Vaikystės prisiminimai

Laimonas Užomeckis – trečios kartos kaunietis, vaikystę ir paauglystę leidęs Vilijampolėje, miestiečių tebevadinamoje Slabodke ar Slabada. Kauno miesto dalis Neries ir Nemuno dešiniajame krante vieniems asocijuojasi su žydu tautos tragedija, kitiems – su Henriku Daktaru ir jo kriminaline veikla. Prisiminus Vilijampolę, Laimonui prieš akis iškyla kaimynystėje gyvenusio Juozo Statkevičiaus siluetas su vėjyje plevėsuojančiais palto atlapais. Tada – šeštadieninis Vilijampolės turgus su balandžiais ir milžiniškas įvairiaspalvių akvariuminių žuvyčių asortimentas, kurio anuomet galėjo pavydėti net  Zoologijos sodas.

"Tuščiomis namo negrįždavome, nes tėtis buvo didelis gyvūnų mylėtojas", – palikęs šūkaujančius turgaus prekeivius,  L.Užomeckis mintimis persikėlė į nedidelę Vilijampolės bažnyčią, kurioje slapta susituokė tėvai, o jis pats buvo pakrikštytas.

Nepamiršo Laimonas nei vietos parduotuvių ir ledų už 4 ar 6 kapeikas, nei "Vilijos" baseino, nei "Vilnies" kino teatro šalia Sąjungos aikštės. Pašnekovas pasakojo kadaise ten su klasiokais eidavęs žiūrėti filmų, o kai kino teatrą pakeitė šarvojimo salės, vienoje jų atsisveikino su savo tėčiu.

Rastų žodžių kiekvienam

Šiuo metu vyras gyvena netoli Žaliakalnio. Rajoną, apie kurį įdomu kalbėti, bet dar įdomiau jį stebėti. Stabtelėti prie banko darbuotojų kooperatyvo gyvenamųjų namų komplekso Perkūno alėjoje ar 1927-aisiais Jadvygos Paškevičienės statyto namo, žavinčio kaimiško kiaušinio trynio spalva. Apie kiekvieną jų Laimonas papasakos kur kas daugiau ir būtinai suintriguos kokia nors istorija – ten gyvenusio žmogaus, o gal kur nors lentynos kampe dūlėjusio daikto.

Laimonas mėgsta detales. Tuo įsitikinau išgirdusi jo pasakojimą apie prabangiausią Žaliakalnio vilą, esančią Dainavos gatvėje, ant Žaliakalnio šlaitų viršutinės terasos prie Kauko alėjos. Kaunietis pastebėjo ne tik tam tikrus architektūrinius sprendimus, bet ir vaizdžiai nupiešė kiekvieną namo viduje buvusią detalę – prabangius porceliano dirbinius, baldus, šviestuvus. Net augintinius, kuriuos laikė gerai žinoma šeima.

Laimono lūpose – ne tik Žaliakalnio įdomybių asorti. Miesto istorija besidomintis vyras rastų istorijų, dedikuotų Petrašiūnams, Šančiams, Aleksotui ar kitam rajonui, kurio teritoriją kirstų.

"Nebūtina kažkur keliauti. Galima net šalia savo namų aptikti įdomių vietų", – Laimonas pasakojo, kad visai neseniai ir pats tai patyrė. Bevaikščiodamas šalia savo gyvenamosios vietos, jis visai netikėtai aptiko namą, kuriame gyveno poetas Vytautas Montvila, 1941-ųjų liepą nacių sušaudytas VII forte.

Nebūtina kažkur keliauti. Galima net šalia savo namų aptikti įdomių vietų.

Toliau nuo centro

Domėjimasis Kaunu atėjo tada, kai, dirbdamas tarptautinėse kompanijose, nieko bendra su istorija, archeologija ar architektūra neturintis rinkodaros specialistas, ekonomistas Laimonas po gimtąjį miestą ėmė vedžioti užsienio svečius. Drauge su grupėmis jis sustodavo lankstinukuose, atvirukuose, ant puodelių ir magnetukų vaizduojamose, miestą reprezentuojančiose vietose. Dabar gi, išgirdus, kad kažkas planuoja ekskursiją po Senamiestį ar Naujamiestį, Laimono oda neina pagaugais. Nors čia apstu lankytinų vietų, jos esą šykšti spalvų Kauno portretui. Kur kas daugiau jų galima rasti išsukus iš standartinių maršrutų ir apsižvalgius aplinkiniuose rajonuose.

"Pamenu, buvo viena grupė iš Vilniaus. Kaip ir daugelis kitų, ji planavo aplankyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, Rotušės aikštę ir kitas standartines vietas", – surizikavęs pakeisti planą ir sostinės svečius nuvesti į Žaliakalnį, ekskursijos gidas L.Užomeckis tąkart sulaukė ditirambų. – Žmonės nustebo, kad Kaunas – ne tik centrinė miesto dalis. Peržengus jos ribą, apstu kitų atradimų ir vietų, susijusių su įžymybių gyvenimu."

Pasivaikščiojimai po Kauną su užsienio svečiais Laimoną įkvėpė dar daugiau pasikapstyti po nerašytą Kauno istoriją ir organizuoti pažintinius turus draugams, bičiuliams, pažįstamiems, kuriuos jau netrukus kaunietis subūrė į uždarą virtualiąją grupę.

Idėja virto muziejumi

Epidemiologinei situacijai diktuojant savas sąlygas, laiką namuose L.Užomeckis leido prasmingai. Sėdėdamas prie kompiuterio jis ieškojo informacijos apie skirtingas Kauno vietas, traukė su jomis susijusių žmonių ar daiktų istorijas. Vėliau drauge su nuotraukomis jas ėmė kelti į virtualiąją erdvę.

"Galima sakyti, kad pasidovanojau dovaną ir sau, ir kitiems", – Laimonas neslėpė, kad karantinas, iš žmonių atėmęs muziejų, teatrų ir įvairių renginių lankymo malonumą, jį pastūmėjo spurtuoti su nauju projektu. Tokiam žingsniui įtakos esą turėjo ir kiek sumenkusi miesto savivertė.

"Ne kartą girdėjau žmones sakant: mano rajonas liūdnas, jame niekas nevyksta, gyvenimas teka įprasta vaga. Noriu įrodyti, kaip taip nėra. Aplink daug neatrastų vietų arba tokių, pro kurias kasdien einame, bet apie jas paprasčiausiai nieko nežinome. O kai paaiškėja, kad visai šalia gyveno koks nors įžymus žmogus ar vyko svarbus įvykis, grįžta pasididžiavimo jausmas savo miestu", – išvardyti punktai, anot pašnekovo, davė spurtą projektui "Kauno detalės".

Eksponatai ne už stiklų

Istorijos muziejus "Kauno detalės" – išskirtinis. Be kasų ir popierinių bilietų, be sienų, lubų ir vitrininių stiklų, su už jų besislapstančiais eksponatais. Jie – po atviru dangumi, plačiai išsibarstę visame mieste. Muziejaus ekspozicija kintanti, nuolat pildoma. Ne tik paties Laimono, bet ir kitų miestiečių radiniais.

"Labai skatinu ir kviečiu visus, atradusius ką nors naujo mieste, dalytis su mumis", – iš anksto dėkodamas visiems, kurie prisidės prie ekspozicijos plėtros ir muziejaus gyvavimo, L.Užomeckis dėkojo ir tiems, kurie jau dabar nemažai padeda savo žiniomis ir patyrimu. – Labai daug konkrečių pavardžių neminėsiu, bet tikrai yra žmonių, kurie tyrinėja rajonus ir dalijasi."

Per ganėtinai trumpą laiką išvystęs kitokio formato istorijos muziejaus idėją, Laimonas jau ne sykį sulaukė klausimų, ar neplanuoja leisti knygos. Į tokius planus gidas nemoja ranka, tačiau tikina, kad tokiam žingsniui reikia surinkti dar ne vieną šimtą istorijų. Tai pašnekovas sėkmingai daro ir toliau.

"Žinote, jei atvirai, dar niekada nesijaučiau toks laimingas", – kaunietis neslėpė, kad ši veikla jam suteikia visišką pilnatvę.