. Jo atkarpą serialo režisierius pasirinko dėl neva stulbinančio panašumo į Maskvą.

"Turbūt atsimenate, pačioje filmo pradžioje gatvėje stovintį "Moskvičių", "Volgą", dar vieną automobilį ir saugumietį, stebintį, ką veikia V.Legasovas. Viskas vyko štai čia", – apie sceną, dėl kurios kas 3 min. buvo stabdomas eismas Vytauto prospekte, kalbėjo L.Daubaras.

Netrukus jis pasuko link tarpuvartės, kur sienos angoje profesorius V.Legasovas slėpė kasetes su svarbiais įrašais. Čia pat stovėjo ir konteineris, į kurį lemtingą naktį, prieš nusižudydamas chemikas subėrė šiukšles.

"1986-aisiais šiukšlių konteinerių nebuvo. Žmonės naudojosi specialiais vamzdžiais arba fiksuotu laiku atvažiavus mašinoms, šiukšles mesdavo į jas", – laiko neatitikimų, L.Daubaro tikinimu, būta ir daugiau.

Tarkime, įtarimų sukėlė V.Legasovo buto, kuriame netrukus apsilankėme, interjeras. Ekskursijos gidas ir mačiusieji serialą stebėjosi, kad visų pripažintas ir nusipelnęs branduolinės energetikos ekspertas galėjo gyventi tokiame apleistame bute.

"Pirmoje serijoje, pačioje filmo pradžioje V.Legasovas maitina kates. Serialo kūrėjai buvo užsimoję joms duoti "Kitekat" iš skardinių. Kai sužinojo, kad šalyje tuo metu tokio ėdalo nebuvo, labai nustebo, kuo žmonės maitino savo kates", – įėjęs į 58-uoju numeriu žymėto Vytauto prospekto namo laiptinę, L.Daubaras stabtelėjo prie durų pirmame aukšte. Nors ir treptelėjo kelis kartus, iš už jų nesigirdėjo šunelio, kuris filmavimo komandą kaskart pasitikdavo lojimu.

"Šeimininkai labai supratingi ir, kol vyko filmavimai, šunelį laikinai išvežė kitur", – anot L.Daubaro, namo ir visos bendrijos gyventojai buvo itin geranoriški.

Už tai jiems atsilygino ne tik filmo kūrėjai, bet ir miesto valdžia – ilgai neradusi lėšų kiemui ir aikštelei tvarkyti, po filmavimo ji pažadėjo ištaisyti padėtį.

Liks kelios detalės

Į V.Legasovo namus patekome pro senas medines duris. Du savininkai, kuriems priklauso art deco name esantis butas, pastarąsias artimiausiu metu, greičiausiai, pakeis į naujas duris. Visgi, kai kurios detalės čia liks neliestos.

"Šis elektros jungtukas matomas labai daug kur, tapo vos ne istoriniu, todėl savininkai žadėjo jį palikti", – ekskursiją po kambarius toliau tęsė L.Daubaras.

Filmavimo metu kūrėjai stengėsi atkurti kuo autentiškesnį to meto buto vaizdą, todėl ankstesnė grindų danga buvo pakeista į seną linoleumą, o kelių langų rėmai – į naujus medinius. Virtuvėje išklijuotos baltos plytelės buvo sendintos, kai kurios sienos perdažytos, o iš tapetų likučių atspausdinti tokie patys nauji.

"Butas režisieriui priminė jo butą Niujorke, todėl šią vietą jis pasirinko dėl asmeninės nostalgijos, – po namą, kuris 1928-aisiais buvo vienas moderniausių mieste, kalbėjo L.Daubaras. – Jis turėjo oranžeriją, centrinį šildymą, du atskirus įėjimus. Vienas buvo skirtas šeimininkams, kitas tarnams."

Akies kampeliu dirstelėjęs į pastarųjų kambarį šalia virtuvės, ekskursijos gidas stabtelėjo prie vamzdžių, apsiraizgiusių aplink langą. Jie esą labai patiko filmo kūrėjams, todėl šeimininkų, kurie šiuo metu užsiima būsto renovacija, prašė jų neslėpti ir nenaikinti.

Atsisveikindamas L.Daubaras priminė, kad ekskursijų po "Černobylio" filmavimo vietas bus ir daugiau. Artimiausios planuojamos liepos 7, 8 ir 9 dienomis. Norintys gali registruotis į turą pėsčiomis arba keliauti su autentišku autobusu. Būtina registracija el. paštu [email protected] arba telefonu +370 61623828.