Diplomatų šeimos S. ir S.Lozoraičių atminimui VDU rektorato rūmuose įkurtame memorialiniame kambaryje neliko nė vieno eksponato – nuo šiol čia bus universiteto sekretorės kabinetas.

Įsikūrė universiteto sekretorė

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Rektorato rūmų antrajame aukšte dešimtmetį veikusio S. ir S.Lozoraičių memorialinio muziejaus neliko. Autentiškus garbingų Lietuvos diplomatų kabineto baldus ir daiktus pakeitė šiuolaikiški.

Kambarys, kuriame tarpukariu buvo užsienio reikalų ministro, diplomato Stasio Lozoraičio vyresniojo (1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune – 1983 m. gruodžio 24 d. Romoje) darbo kabinetas ir jo šeimos susibūrimo vieta, liko apytuštis.

"Dar nespėjau įsikurti", – aiškino nuo šiol čia dirbsianti profesorė universiteto sekretorė Auksė Balčytienė. Prie sienos, anot kurios anksčiau kabėjo diplomato, visuomenės veikėjo, išeivijos aktyvisto, Vilties prezidento, VDU garbės daktaro S.Lozoraičio jaunesniojo (1924 m. rugpjūčio 2 d. Berlyne – 1994 m. birželio 13 d. Vašingtone) nuotraukos, pastatytą naują spintą A.Balčytienė ketina užpildyti knygomis ir kitais leidiniais. O apie tai, kad čia gyveno ir dirbo garsieji diplomatai, bylos ant sienos pakabintas aprašas, kuris šiuo metu rengiamas.

Dirbdama Rektorato rūmuose A.Balčytienė darbo vietą keitė tris kartus. Ji neslepia, kad kurtis naujame kabinete – malonu, nors daugiau kaip dvejus metus turėjo erdvesnį ir šviesesnį kabinetą. Dar anksčiau A.Balčytienei yra tekę dirbti buvusiame Lozoraičių tarnaitės kabinete.

Iškėlė į kitą aukštą

Su diplomatų šeimos eksponatų perkėlimu susijusius pokyčius universiteto atstovai pristato kaip galimybę istoriją priartinti prie visuomenės. Esą siekdamas išsaugoti istorinę atmintį ir supažindinti visuomenę su praeityje puoselėtomis vertybėmis VDU plečia savo muziejines ir viešąsias erdves. Ta proga vasario 11-ąją VDU Rektorato rūmuose K.Donelaičio gatvėje bus iškilmingai atidaryta istorijos menė, kurioje greta kitų eksponatų bus ir S. ir S.Lozoraičių šeimos vertybių.

Naujojoje menėje, kurioje tarpukariu posėdžiaudavo ministrai pirmininkai ir ministrai, dabar veiks dvi ekspozicijos: iš pažiūros didesnė, skirta Aukštųjų kursų 90 metų jubiliejui, o kitoje – S. ir S. Lozoraičių šeimos daiktai, anksčiau saugoti to paties pastato antrajame aukšte.

Naujosios menės atidarymo proga antrojo aukšto koridoriuje planuojama atidaryti visų buvusių universiteto rektorių portretų galeriją, o kabinetuose eksponuoti kiekvienos erdvės istoriją primenančias nuotraukas ir aprašus.

Istorijos menėje šiuo metu jau skaitomos paskaitos aukštesniųjų pakopų studentams. Paklaustas, ar menėje dirbti patogiau negu tradicinėje auditorijoje, praėjusią savaitę čia paskaitas skaitęs filosofas Gintautas Mažeikis gūžtelėjo pečiais: "Neypatingai patogu, ypač kai reikia pasinaudoti multimedija."

Dalis eksponatų – į archyvą

Kurdami S. ir S. Lozoraičių muziejų 2000-aisiais iniciatoriai kėlė tikslą rinkti, eksponuoti, saugoti ir pagal galimybes panaudoti visą surinktą dokumentinę medžiagą apie garsių Lietuvos diplomatų šeimą. Didžiąją eksponatų dalį sudarė asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai, kuriuos padovanojo ir leido eksponuoti ambasadorius Kazys Lozoraitis, Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) našlė Daniela Lozoraitienė, šeimos giminaitė Dalia Dankevičiūtė-Brazauskienė.

"Istoriniame kambaryje buvo siekiama sukurti autentišką aplinką, kuri leistų pajusti anų laikų dvasią. Restauruojant buvo atkurtas net buvęs parketo priešinys, – pasakojo muziejaus vedėja VDU doktorantė Asta Petraitytė-Briedienė. – Mums pavyko sukaupti unikalių šeimos daiktų – vazą ir peleninę, skylamušį ir daug kitų. Turime net Vilties prezidento paltą, kurį vilkėdamas dalyvavo rinkimų kampanijoje šaltą 1993-iųjų žiemą."

Dabar dalis S. ir S.Lozoraičių šeimos vertybių, pasak A.Petraitytės-Briedienės, iškelta į pirmąjį Rektorato rūmų aukštą, kiti – į muziejaus fondus. Ten pat lieka ir ką tik iš Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Vilniuje gauta nedidelė unikalios Lozoraičių bibliotekos dalis.

Dokumentinės kino juostos apie diplomatus Lozoraičius ir jų veiklą, iškilmingų ceremonijų ir renginių filmuota medžiaga, anksčiau saugota istoriniame kambaryje, dabar perkelta į VDU archyvą.

Gyvenimas virė bute

Lozoraičių šeimos giminaitę profesorę Dalią Dankevičiūtę-Brazauskienę universiteto sprendimas perkelti muziejų į pirmąjį aukštą nustebino. Tai, kad ekspozicija iškelta į kitą erdvę, ji prilygino moraliniam muziejaus sunaikinimui.

"Lozoraičių artimieji, ypač ponios Daniela ir Džovana muziejaus sumenkinimui prieštaraus, – įsitikinusi chemikė D.Dankevičiūtė-Brazauskienė. – Šitie veiksmai rodo, kad mes nemokame vertinti savo praeities ir gerbti nusipelniusių žmonių."

Profesorė atkreipia dėmesį į autentišką muziejaus įkūrimo vietą – būtent antrajame aukšte buvo Lozoraičių butas. Ten jai ir pačiai vaikystėje teko po kambarius bėgioti. Ji pasakoja, kad anuomet pirmajame aukšte, kur dabar įrengta istorijos menė, buvo ministrų kabinetas. Anot jos, paprastai tas kambarys su stalu ir aplink jį sustatytomis kėdėmis būdavo tuščias. Lozoraičiai ir jų svečiai rinkdavosi antrame aukšte – tai, pasak diplomatų giminės atstovės, labai svarbus momentas.

"Liūdna ir skaudu, kad VDU vadovybė neįvertino Lozoraičių muziejaus reikšmės. Šios šeimos – tėvo ir abiejų sūnų – veikla Lietuvos diplomatijos, kultūros srityse ir jų atminimo įamžinimas negali tilpti tik VDU istorijos menės kamputyje, – mano D.Dankevičiūtė-Brazauskienė. – Lozoraičių muziejus turi egzistuoti kaip atskiras vienetas ir likti buvusiame Lozoraičių bute, antrajame šio istorinio pastato aukšte, kaip buvo iki šiol."

Ji tikisi, kad universitetas tik laikinai iškėlė Lozoraičių ekspoziciją iš antrojo aukšto ir kad vėliau eksponatai grįš į tas vietas, kuriose jie ir turi būti.

Žada ginti muziejų

Su ponia Daniela Lozoraitiene susirašinėjanti Kauno visuomenės veikėja Marija Garšvienė žinią apie perkeliamą Lozoraičių šeimos vertybių ekspoziciją sutiko neigiamai.

"Taigi tas muziejus buvo mažame kambariuke, kam gi jo dabar prisireikė? Reikia užprotestuoti! Ten negalima judinti daiktų. Dabar iškraustyta kitur, o paskui gal visai išmes iš pastato", – pasipiktinimo neslėpė šeimos bičiulė M.Garšvienė.

Ji pabrėžė, kad būtent S.Lozoraitis reikiamu metu rėmė ir skatino Vytautą Landsbergį, visokeriopai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Esą Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse S.Lozoraitis kelissyk skambino iš Vašingtono ragindamas nedelsti, skelbti nepriklausomybę. Dėl šių ir kitų nuopelnų S.Lozoraičio atminimas turi būti ypač saugomas.

"Jis (S.Lozoraitis jaunesnysis – red. past.) šitiek Lietuvai nusipelnė! Kaip jis mūsų valstybę mylėjo… – dūsavo M.Garšvienė. – Visi Lozoraičiai buvo dideli patriotai."

Universiteto vadovybė abiem ponioms Lozoraitienėms į Italiją išsiuntė laiškus, pranešančius, kad muziejus perkeltas į kitą vietą, bet jų nuomonės apie pokyčius nepaklausė.

Aiškina siekiantys atvirumo

VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas Linas Venclauskas pabrėžė, kad eksponatų ir ekspozicijų salių kaita bet kokiame muziejuje yra normalus dalykas. Esą iki šiol vienas kambarys buvo paskirtas kaip memorialinis, o dabar eksponatai bus kitoje vietoje.

Jis tikino, kad kritikuotų sumanymą, jei muziejus būtų perkeliamas į kitą vietą, neturinčią tikrosios sąsajos su Lozoraičiais ir su diplomatinės tarnybos istorija. Tačiau dabartiniai pokyčiai, L.Venclausko vertinimu, bus naudingi visuomenei, nes naujoje erdvėje įkurdinta ekspozicija bus prieinamesnė.

"Čia vyks magistrantų paskaitos, galės rinktis svečiai, vyks posėdžiai, bus kur kas lengviau susipažinti su eksponatais", – dėstė L.Venclauskas.

Jis pastebi, kad iki šiol Rektorato pastatas buvo uždaras visuomenei. Esą ten einama tik turint biurokratinių reikalų, o atidarius naujas ekspozicijas ir pradėjus rengti užsiėmimus pastatas nebebūtų toks valdiškas.

Specialisto komentaras

Architektas Gintaras Prikockis

Rekonstruodami pastatą vietą muziejui parinkome neatsitiktinai. Antrajame aukšte S. ir S.Lozoraičių muziejus buvo įkurtas dėl to, kad ten rinkdavosi šeima, būtent toje vietoje buvo jų butas. Rekonstruodami kabinetą rėmėmės ikonografija, turėjome nuotraukų. Lorozaičių šeima padovanojo daiktų universitetui – rašomąjį stalą ir tai, kas buvo ant jo, paveikslų. Visi daiktai sustatyti į autentiškas vietas pagal ikonografines nuotraukas. Suprantu, kad muziejaus įrengimas visada yra didžiulis krūvis bet kokiai struktūrai. Pirmiausia dėl to, kad tokios patalpos panaudojimas nėra efektyvus. Vytauto Didžiojo universitetui turėti muziejų, kuris užima erdvų kabinetą, yra rimtas uždavinys, nes reikia ir prižiūrėti, ir įleisti lankytojus. Vis dėlto noriu priminti, kad universitetas tuo metu, kai vyko muziejaus įrengimo darbai, pasiryžo ir įgyvendino sumanymą. Jeigu universitetas negali išlaikyti muziejaus, net nežinau, ką daryti. Šitas pastatas yra gavęs ES diplomą – tai rodo iš Miuncheno atvežtas bronzinis ženklas, kuris puošia pastato fasadą. Tokių pastatų Lietuvoje daugiau nėra. Visų prisidėjusiųjų prie restauracijos – architektų ir statybininkų – darbas įvertintas ypatingai gerai. Be to, šis pastatas yra kultūros vertybė, pripažintas vienu geriausių restauratorių darbų kasmečiame konkurse 2000–2001 m.

Pastato istorija

Pastatytas 1890 m. kaip Kauno tvirtovės Inžinierių valdybos viršininko rezidencija. Tuometė statinio paskirtis buvo gyvenamoji.

Po Pirmojo pasaulinio karo ištuštėjusiame pastate 1919 m. įsikūrė Lietuvos Respublikos švietimo ministerija, o nuo 1921 m. – Ministrų kabinetas, kuris čia veikė iki 1940 m.

1934–1939 m. antrajame pastato aukšte gyveno užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis (vyresnysis) su šeima: žmona Vincenta, sūnumis Stasiu ir Kaziu (1929–2007).

Sovietmečiu pastatas naudotas švietimo reikmėms: čia įkurdintas Mokslo ir technikos komitetas, vėliau veikė vienas Kauno politechnikos instituto (dabartinio Kauno technologijos universiteto) fakultetų, o 1969 m. atidaryta Prekybos ir kulinarijos mokykla.

1997 m. pastatą nuspręsta rekonstruoti ir perduoti Vytauto Didžiojo universitetui. Čia įkurti Rektorato rūmai.

VDU rektorius Zigmas Lydeka

Mūsų strateginė nuostata – kažkada visiems iš šio pastato išsikelti ir palikti jį kaip istorinį muziejų. Ateityje šį ketinimą įgyvendinsime, nes pastatas yra ypač brangus Lietuvos istorijai, valstybingumui. Noriu atkreipti dėmesį, kad Lozoraičiai gyveno visame antrame aukšte, bet muziejui simboliškai buvo pasirinktas tik vienas kambarys. Lankomas jis buvo retai, tik tada, kai turėdavome svečių.

Mūsų nuostata yra išplėsti šį muziejų. Dėl šios priežasties eksponatus perkėlėme į pirmą aukštą – ten jiems skirta tris kartus didesnė erdvė. Informavome Lozoraičių našles, kad muziejus plečiamas. Jeigu jos manytų, kad dar kažkurie daiktai turi grįžti į Kauną – erdvės tam parengtos. Pokyčiai daugiausia susiję su tuo, kad nenorime, jog muziejus būtų už užrakintų durų. Priešingai – siekiame atverti erdvę ir padaryti ją prieinamesnę visuomenei.

Toje menėje jau dabar vyksta užsiėmimai studentams. Klausydami paskaitų jie turi galimybę ne tik pamatyti eksponatus, bet ir diskutuoti apie juos, tą istorinį laikotarpį. Be to, didžiojoje salėje įrengsime išsamesnę VDU, kaip atkurtojo universiteto, istorijos parodą. Išlaikyti, prižiūrėti muziejų yra mūsų pareiga ir į ją žvelgiame atsakingai. Dėl to planuojame daugiau investuoti ir telkti papildomai darbuotojų, kurie pristatytų eksponatus lankytojams.

Lietuvos valstybingumo vieta turi būti tinkamai prižiūrima ir VDU šią pareigą prisiima. Bus dirbama dar daugiau, dar plačiau skelbiama ir viešinama diplomatijos, mokslo ir kultūros užuomazgų Kaune istorija. Visa tai bus pasiekiama ne tik fiziškai, bet kelsis ir į visam pasauliui prieinamą interneto erdvę. Mūsų principinis tikslas ir rūpestis – gyvosios praeities, kilnių asmenybių įamžinimas.