"Terorizmas – tai ne islamas, jis neturi religijos. Nuo terorizmo daugiausia kenčia musulmonai. Dabar Prancūzijoje žuvo 12, o Sirijoje kasdien – 100, Afganistane – po 50 žmonių. Ten žmonės įpratę gyventi nuo sprogimo iki sprogimo", – teigė septyniolika metų Lietuvoje gyvenantis pabėgėlis iš Afganistano Ghulamas Rabani Rahmatas.

Daugiausia aukų – musulmonai

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje socialinį darbą dirbantis, vertėjaujantis pabėgėlis iš Afganistano puikiai kalba lietuviškai ir daug šypsosi.

Su šypsena lūpose jis prisipažįsta mokantis daugiau nei dešimt kalbų: anglų, rusų, arabų, urdų, hindi, persų, uzbekų ir kitų.

"Kas ten žino, – kvatojosi 38 metų Rabani, pajuokavus, kad gal jis į Lietuvą siųstas specialusis agentas. Po akimirkos dažnai vertėjaujantis vyras prisipažino. – Daug kalbų išmokti privertė gyvenimas."

Rabani neabejoja, kad šiandienis pasaulis tapo šiuolaikiškesnis, žmonės turi galimybę gauti daugiau skirtingos informacijos ir patys objektyviau daryti išvadas.

"Po Rugsėjo 11-osios įvykių (Rabani kalba apie savižudžių teroristų atakas JAV) manyta, kad prasidės didelė neapykantos lavina islamui, tačiau tai neįvyko, – G.R.Rahmatas nepalaiko sąmokslo teorijų, kad tas atakas galėjo organizuoti patys amerikiečiai. – Be to, terorizmo proveržiai prasidėjo daug anksčiau ir ne Vakaruose. Prisiminkime Iraką, Afganistaną, Pakistaną. Daugiausia terorizmo aukų – musulmonai."

Turi naftos, neturi demokratijos?

Teroristais Rabani vadina  tuos, kurie be priežasties žudo žmones. Net ir nepalaikančius politinės ideologijos. Nesvarbu, kokios jie religijos.

"Taip, gal kažkam finansiškai naudingi karai ir baubas terorizmas. Vieša paslaptis, kad iš ginklų pardavimo daugiausia lobsta ne islamo šalys, – sutiko Rabani. – Tačiau smerkiu tuos žmones, kurie neturi proto ir pasiduoda kvailoms, juodoms ideologijoms, perka ginklus ir žudo žmones. Ir tai karas ne su ar už islamą, o su tvarka, žmonija."
Afganistanietis pritaria ir kai kurioms Vakarų invazijoms: ten, kur reikia nuversti turtuose besimaudančių tironų, karaliukų, monarchų režimą ir išlaisvinti skurde gyvenančius žmones.

"Tiesa, Sirijos gyventojai nepalaikė tarptautinės bendruomenės kišimosi į jų reikalus. Be to, vakariečiai tiekia ginklus, – pripažino Rabani. – Kartais šypseną kelia tai, kad saugiai namie sėdėdami vakariečiai kalba apie terorizmo grėsmę. Arba apie tai užsimena Lietuvos politikai.  Bet dabar ir anksčiau kasdien nuo terorizmo Sirijoje, Afganistane žūsta šimtai žmonių."

Duoti ginklus "Al-Qaedai", tikėtis, kad jie nuvers Sirijos prezidentą Bašarą al-Asadą ir po to įvesti demokratiją?

"Naivu, – įsitikinęs afganas. – Panašiai buvo Irake, Afganistane, tad nejau vėl bandyti tą patį? O gal galvoti apie sąmokslo teorijas ir norą užsidirbti iš ginklų bei karo?"
Pastebėjus, kad suirutės ir karai dažniausiai kyla ten, kur yra naftos, deimantų, aukso ar kitų naudingųjų iškasenų, Rabani nusijuokė: "Busho teorija – jei jūs turite naftos, tai pas jus nėra demokratijos."

Moterims nereikia dengti veidų

Rabani nežeidžia Prancūzijos, Danijos ar kitų šalių leidiniuose islamą pašiepiančios karikatūros.

"Ir kodėl turėtų? – retoriškai paklausė afganistanietis, nors jis sutinka, kad musulmonai reaguoja skirtingai. – Islamas yra teologinis, kuris užfiksuotas ir yra nekeičiamas, ir praktinis. Lietuvoje jau 600 metų gyvena musulmonai totoriai, jie čia atsikrautė padėti. Ir islamo piešiniais negalima įžeisti. Islamas – proto ir diskusijos religija. Islamas neturi ir šventojo karo. Korane dievas kviečia diskutuoti, samprotauti, argumentuoti. Dievo nematėte nei jūs, nei aš, todėl galite jį piešti taip, kaip įsivaizduojate, o Muhammadas buvo pranašas, žmogus, kuris valgė, miegojo, turėjo žmonų, vaikų."

G.R.Rahmatas įsitikinęs, kad jei musulmonas neleis kalbėti apie Koraną, Muhammadą, tai islamas praras vieną savo puikių savybių – diskutuoti ir argumentuoti.

Afganistanietis nesureikšmina ir ironiško posakio, kad, išjuokus juodaodį, apkaltins rasizmu, žydą – antisemitizmu, homoseksualius žmones – homofobija, o, išjuokus musulmonus, teigs, kad tai – demokratija.

Rabani taip pat pritaria prancūzams, kad moterys neturėtų vaikščioti uždengtais veidais.

"Gal tuo naudosis vyras, gal nusikaltėlis? Privalai gerbti šalies, kur gyveni, įstatymus ir tradicijas. Ir nemanau, kad prancūzai nusiteikę prieš mano religiją, – įsitikinęs Rabani. – Be to, islamo šventraščiuose neužfiksuota, kad moteris privalo dengti savo veidą! Kai kurie žmonės tik naudojasi islamu ir bando įteisinti savo kultūrą."

Nėra gero ar blogo musulmono

Rabani žmona ir Lietuvoje gimę trys jų vaikai – 14 metų sūnus bei 10 ir 5 metų dukterys rengiasi įprastai. Ir žmona neslepia savo veido.

"Tiesa, peržengę savo namų slenkstį kalbame tik gimtąja kalba, laikomės tradicijų, nes norime jas išsaugoti, – neslepia Rabani. – Tačiau išėję iš namų mes tokie patys kaip lietuviai. Tik esu musulmonas."

Religingas afganistanietis nemano, kad yra blogas ar geras musulmonas.

"Islamas turi griežtą tvarką, kaip pažinti musulmoną, ir jei nukrypsi nuo to kelio ar suklysi, negali savęs laikyti musulmonu, – Rabani nuoširdžiai meldžiasi penkis kartus per dieną, nevartoja alkoholio, nevalgo kiaulienos ir laikosi kitų savo religijos tradicijų. Po akimirkos jis šyptelėja: – Tačiau mūsų vaikai Kaune lanko darželį, mokyklą, žiūrime lietuvišką televiziją, o aš, musulmonas, dirbu organizacijoje, kurios ženklas – kryžius."

Iš Afganistano pabėgęs vyras stengiasi diegti savo vaikams geras savo ir Vakarų šalių vertybes.

"Visi suprantame, kad blogai yra apgauti, vogti, žudyti. Įstatymai pritaria, kad alkoholis – blogai, tad kodėl turėčiau vartoti tą blogį, nesvarbu, ar tai bus 40, ar 20 gramų?" – svarstė Rabani.

Jis pasisako ir prieš atsitiktinius, neįpareigojančius lytinius santykius.

"Islamas leidžia lytinius santykius tik su žmogumi, su kuriuo nori susieti savo gyvenimą. Tai atsakomybė, nes po santykių gimsta vaikas, ir už tai atsakingi abu žmonės, – įsitikinęs G.R.Rahmatas. – O kas bus, jei tai – tik nuotykis ir gims vaikas? Vargšė liktų moteris. Tokių dalykų negali būti."

Pabėgo, kai atakavo talibai

Rabani ir jo žmona, su kuria afganistanietis susipažino pabėgėlių centre Pabradėje, susituokė 2000-aisiais.

Jie pasikvietė draugus, surengė iškilmingus pietus ir prisiekė prieš Alachą Kauno mečetėje.

"Neturėjome reikalingų dokumentų, todėl mūsų santuoka – tik bažnytinė", – prisipažino 1997 m. į Lietuvą atklydęs ir dviejų kambarių bute, įsigytame paėmus banko paskolą, su šeima gyvenantis Rabani.

Tiesa, pirmą kartą patekęs į prieš metus atidarytą sausakimšą užsieniečių registracijos centrą, kur glaudėsi apie 1500 pabėgėlių, Rabani svajojo patekti į Vokietiją.

"Lietuva man nepatiko", – šypsodamasis prisipažino afganas. Tuomet jis iš pareigūnų sužinojo, kad Lietuva, kaip šalis, ir jos miestai nėra tokie, koks pasirodė pabėgėlių centras. "Išgirdau, kad šioje šalyje galima pasiprašyti prieglobsčio. O aš, bėgdamas iš Afganistano, ieškojau saugumo", – pasakojo vyras.

Gimtąją šalį jis paliko 1996 m., kai sostinę Kabulą atakavo talibai. Rabani net neatsisveikino su savo tėvais ir giminėmis. Su tūkstančiais žmonių jis bėgo į tuo metu saugiausią vietą – šalies šiaurę.

"Gal tai buvo situacija, kažkuo panaši į jūsiškę, kai Lietuvą okupavo sovietai, – ieškojo sąsajų Rabani. – Tėvams siunčiau daug laiškų, tačiau jie iš Kabulo buvo irgi pabėgę, vėliau sužinojau, kad į gimtąjį kaimą. O kai talibai ėmė atakuoti ir šiaurinę Afganistano dalį, po keturių mėnesių, sumokėjęs už asmens dokumentą, išvykau į Uzbekistaną."

Maskvoje nepatiko

Gyvas sūnus, gyvi tėvai: tai paaiškėjo tik po pusantrų metų, kai Rabani gavo tėvų laišką.

Tiesa, jis tada jau buvo išvykęs iš Maskvos, miesto, iš kurio siuntė paskutinį laišką tėvams.

"Ten man nepatiko, nors draugai ir davė darbo, – neslėpė Rabani. – Kaskart sulaikydavo policija, reikėjo mokėti baudas, nors jie puikiai žinojo, kad mano šalyje karas. Ir taip kasdien. Todėl sutaupęs 1500 dolerių išvykau toliau. Tada dar nieko nežinojau apie Lietuvą."

Dievo tarnas – tokia pirmojo Rabani vardo Ghulamas reikšmė. Net ir aklimatizavęsis Lietuvoje jis nenustojo ilgėtis savo gimtosios šalies.

Tačiau Afganistaną aplankė tik po šešiolikos metų – 2013-ųjų vasarą. O pernai jau atvyko su žmona, kuriai tai buvo pirmoji kelionė po pabėgimo iš šalies, ir Lietuvoje gimusiais vaikais.

"Gal tai ir paskutinė mūsų kelionė? – neslėpė Rabani. – Labai brangu ir pavojinga. Žmonės gyvena nuo sprogimo iki sprogimo. Įprasta, kad kasdien žūsta po 50–100 žmonių. Nors dabar Kabulas atstatomas, tačiau didžioji šalies dalis atrodo dar baisiau."

Šalis – karo laukas

Anksčiau kariavome su viena valstybe – Rusija, dabar – su 43. Taip ironizuoja afgananistaniečiai, nors supranta, kad išėjus JAV ir NATO kariams, šalis bus padėta ant lėkštutės talibams, su kuriais vienijasi "Al-Qaeda" ir "Islamo valstybė".

"JAV pradėjo karą ir teigė, kad jų tikslas sunaikinti talibaną, teroristinę organizaciją "Al-Qaeda". Dabar talibai jau neva nėra jų priešai, o "Al-Qaeda", sunaikinus Osamą bin Ladeną, taip pat neva žlugusi, – šypsojosi Rabani. – O gal tik pasikeitė strategija ir aktualesnė tapo Sirija?"

Jo šalyje karas vyksta šimtmečius – tai strategiška vieta, yra daug gamtinių dujų, viena pagrindinių nelegalaus eksporto prekių – narkotikai.

Rabani įsitikinęs, kad šalį visą laiką norės kontroliuoti vienokios ar kitokios jėgos struktūros.

Ir šalies gyventojai – dauguma užkariautojų palikuonys, mat Afganistane gyvena 33 tautybių žmonės. Rabani – tadžikas, jo žmona – puštūnė.

Gyvenimą lipdė nuo nulio

Kaip reagavo, išvydę gimtąją tėvo šalį, jo sūnus ir dukros? Jie karo nematė. Jiems patiko, kad gali su visais kalbėti gimtąja kalba ir daug žaisti, lengvai surasti kieme draugų.
"Lietuvoje įprastai į kiemą einame kartu, o ten jie gainiojo kamuolį, žaidė su daugybe vaikų, neprižiūrimi tėvų, – pasakojo Rabani, kuris Afganistane labiausiai pasiilgo gamtos, kalnų. – Parodėme šiaurę, kur gimę tėvai, o aš jaunystėje ir vaikystėje ilsėdavausi per atostogas."

Pajutusiam karo kvapą ir būseną, kai gyvenama nuo sprogimo iki sprogimo, Rabani kelia šypseną Lietuvoje girdimos dejonės dėl sunkaus gyvenimo.

"Lietuvoje šypsausi daug, nors Afganistane neskurdau, – prisipažino Rabani. – Jei kažko negauni, bet turi sveikas rankas, kojas ir galvą – dirbk, nepatinka – išvažiuok į Norvegiją, kur uždirbsi penkis kartus daugiau. Kol neturėjau galimybės dirbti, buvo sunku, tačiau dabar turiu gyvenimą, kurį susikūriau savo rankomis. Jis nėra pats geriausias Europoje, bet tai gyvenimas, kurį lipdžiau nuo nulio. Ir jį galima keisti, kurti, tobulinti."

Lietuviai darbštūs ir atsakingi

Rabani pabuvojo ir Vokietijoje, kur gyvena draugų, taip pat – Nyderlanduose ir daugelyje Europos šalių. Į Europą jis vyksta  du tris kartus per metus.

"Taip, ten finansiškai geriau, jei jums svarbiausi materialūs dalykai, – neslėpė vyras. – Tačiau Lietuvoje visko užtenka. Ten draugai netiki, kad mes turime laisvus savaitgalius, o parduotuvės dirba iki 22 ar net iki 24 val. Ten emigrantai dažnai gyvena po tris keturis žmones viename kambaryje ir dirba po 12 valandų. Visur yra privalumų ir trūkumų, tačiau Lietuvoje yra daug puikių dalykų, kurių žmonės neįvertina."

Nei Vokietijoje, nei Nyderlanduose ar kitoje šalyje Rabani nerado priežasčių, dėl kurių reikėtų palikti Lietuvą. Vienintelis trūkumas, kad būtent ten gyvena jo ir žmonos draugai, giminės. Gyvendamas Lietuvoje jų negali lankyti savaitgaliais.

"Važiuoti ten ir vėl viską pradėti iš naujo? – retoriškai klausia afganas. – Ir tam skirti dar dešimt savo gyvenimo metų?"

Todėl jis nuoširdžiai pataria mažiau dejuoti, juolab kad lietuviai turi labai daug gerų savybių.

"Lietuviai – nepaprastai darbštūs ir atsakingi, – 100 procentų įsitikinęs Rabani. – Ir nuvykęs ten iš draugų, giminių tik tai ir girdžiu. Olandai ir vokiečiai mielai samdo lietuvius, nes žino, kad jie padarys kokybiškai ir nebaigtų darbų nepaliks."

Vedęs ir turi vaikų

Ar Lietuvoje jis patyrė įžeidimų? Ne. Jis supranta, kad išvaizda išduoda, jog nėra lietuvis, tačiau šypsosi ir tuo naudojasi.

"Sako, kad lietuviai uždari, nepakantūs kitoms religijoms, kitataučiams. Nesąmonė, – apie tai Rabani sako ir kitiems pabėgėliams. – Jūs pabandykite su lietuviais kalbėti jų gimtąja kalba ir pamatysite jų veiduose šypseną. Gyvendamas kitoje šalyje turi mokėti tos šalies kalbą ir gerbti įstatymus. Ir aš mielai bendrauju su žmonėmis."

Provokuojamas, kad kai kurios lietuvaitės mėgsta egzotiškos išvaizdos vyrus ir yra daug liberalesnių pažiūrų nei afganės, Rabani šypsosi.

"Visada pabrėžiu, kad turiu žmoną ir tris vaikus", – teigė religingas musulmonas.

O jo tėvai? Ar Rabani bandė juos pakviesti į Lietuvą?

Taip, linksėjo galvą afganas. Nekart. Siūlė nupirkti bilietą bent mėnesiui ir atvykti į Lietuvą vasarą.

"Tačiau tėvai neatvažiavo ir neatvažiuos. Jie niekada nebuvo nuvykę net iki kaimyninio Pakistano ar Irano, – skėstelėjo rankomis G.R.Rahmatas. – Jie visada manęs laukia ir lauks su žmona ir vaikais. Bet sako, kad gimė, gyvens ir mirs tik Afganistane."