Šeštadienį istorinėje Kauno prezidentūroje pristatyta knyga apie žinomą Lietuvos diplomatą Kazį Lozoraitį. Knygos „Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis“ sutiktuvėse dalyvavo ir Prezidentas Valdas Adamkus.

Kalbėdamas renginio svečiams, Lietuvos Prezidentas pabrėžė, kad knygos užkerta kelią bandymams manipuliuoti istorijos įvykiais ir iškreipti jose aprašomų laikų asmenybių portretų.

V.Adamkus prisiminė savo pažintį su Lozoraičių šeima. Valstybės vadovas pabrėžė, kad Lozoraičiai buvo tikri Lietuvos diplomatai ir tapo neatskiriama mūsų valstybės diplomatijos istorijos dalimi.

„Jie tapo labai svarbia Lietuvos diplomatijos dalimi, pačia kūrybingiausia dalimi, - sakė valstybės vadovas. - Manau, kad net ir keliuose tomuose panašių knygų būtų neįmanoma aprašyti viso darbo, kurį ši šeima atliko mūsų valstybei“.

„Kazys Lozoraitis buvo savotiškas aristokratas, kuris gyveno ir idealais, ir realybe. Jis neapsiribojo vien diplomatine veikla, bet veikė visose srityse, kuriose tik reikėjo jo išmintingo patarimo ar paraginimo“, - sakė Prezidentas V.Adamkus.

Vienos žymiausių XX a. Lietuvos šeimų atstovo ambasadoriaus Kazio Lozoraičio (1929-2007 m.) atminimui skirtą knygą sudaro dvi dalys.

Pirmojoje - jo paties interviu, pasakojantys apie gyvenimą Lietuvoje bei Italijoje, šeimą, draugus bei nedraugus, Lietuvos atstovybės prie Šventojo Sosto istoriją, diplomatijos „virtuvę“. Antrojoje dalyje - Kazio Lozoraičio giminių ir bičiulių pateikti epizodai, nušviečiantys jo profesinę karjerą ir asmenybės bruožus.

Tekstus papildo išsami iliustracinė medžiaga - per šimtą fotografijų iš Lozoraičių šeimos, taip pat kitų asmenų archyvų.

Leidinio sudarytoja dr.Giedrė Jankevičiūtė. Išleido leidykla „Artuma“. Knyga skirta besidomintiems XX a. Lietuvos istorija, jos iškiliais veikėjais ir visiems, mėgstantiems biografijos bei memuarų žanrus.

K.Lozoraičio biografija

K.Lozoraitis gimė 1929 metų liepos 23 dieną Berlyne, diplomato Stasio Lozoraičio ir Vincentos Matulaitytės - Lozoratienės šeimoje. Jo tėvas tuo metu dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje. Su šeima grįžo į Lietuvą 1933 metais, tačiau po kelerių metų vėl teko vykti į užsienį - šįkart į Romą ir visam gyvenimui.

Tėvas 1939 metų birželį buvo paskirtas Lietuvos atstovu Italijos Karalystėje. Lozoraičių šeimą Romoje užklupo 1940 metų vasarą Lietuvą ištikusi nelaimė. Sovietams užėmus Lietuvą, fašistinės Italijos vyriausybė, sovietams reikalaujant, privertė perduoti sovietų pasiuntinybei Lietuvos atstovybės pastatą Romos Via Nomentana gatvėje.

Lozoraičių šeima, su vienuolikos metų Kaziu ir vyresniuoju broliu Stasiu persikėlė gyventi į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto, kuriai vadovavo, irgi 1939 metais kaip Lozoraičiai, į Romą atvykęs Stasys Girdvainis. Ambasada Kaziui nuo vaikystės buvo namai. Užaugęs dviejų diplomatų - tėvo ir ministro Girdvainio artumoje, ir K.Lozoraitis savaime susiformavo kaip Lietuvos diplomatas.

1960 metais Kazys Lozoraitis formaliai pradėjo dirbti Lietuvos atstovybėje, eidamas ministro Girdavainio asmeninio sekretoriaus ir vėliau atstovybės kanceliarijos vedėjo pareigas. Tuo pat metu taip pat aktyviai dalyvavo Italijos lietuvių bendruomenės veikloje; talkino rengiant Italijos valstybių radijo laidas lietuvių kalba, o 1972 metais taip pat įsidarbino Vatikano radijo lietuvių redakcijoje.

Čia K.Lozoraitis dirbo du dešimtmečius. 1992 metų gegužės mėnesį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybė paskyrė jį Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto.

Po dviejų mėnesių, 1992 metų liepos 11 dieną priimdamas ambasadoriaus Kazio Lozoraičio skiriamuosius raštus, popiežius Jonas Paulius II jam sakė: „Jūsų Ekscelencijos šiandienis atvykimas į Romos Vyskupo būstą yra kur kas daugiau negu vien skiriamųjų raštų įteikimo ceremonija; šio susitikimo Apaštalų Sostas ir Lietuva laukė ir tikėjosi ilgus metus. (...) Aš, kai ir Jūs, norėčiau pabrėžti, kad dabar mes ne užmezgame naujus Apaštalų Sosto ir Lietuvos santykius, bet grąžiname jiems visą spindesį, po šio ilgo pusamžio, kurio būvyje Apaštališkieji Rūmai visą laiką buvo atviri Lietuvos Pasiuntinybei, ištikimai atstovavusiais Romoje išmėginimus patiriančiai jūsų tautai“.

Ta pačia proga popiežius Jonas Paulius II ambasadoriui Lozoraičiui taip pat pranešė, kad mielai priima Lietuvos vyskupų ir vyriausybės kvietimą aplankyti Lietuvą ir kad atvyks 1993 metų rugsėjo mėnesį.

1994 metais Kazys Lozoraitis buvo taip pat paskirtas pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi prie Maltos Ordino. Ambasadai prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordino vadovavo iki 2004 metų lapkričio 15 dienos. Per tuos keliolika metų nusipelnė visų pagarbos ir meilės. Vatikane nebuvo žmogaus, kuris jo nepažinotų. Visi, pradedant eiliniu policininku ar durininku, o baigiant vyskupais ir kardinolais, vos žengusį pro Vatikano vartus jį atpažindavo, pasisveikindavo ir pasišnekučiuodavo.

Pasitraukęs iš tarnybos ambasadoje, Kazys Lozoraitis atsidėjo kitam didžiuliam darbui - tėvo ir brolio archyvų ir bibliotekos tvarkymui. Neseniai kelios dešimtys tūkstančių Lozoraičių bibliotekos knygų iškeliavo į Lietuvą. Kazys Lozoraitis dažnai užsimindavo taip pat apie ketinimą rašyti atsiminimus.

2007 m. Vilniuje dalyvavęs Mindaugo vainikavimo metinių šventėje, prieš liepos vidurį parvykęs į Romą, sunegalavo. Diagnozuota nepagydoma liga. Tų pačių metų rugpjūtį diplomatas iškeliavo Amžinybėn.