Pirma diena – šeimai

Nors pirmadienį sentikiai minėjo Kūčias, vidudienį aplink Kauno Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvę buvo matomos vos kelios pėdos sniege. Ankstų rytą į mokyklą išėjo ir trys Kauno sentikių dvasininko Sergėjaus Krasnopiorovo sūnūs.

„Tokie įstatymai. Negalime gyventi pagal mūsų kanonus. Apaštalai ėjo žvejoti su tinklais, bet jei aš tą padaryčiau, tai gaučiau baudą ir niekam nebūtų įdomu, kas parašyta evangelijoje. Taip ir čia. Šiandien eina į mokyklą, o ryt galės praleisti pamokas“, – S. Krasnopiorovas skaičiavo, kad Kalėdų rytą į Šv. Mišias be jo šeimos narių susirinks maždaug apie 100 žmonių.

Ankstesniais kartais jų ateidavo daugiau. Šiemet sentikių Kalėdos buvo minimos antradienį, todėl ne visiems bendruomenės nariams pavyko ištrūkti iš darbų. Įprastai Kalėdų diena prasideda meldžiantis. Pamaldos trunka nuo 6 iki 10.30 val. ryto, o kai mišios baigiasi, žmonės išsiskirsto į savo namus švęsti.

„Pirmoji Kristaus gimimo šventės diena pas mus skirta šeimai. Ją leidžiame su tėvais, seneliais, vaikais, anūkais, – Kauno sentikių dvasininkas džiaugėsi Kalėdų dieną sulauksiantis brangiausių svečių iš Vilniaus, kuriuos paliko prieš keliolika metų. – Atvažiuos mano tėvai. Kartu sėsime prie šventinio stalo.“

Pastarojo ruošimu Krasnopiorovų namuose atsakinga žmona Arianda, kurios tortai ir kiti saldūs kepiniai puikiai žinomi miesto smaližiams. Dvasinio tėvo pareiga – nupirkti visus produktus, o trijų sūnų – padėti, jei tik mama paprašys. Ant šventinio Kalėdų stalo keliauja įvairios mišrainės, mėsos gaminiai ir kiti patiekalai, kurių atsisakoma šešias savaites trunkančio pasninko metu. Atsispirti pagundoms, anot dvasinio tėvo, šiais laikais labai paprasta. Veganiško maisto pasirinkimas platus, jo galima rasti net stabtelėjus degalinėje.

„Juk yra ir veganiško majonezo, ir dešros“, – nusišypsojo S. Krasnopiorovas.

Priminimas: melstis, anot dvasinio tėvo, taip pat reikia išmokti. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pasninkas – dvasingume

Visgi, pasninko esmė, anot dvasininko, ne maiste, o susilaikyme nuo to, kas įprasta eilinėmis dienomis – atsiribojime nuo socialinių tinklų, televizoriaus, tam tikrų žalingų įpročių.

„Mes savo dėmesį koncentruojame ne ten. Pasninkas – dvasingumas. Kas pas žmogų brangiausia? Dvasia. Ja mes beveik neužsiimame. Tarkim, savo kūnui teikiame daug dėmesio. Einame į baseiną, sporto salę, daromės šukuosenas, tvarkomės nagus. O kaip mes rūpinamės savo siela?, – mano lūpose suskambus tokiam pačiam, tik jau jam adresuotam klausimui, S. Krasnopiorovas tęsė. – Asmeniškai aš pats nuolatos galvoju, ką galėčiau pakeisti savyje. Kaip nepykti, neaptarinėti kitų žmonių ir jų elgesio. Sunku, todėl prašau Dievo, kad padėtų, nes be jo aš nesugebėsiu. Juk aš esu toks pats žmogus, kaip visi.“

Asmeniškai aš pats nuolatos galvoju, ką galėčiau pakeisti savyje. Kaip nepykti, neaptarinėti kitų žmonių ir jų elgesio.

Atsisakius arba apribojus tam tikrus dalykus, pasninko metu lieka daugiau laiko susimąstymui ir maldai. Tiesa, mokėti melstis reikia išmokti. Nepakanka, kad akys skaitytų, o lūpos kalbėtų. Tą turi daryti ir širdis. Kaip sako dvasinis tėvas, sielą reikia treniruoti maldai, kaip tai su savo kūnais daro sportininkai, norėdami pasiekti aukštų rezultatų.

„Gali visą gyvenimą pravaikščioti į bažnyčią, žvakutę statyti ir nepasimelsti nei karto, nepaprašyti Dievo. Tik sakykite, ko mes dažniausiai prašome Dievo? Kad neskaudėtų rankos, kojos, bet ar kas paprašo išgydyti sielą? Grįžtame vėl prie to paties, prie materialių dalykų“, – kalbėjo S. Krasnopiorovas.

Nesuvokiame esmės

Kauno sentikių dvasinis tėvas apgailestavo, kad kalbėdami apie šventes prioritetą dažniausiai teikiame materialinėms, o ne dvasinėms vertybėms. Kalėdas žmonės tapatina su įvykiu, bet ne su klausimu, kodėl Dievas atėjo į žemę.

„Dievas atėjo išganyti nuodėmes ir duoti pavyzdį. Būdamas žemėje jis viską patyrė. Gimė, valgė, dirbo, žmones mokė, savo mokinių ir žmonių buvo išduotas, teisiamas, apmėtytas ir galiausiai nužudytas. Kas iš mūsų tiek iškentėtų? Dievas ateina atkurti žmogiškumą ir tą mes turime suprasti. Būtent tą primenu ir pamokslo metu. O dabar visi į Dievo gimimą žiūri kaip į įvykį, kurį tiesiog nori paminėti“, – S. Krasnopiorovas atkreipė dėmesį, kad ir tai žmonės daro neteisingai.

Gruodžio šventės apraizgomos lemputėmis, jos šiugžda dovanų popieriuje. Pirmosiomis Kalėdų dekoracijomis dauguma prekybininkų pasipuošia jau lapkritį, vos tik nuėmę Vėlinių žvakes. Tokiu vartojimo procesu, dvasininko įsitikinimu, siekiama sužadinti poreikį dalykams, kurių žmogui išties visai nereikia. Kuriamos vertybės, palaikomos per pirkimo procesą. To, S. Krasnopiorovo įsitikinimu neturėtų būti. Skeptiškai jis žiūrėjo ir į kalėdines muges ar gruodį organizuojamus įmonių vakarėlius.

„Tai juk vyksta tada, kai pas jus adventas, o pas mus pasninkas. Sutikite šventes ir po jų mėnesį švęskite“, – atsigręžti į tradicijas kvietė Kauno sentikių dvasinis tėvas.

Tiesa: svarbiausia per šventes – ne tai, kas ant stalo, o kas širdyse. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Turi vilties pokyčiams

Pagal tradicijas, antroji Kalėdų diena sentikiams – laikas su bendruomene. Todėl S. Krasnopiorovas sąmoningai stengiasi skatinti žmonių bendravimą, stiprinti tarpusavio ryšius – pradedant vaikais, jų tėvais, baigiant senoliais. Į cerkvę, anot jo, galima užsukti ne tik uždegti žvakelę ar pasimelsti.

„Bendruomenės narius skatinu neužsidaryti, daugiau kalbėti. Labai dažnai sakau, kad mano išsilavinimas priklauso būtent nuo jų. Kuo daugiau žmonės klaus, tuo daugiau aš stengsiuosi sužinoti ir jiems atsakyti. Aš juk visko nežinau. Prisiminkite, kaip buvo anksčiau – visi žmonės eidavo pas dvasininkus, nes jie turėjo sukaupę daugiausiai žinių. O dabar? Dabar yra „Google“, – dėl šių laikų išradimų, S. Krasnopiorovo manymu, nukenčia ir tradicijos. Viena jų, namų šventinimas antrą Kalėdų dieną. Jei anksčiau per dieną būdavo aplankoma ir pašventinama kelios dešimtys namų, dabar norinčių atverti savas duris beliko vos kelios šeimos.

„Būdavo labai smagu. Pašventini tris ar keturis namus ir viename jų renkiesi pietums. Susėdi prie stalo, pasikalbi. Dabar viskas kitaip. Senieji bendruomenės nariai miršta, o vaikai nepripratinti prie to“, – S. Krasnopiorovas norėjo tikėti, kad situaciją dar galima ištaisyti.

Tereikia daugiau kalbėti. Tą jis ir stengiasi daryti sekmadieninėse pamokose, kurios vyksta šventovėje ir kurias lanko jauniausi bendruomenės nariai.

„Kas žino, gal kuris nors jų kada nors stos ir į mano vietą, – paklaustas ar apie tai nekalba kuris nors jo sūnų, S. Krasnopiorovas nedaugžodžiavo. – Žmogus turi pats to norėti. Nors mano senelis buvo labai religingas, dvasiniu tėvu tapau tik aš. Aš visada jutau, kad cerkvėje man gera, čia mano vieta. Jei manęs pasigesdavo mokykloje, būdavo aišku, kur aš esu.“