Sveika visuomenė – tai gyvūnus mylintys arba jiems abejingi žmonės. Žiaurus elgesys su mūsų mažaisiais broliais byloja apie visuomenės išsigimimą – tuo įsitikinę kauniečiai Ieva ir Deividas, savo namų duris dažnai atveriantys žmonių nuskriaustiems keturkojams.

Nusikalstamas abejingumas

"Prisigėrė? Nieko, išsiblaivys. Susimušė? Pamatysi, susitaikys." Štai toks abejingas mūsų visuomenės požiūris į kaimyno kiemą dažnai prišaukia baisias nelaimes. Kad Saviečiuose savo vaikus šulinyje pražudęs vyras yra sutrikusios psichikos ir pavojingas, galima buvo suvokti jau tada, kai šis, matant savo vaikui ir kaimynui, nukirto šuniui galvą. Bet niekas apie nežmonišką jo elgesį nepranešė policijai. Kodėl?

Vakarų valstybėse sąsaja tarp žiauraus elgesio su gyvūnu ir tolimesniu smurtu prieš žmones seniai patvirtinta, o mūsų šalyje toks elgesys dar neskatina skambinti pavojaus varpais – būtent taip samprotauja kaunietė anglų kalbos dėstytoja Ieva Vaičiulienė, gyvenanti šalia centrinės Kauno ugniagesių buveinės.

Pasigenda policijos reakcijos

Pasak pašnekovės, JAV Federalinis tyrimų biuras teigia – žiaurus elgesys su gyvūnais jungia visus nuožmiausius serijinius žudikus. Pradėjęs nuo smurto prieš gyvūną, anksčiau ar vėliau toks žmogus pereis prie smurto prieš vaiką, moterį, senjorą ar kitą apsiginti negalintį asmenį.

"Žiauriai besielgiančius su gyvūnais asmenis privalu griežtai bausti, jie turi būti policijos akiratyje. Deja, policijos reakcija į pranešimą apie smurtą prieš gyvūną dažniausiai būna vangi – pačiai ne sykį teko patirti. Susidaro įspūdis, kad gyvūnų teises reglamentuojantys įstatymai policininkams dažnai atrodo neverti dėmesio", – kalbėjo Ieva, vesdama už pavadėlių tris skirtingo dydžio šunis, kurių du turėjo pastebimų fizinių trūkumų.

Išgelbėjo nuo pražūties

Minėti trys šunys Ievos ir jos vyro Deivido šeimoje atsirado ne džiaugsmingomis aplinkybėmis. Kalytė Guda ir patinėlis Narsius – tokie dviejų labai susidraugavusių šunų vardai – panašūs ne tik išvaizda, bet ir liūdna praeitimi. Išvešėjusiu mastitu ir šlapimo pūslės uždegimu serganti Guda buvo išmesta su mažyčiais šuneliais viename Panemunės garažų masyve, o Narsių kankino vienas asocialus žmogus.

Ieva ir Deividas Gudą išgydė, jos šunyčius išdalijo, o štai Narsiaus apsaugoti nuo invalidumo nepavyko – užpakalinė jo letenėlė buvo sutraiškyta taip, kad joks chirurgas padėti nebegalėjo. Ievos ir Deivido namuose radę saugumą ir ramybę, šie du šuneliai labai susibičiuliavo.

Keturkojis Deivido kraitis

"Meilė gyvūnams suvedė ir mus – vienas kitą atradome, kai anksčiau savanoriavome "Lesėje". Dabar, kaip mėgstame pajuokauti, vykdome individualią veiklą", – kalbėjo Ieva, kurstydama ugnį krosnelėje svetainėje. Dėl jos skleidžiamos šilumos nuolat konkuruoja pas Ievą su Deividu gyvenančios katės.

Tarp konkurenčių apelsinų spalva išsiskiria Deivido "kraitis" – katinas Čiesius, kurį anglų kalbos mokytojas pasiėmė iš "Nuaro". Čiesius ir katinas Stasys, kuriuos Ieva ir Deividas juokaudami vadina asmeniniais, yra vieninteliai iš būrio keturkojų, kuriuos pora nusprendė priglausti ir patys auginti. O visi kiti nelaimėliai čia liko, dėl įvairių priežasčių neradus jiems vietos kitur.

Nelaimėlių istorijos

Pasak Ievos, iš pradžių namuose apsigyveno katinas Stasys, o paskui – baltos ir juodos spalvų katytė, paniškai bijojusi žmonių. Greičiausiai todėl, kad kažkas mėgino jai išlupti akį – būtent tuomet gyvūnėlio kelyje pasitaikė Ieva. Deja, iki šiol neatsirado norinčiųjų savo namų duris atverti bailiai vienaakei katytei Mažylei.

Paskui prie šių dviejų gyventojų prisidėjo kiti Ievos ir Deivido išgelbėti keturkojai nelaimėliai. Daugumai jų pavyko surasti namus, tačiau, pavyzdžiui, padovanota katytė Suodė aiškiai parodė, kad nežada keisti gyvenamosios vietos – pabėgo nuo naujų šeimininkų, ilgai klaidžiojo, kol ją, išsekusią ir žaizdotą, susirado Ieva su Deividu. Gerbdami katės sprendimą, kitų namų jai nebeieškojo.

Džoniui reikia jūsų šilumos

Šiuo metu naujų šeimininkų ieškoma maždaug septynių mėnesių įspūdingo stoto ir polinkio murkti baikščiam katinėliui Džoniui. Jis yra beveik visas juodas, tik kaklas papuoštas balta peteliške, o vienos užpakalinės letenėlės galiukas – tarsi įmerktas į baltus dažus.

Didelių romių akių Džonis nėra išrankus maistui, tvarkingai naudojasi dėžute su kraiku, yra kastruotas, švelnus, neturi nei blusų, nei kirmėlių, puikiai sutaria su visais gyvūnais. Todėl tikimės, kad atsiras žmogus, kuriam netrukdys Džonio baikštumas. Jei nusprendėte tapti jo šeimininku, skambinkite Ievai ar Deividui tel. 8 681 52 432 arba 8 611 99 440.

Nesivaržo sauskelnių

Šalia šiltos krosnelės, savo guolyje, snaudžia dar vienas Ievos ir Deivido globotinis – didelis mišrūnas šuo Maksas, dar visai neseniai valkatavęs Žeimenos garažuose, kur vyrai jam buvo pastatę būdą ir atnešdavo ėsti. Kai Ieva su Deividu nusprendė jį globoti, Maksas jau buvo prisirinkęs visą puokštę ligų, sunkiai išlįsdavo iš būdos.

Padedant gyvūnų globos organizacijai "Miesto katė" ir Makso gydymui aukojusiems žmonėms, prasidėjo dažnos Ievos ir Deivido kelionės su Maksu po veterinarijos klinikas. Vis dėlto  sunkios ligos paliko neišgydomų pokyčių seno šuns organizme – Maksas priverstas vaikščioti namuose su sauskelnėmis, tačiau nėra praradęs apetito, mielai eina laukan, važiuoja su savo globėjais į jų sodą, kur mėgsta snausti po diemedžiu.

Pasigenda atsakomybės

"Netiesa, kad gyvūnus gelbsti tik pensininkai ir priplaukusios moterėlės – mes pažįstame daug jaunų žmonių, kurie neabejingi nuskriaustiems keturkojams, savanoriauja gyvūnų globos organizacijose, globoja parsineštus nelaimėlius namuose. Tai protingi, atsakingi, jautrūs, baigę mokslus žmonės, turintys šeimas ir rimtus darbus. Gėda spardyti beglobių kačių šėryklas, kilnu – padėti ir gelbėti silpnesnį", – įsitikinusi Ieva.

Pasak Deivido, gėda ir tiems kauniečiams, kurie, vedžiodami mieste savo šunis, nesurenka jų ekskrementų. "Ar sunku užsimauti ant rankos polietileno maišelį ir paimti tai, ką paliko šuo? To nedarantys šunų šeimininkai ne tik teršia tas pačias erdves, kuriose patys ir jų vaikai vaikšto, bet ir taip elgdamiesi  piktina visuomenę", – tvirtino Deividas.

Globoja benames kates

Ieva antrino vyrui, pateikusi kitą netinkamo miestiečių elgesio pavyzdį: šią žiemą į jų kiemą atklydo gražuolė katė – rusų mėlynoji. Pašėrę peralkusią paklydėlę, pastebėjo skelbimą, kad šis gyvūnėlis yra ieškomas, susisiekė su jo šeimininkais. "Pasirodo, jai buvo leidžiama lakstyti laisvai, bet juk šitaip elgtis mieste negalima – tai draudžia įstatymai. Gyvūnas gali ne tik paklysti, jį gali partrenkti automobilis, atsitikti kitokių nelaimių. Apie tai kalbėjau su katės šeimininkais, kurie prižadėjo gyvūnėlio daugiau nebepalikti be priežiūros", – pasakojo Ieva, ruošdama paketą su maistu Drąseikių sodų bendrijoje gyvenančių sulaukėjusių kačių kolonijai. Mat sodų bendrijos – populiari vieta atsikratyti augintinių.

Ieva su Deividu kiekvieną savaitgalį važiuoja į minėtus sodus šerti benamių kačių. Jauni žmonės daugumą jų jau kastravo, susirgusius gyvūnus gydė, pastatė jiems šiltus namelius, kuriuose jie jaučiasi ir saugūs, ir nestokoja maisto.

Nepelnyti priekaištai

Pasirinkę gyvūnų globos kelią, Ieva ir Deividas nesijaučia vieniši – juos palaiko artimieji, draugai, padeda kai kurie veterinarijos gydytojai, neatsisakantys padėti nelaimės ištiktiems gyvūnams. "Esame laboi dėkingi veterinarijos gydytojams Henrietai Romanovai, Evaldui Diržinauskui ir visam veterinarijos klinikos "Vetvila" kolektyvui su Kristina Sudikiene priešakyje. Tai ne tik puikūs specialistai, tai puikūs, jautrūs žmonės", – tvirtino Ieva.

Žmonės dažnai prikaišioja porai, kad ši rūpinasi gyvūnais, o ne našlaičiais vaikais, seneliais. Deja, dažniausiai priekaištauja tie, kurie patys nėra ir piršto pajudinę nei dėl skriaudžiamo žmogaus, nei gyvūno. Todėl būtų gerai, kad mūsų visuomenė nepritrūktų tokių žmonių kaip Ieva ir Deividas, kurie širdingai padeda nuskriaustam, atstumtam, silpnesniam už save gyvūnui.