Idėja, kad Kauno naujamiestis gali būti įtrauktas į UNESCO – Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo – sąrašą, kiekvienam kauniečiui suteikia teisę pakelti galvą aukštyn. Tai padarę galime pasijusti tuščiagarbiais. Kodėl?

Atsakymai – pokalbyje su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku Gintaru Prikockiu ir jo žmona, taip pat architekte Asta Prikockiene.

– Žinia, kad buvęs kultūros ministras, dabar Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas pasiūlė įtraukti mūsų naujamiestį į paveldo sąrašą, džiugina ir teikia vilčių: pagaliau senieji Kauno centro pastatai nusimes nušiurusius skarmalus ir bus aprengti deramu apdaru?

G.P.: Ši žinia tenkina visų kauniečių savigarbą. Įsivaizduojame, kad tai yra miesto vertės įrodymas. Šio jausmo įkvėptas apibėgau visą miesto centrinę dalį, apžvelgiau pastatų fasadų ir stogų būklę ir dar kartą įsitikinau: vertingiausių laikinosios sostinės laikotarpio pastatų būklė yra apgailėtina. Pradedant stogais.

– Bet jų iš apačios nematyti. Žinoma, juokauju, nes jau kelerius metus kaimo gyventojai skatinami naudotis Europos Sąjungos parama ir atsikratyti nuodingų asbesto, arba vadinamojo šiferio, stogų. Kauno centre, kur žmonių koncentracija didžiausia, jų daugybė.

G.P.: Išties galima parašyti odę šiferiui. Didžiausias jo arealas – miesto centre. Stogai, šiferiu pradėti dengti po Antrojo pasaulinio karo, kai pradėjo veikti asbesto dangą gaminusi Akmenės cemento gamykla, pasirodo, laikosi iki šiol. Vadinasi, tai labai gera statybinė medžiaga. Žmonės gyvena sau, nes stogas nekiauras, ir viskas gerai. Juk kviečiame užsieniečius žiūrėti, koks tas Kaunas puikus, gražus, tad reikia labai pasitempti, atlikti didelių darbų.

A.P.: Važinėjome po Austriją, vaikščiojome po Vieną – jos architektūra yra dar iš baroko laikų. Matėme, kaip įspūdingai atrodo naujos pastogės senuose namuose. Vienos centras taip pat yra Pasaulio paveldo sąraše, bet namams pristatytas ne vienas gyvenamasis aukštas, tiesiog rūmai su bokštais.

G.P.: Visi stogai ten nauji, nes dvidešimt metų buvo vykdoma programa, kad žmonės įsirengtų pastoges. Tai urbanistinis veiksmas – miesto tankinimas ir infrastruktūros išnaudojimas. Juk yra viskas: gatvės, vandentiekio, kanalizacijos, dujotiekio, elektros tinklai. To nėra priemiesčiuose – naujų namų statybų vietose. Vienintelė problema – automobilių parkavimas.

Vienoje buvo taikomos ir projektavimo, ir mokesčių lengvatos, kad tik žmonės tose pastogėse kurtųsi. Labai greitai šis projektas tapo prestižinis, labai daug kas panoro apsigyventi pačiame Vienos centre. Paskui lengvatos buvo panaikintos, nes visuomenės poreikis pasidarė didesnis už pasiūlą. Rinka užkėlė kainas.

A.P.: Matyti akivaizdi kaita: pirmieji stogai ir stoglangiai labai paprasti, buitiniai, o paskui prasidėjo tiesiog architektūrinė fiesta – įdomūs sprendimai, nes atsikėlė turtingesni gyventojai. Ir Gotlande, Visbyje, UNESCO saugomame senamiestyje, XIII a. pastatų pastogėse puikiausiai leidžiama įsikurti.

– Siūlėte tai daryti pas mus?

A.P.: Pas mus, deja, Kauno senamiestyje, Laisvės al., stovinčiam namui suprojektuoti stoglangį – nusikaltimas, jau nekalbant apie pastogės įrengimą. Saugome ne pastatus, o kažkokį mistinį vaizdą. Nauji viso pastato architektūriniai sprendiniai gerina miesto vaizdą, be to, dingsta ir šiferio stogai. Tereikia pradinio postūmio. Austrijoje jį padarė Vienos savivaldybė. Tvarkytis priverčia ne baudos, o skatinimas tvarkytis.

G.P.: Norint rengti pastoges, gyventi jose, reikia tikrai aukštos architektūrinės kokybės. Tai viena pagrindinių sąlygų. Architektai ir turi spręsti, kiek senam pastatui galima suteikti naujos architektūros, kokia ji turi būti, kad išliktų Kauno, kaip tarpukario laikinosios sostinės, savastis. Ir kad įsivyrautų naujas gyvenimas.

Šias savo įžvalgas du kartus pristačiau Kauno savivaldybei. Kartą, kai buvo atvažiavusi paveldosaugos komisija, siūliau, kad ji inicijuotų idėjas miestui tvarkyti. Juk jei yra asbesto išgyvendinimo valstybinė programa, gal paveldosaugos komisija galėtų inicijuoti visos Lietuvos tarpukario pastatų fasadų tvarkymo, restauravimo programą? Kalbant apie tarpukario pastatus viena išvada labai paprasta: Lietuvos Respublika atsikūrė 1918 m., gyvavo iki 1940-ųjų. Vadinasi, 20 metų Kaune buvo tvarkomi seni pastatai, iš pradžių net lėtokai, o rezultatai puikūs.

A.P.: Per tuos 20 metų Kaune buvo pastatytas 10 581 naujas namas. Ir ne bet kokie, o visas centras – filharmonija, bankas ir panašiai. Jie reprezentavo laikinąją sostinę, Kaunas tapo valstybės veidu. Per architektūrą buvo išreikštas valstybės požiūris į savo šalį, jos garbė.

Dabar turime kuo didžiuotis, nes laikinosios sostinės architektūrą kūrė dvi specialistų kartos. Pirmoji, baigusi mokslus Peterburge, antroji Europoje: Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Pastariesiems turime būti dėkingi už modernumo siekį, drąsias ir racionalias miesto pertvarkymo vizijas. Būtent jie suformavo lietuviškos modernizmo architektūros mokyklą.

– Dabar, su svečiais važiuojant Šv.Gertrūdos gatve, pavaikščiojus mažomis senamiesčio gatvelėmis, darosi gėda – kokias Kauno vertybes parodysime UNESCO atstovams?

G.P.: Pagrindinis Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos nustatytas principas, dėl kurio vietovė galėtų pretenduoti į Pasaulio paveldo sąrašą, yra autentiškumas ir išskirtinė visuotinė vertė. Neabejoju tarpukario architektūros kaip reiškinio visos Lietuvos mastu unikalumu. Įstojimo į UNESCO procedūra bus ilga – apie dešimt metų, tad dar galima nemažai padaryti. 1918-aisiais statyti pastatai iki šiol nebuvo remontuojami. Jie pastatyti kokybiškai, todėl dar stovi, bet vis dėlto yra šimtamečiai. Noriu pasakyti, kad nieko nedarant problema virs atvira žaizda. Savivaldybė turi susimąstyti, galbūt inicijuoti stogų tvarkymo programą, bet reikia ir valstybės požiūrio. Labai abejoju, ar turime moralinę teisę pretenduoti į tokią visuotinę garbę, kai patys nesugebame spręsti elementarių dalykų.

– Žmonės tvarkosi, bet ne visi išgali.

G.P.: Iš tiesų žmonės patys labai daug langų pasikeitė į šiuolaikinius, bet geriau juos bei duris išsaugoti nei keisti. Peržengę nepriežiūros ribą jie tampa neberestauruojami. Galėtų atsirasti restauratorių skatinimo mechanizmų, nes pakeisti langai nebeatitinka dvasios. Juolab plastikiniai. Leidimų keisti langus ir duris reikia, kai namas – kultūros paveldo vertybė. Jei taip nėra, keitimas traktuojamas kaip paprastas remontas ir tereikia informuoti savivaldybę. Žmonės dažniausiai renkasi prieinamesnes, patogesnes medžiagas. Dėl jų pastatas netenka savitumo. Dažnai tai pastebi tik specialistai, kurių akis orientuota į detales, jų sutapimą su visuma. Juk kiekvienas pastatas atspindi tą laikotarpį, kada pastatytas, ir jo technologijas.

A.P.: Anksčiau visi langai buvo mediniai, turėjo savo detalių, sudariusių vienybę su visu fasadu. Daug kas buvo individualu. Net ir dėdami šiuolaikinius medinius langus, juolab senamiestyje, stengiamės atkartoti tam tikras to seno laikotarpio dekoratyvines detales. Šiuolaikiniai langai labai plokštuminiai, jų profiliai platūs. Tai labai ryškiai matyti net fasado piešinyje. Senieji langai išsiskyrė šešėlių žaismu, staktos buvo išsikišusios, lašelinės formos. Tai smulkmenos, bet jos sudaro visumą. Žmonės turi suprasti, kad detalės lemia miesto architektūros savitumą. Tai ne pagrindiniai dalykai, o kaip patiekalo prieskonis, lemiantis jo skonį.

– Namas pradedamas statyti nuo pamatų, baigiamas stogo uždengimu. Tad gal remontą reikia pradėti nuo stogų? Kuo keičiama asbestinė danga?

A.P.: Iki asbesto stogų dominavo skarda. Ne dažyta, o cinkuota. Asbestas yra neblogai, bet jo dulkės nuodingos. Dabar asbesto stogai apkerpėję, todėl nedulka, yra tarsi užkonservuoti. Nepamenu, kad kitose šalyse būčiau mačiusi tokių stogų. Prancūzijoje galima naudoti tik natūralaus akmens – skelto skalūno – čerpes. Šiferis yra pagamintas iš cemento ir asbesto plaušo mišinio. Dabar gaminami banguoti lakštai, naudojant kitas technologines medžiagas. Prancūzai naudoja akmenį, šį gabenasi iš Vokietijos pietinės dalies. Jį naudoja ir fasado apdailai. Atvežama to akmens ir į Lietuvą, bet jis yra brangokas, nepaplitęs. Žmonės taupo, neremontuoja stogų, kol dar nekiauri, nes bendram namo vaizdui didelės įtakos nedaro.

– Namų fasadais lietuviai linkę didžiuotis. Kokios medžiagos tinka fasadui?

G.P.: Remontuoti tarpukario namų fasadus sudėtinga, nes jie dengti granitiniu tinku – tai pavieniam asmeniui yra iššūkis. Kai visi daugiabučiai bus apklijuoti putplasčiu ir nutinkuoti "samanėlės" tinku, o valstybinė renovacijos rėmimo programa artės prie pabaigos, atsibus senųjų pastatų gyventojai, staiga bus pradėti rengti renovacijos projektai. Tada teks spręsti dilemą, kas svarbiau: autentiškas pastato fasadų ar interjerų vaizdas ar Lietuvos piliečių lygios teisės. Jau dabar reikia tam rengtis. Juolab tam, kad Kauno laikinosios sostinės laikotarpio architektūra, patekusi į Pasaulio paveldo sąrašą, iš karto nepatektų tarp pavojuje esančio pasaulio paveldo objektų.