Atgal į prisiminimus

"Sveiki, norėjau pakeisti mūsų susitikimo vietą. Manau, geriausiai tam tiktų Jėzuitų gimnazija. Ji ne tik man suteikė daug žinių, bet ir prisidėjo prie svajonės išsipildymo", – kitame laido gale spirgėte spirgėjo G.Karpauskaitė.

Apie 25-erių merginą "Kauno diena" rašė daugiau nei prieš metus. 2015-ųjų vasarį ji kreipėsi į redakciją su prašymu padėti surinkti 28 tūkst. eurų mokslams Kembridžo universitete. Dar po pusmečio Gabija džiūgavo ne tik surinkta solidžia suma, bet ir pervestu įnašu už studijas.

"Esu dėkinga visiems padėjusiems. Jie mano angelai sargai", – užplikiusi puodelį arbatos ir patogiai įsitaisiusi Jėzuitų gimnazijos mokytojų kambaryje, į 2015-ųjų pradžią mintimis persikėlė G.Karpauskaitė. Sausį, po virtualaus pokalbio su Kembridžo akademikais, tapo aišku, kad vienas seniausių ir prestižiškiausių Anglijos universitetų pasiruošęs priimti atkakliąją kaunietę. Tiesa, su viena sąlyga.

"Suma, kurią reikės mokėti už mokslus, didelė. Tu supranti tai?" – klausimas iš Kembridžo dėstytojos lūpų Gabijos tąsyk nė kiek neišgąsdino. Atvirkščiai – joje pažadino tikrą kovotoją.

Plėšėsi dalimis

Svajonės vedama mergina savo laiką padalijo keturiems darbams: Jėzuitų gimnazijos moksleivius ji konsultavo karjeros klausimais, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro auklėtiniams dėstė anglų kalbą, leidykloje "Alma littera" jai buvo patikėtos knygų vertintojos pareigos, o leidykloje "Nieko rimto" Gabija vertė literatūrą iš anglų į lietuvių kalbą.

Kas buvo sunkiausia? Greičiausiai, kad namų ir artimųjų ilgesys.

"Visos mintys sukosi apie tai, kaip surinkti reikiamą pinigų sumą mokslams ir pragyvenimui Anglijoje", – laiką, kai skanėstas prie kavos prilygo didžiausiai prabangai, prisiminė Kembridžo absolventė. Supratusi, kad vien tik iš savo algos nesutaupys reikiamos sumos, mergina leidosi į rėmėjų paieškas. Parašiusi laiškus visiems 700 "Facebook" bičiulių, jau netrukus mergina raitė prašymo tekstą įvairių įmonių direktoriams, fondų atstovams ir net Seimo nariams. Pokalbio metu lenkdama pirštus Gabija suskaičiavo bent dvi dešimtis geradarių, kurie padėjo jos svajonei materializuotis.

"Ant rašomojo stalo jau guli Kalėdų atvirukai. Juos išsiųsiu kiekvienam asmeniškai. Ypač esu dėkinga savo darbdaviams. Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro direktorė – nuostabus žmogus. Ji man suteikė galimybę papildomai užsidirbti verčiant tekstus. Jėzuitų gimnazija parėmė pinigais, o grįžus garantavo darbo vietą. Lenkiuosi Švietimo ir mokslo ministerijai, kuri skyrė papildomą finansavimą moksliniams tyrimams", – ją supančiais grynuoliais džiaugėsi jaunoji anglų kalbos mokytoja.

Užburiančios knygos

2015-ųjų spalį prasidėjo didysis Gabijos nuotykis – mokslai legendiniame, ne vieno jaunuolio sapnuotame ir išsvajotame Kembridžo universitete. Jau pirmosiomis dienomis kaunietė įsiliejo į katalikų studentų bendruomenę "Fisher House", o su naujai atrastais bičiuliais kartu ne tik pietaudavo, mokydavosi, bet ir leisdavo laisvą laiką.

"Kas buvo sunkiausia? Greičiausiai, kad namų ir artimųjų ilgesys, – pokalbį tęsė kartu su šešiomis seserimis ir vienu broliu augusi mergina. – Mokslai? Dabar galvoju, kad per daug jiems savęs atidaviau, tačiau kitaip elgtis negalėjau – jaučiau atsakomybę prieš visus tuos žmones, kurie skyrė pinigų studijoms."

Dienomis, kai nebūdavo paskaitų, Gabija netinginiaudavo. Žadintuvo iš lovos išversta 5.30 val., po maldos ir rytinių šv.Mišių mergina skubėdavo į bibliotekas, kuriose knygas užguldavo iki pat vakaro.

"Švietimo fakulteto ir Didžioji universiteto bibliotekos man paliko bene didžiausią įspūdį. Didelės erdvės, milijonus knygų talpinančios lentynos ir stalinių lempų apšviesti stalai. Atrodo dar ir dabar girdžiu vartomų lapų šiugždėjimą", – angliško filmo siužetui artimą vaizdą prisiminė G.Karpauskaitė.

Pagaliai į ratus

Vieną po kitos knygas graužusi Vilniaus universitete, kur baigė anglų filologijos bakalaurą, Gabija tikino per beveik metus Kembridže jų perskaičiusi dar daugiau – to reikalavo dėstytojai.

"Anglijos švietimo sistemai būdingas kritinis mąstymas. Studentas turi pats analizuoti, ieškoti sprendimo būdų ir perspektyvų. Kitaip kalbant – tave įmeta ir turi pats kapstytis. Lietuvos universitetų motiniškumas man labiau patinka", – į pagyrų porciją Lietuvos švietimo sistemai Gabija netrukus įmaišė šaukštą deguto.

Po baigtų magistro studijų Kembridže, Jėzuitų gimnazijoje anglų kalbą dėstanti mergina įsitikinusi, kad vaikams tenka pernelyg dideli krūviai, todėl po septynių pamokų, aštuntoje, jie jau esą nebemoka sukoncentruoti dėmesio ir primena zombius. Tokiais atvejais išradingoji mokytoja griebiasi gudrybių – moksleivius vaišina savo pačios keptu pyragu.

"Kartais galvoju, ar žmogui, kuris savo ateities nesies su chemija, būtina mintinai žinoti visą cheminių elementų lentelę? Kita vertus jei žmogus negali pasakyti, kokios tautybės buvo W. Shakespeare'as – tai irgi nėra gerai", – aukso viduriuko ieškojo G.Karpauskaitė.

Darbas – malonumas

Studijas pradėjusi praėjusių metų spalį, birželio pabaigoje mergina atsisveikino su Kembridžu, o magistro darbą baigė rašyti Lietuvoje.

Įprasto gynimo auditorijoje prieš dėstytojų komisiją nebuvo – Rūtos Šepetys "Tarp pilkų debesų" romano analizę Gabija išsiuntė paštu. Beje, juo mergina mėnesio pabaigoje ar kitų metų pradžioje gaus ir išsvajotąjį magistro diplomą.

Belaukdama oficialaus dokumento iš universiteto, mergina dar sykį aplankė pietinį Anglijos pakraštį. Tiesa, tąsyk į jį vyko ne viena, o kartu su tėvais. Versdama nuotraukas, Gabija neslėpė, kad į auditorijas, šimtus metrų besidriekiančius koridorius, bibliotekas ar universitetą supančias žaliąsias vejas, kur praleido beveik dešimt mėnesių, kelionės metu ji pažvelgė visai kitomis akimis.

"Jaučiau neapsakomą vidinę ramybę. Viena, kai tu eini kaip studentė, kita, kai nuo tavo pečių nukrenta visi rūpesčiai. Maža to, gavau neįkainojamą dovaną – net dvi dienas, praleistas su tėvais. Iš pradžių mama skeptiškai žiūrėjo į kelionę, tačiau jai besibaigiant manęs paklausė: kur važiuosime kitą kartą?" – nuoširdžiai nusikvatojo G.Karpauskaitė.

Išgyvena aukso laiką

Metus taupiusi, skaičiavusi ir save varžiusi įvairiais apribojimais, kitus – kąsniais rijusi įspūdžius ir naujas žinias, dabar Gabija poilsiauja. Jos dienotvarkėje atsirado laiko mėgstamiausioms knygoms, gitaros pamokoms ir bendravimui su širdžiai brangiais žmonėmis.

"Ar iki 17 val. baigsime pokalbį? Turiu susitikimą su drauge prie puodelio kavos. Taip ir lakstau, vakare gi atsigulus galvoju, kad dienoje per mažai valandų, o aš dar daug ko nepadariau", – dirstelėjusi į laikrodį G.Karpauskaitė tik dar kartą paliudijo, kad dabar ji mėgaujasi gyvenimu. Tiesa, nemažai gerų bičiulių kaunietė paliko Anglijoje: linksmasis Gamalas iš Šv.Vincento salos, ar, nepaisant religijos ir politikos priešpriešų, artimai susidraugavusios kambario draugės žydė ir musulmonė. Ryšius jie palaiko internetu ir nepraranda vilties susitikti jei ne Lietuvoje, tai kokiame kitame pasaulio kampelyje.

"Darbas? Vienas malonumas!" – gūžčiodama pečiais Gabija niekaip negalėjo suprasti, kodėl pedagogo profesiją renkasi tik retas jaunuolis. Neapsisprendusiuosius mergina ragino galvoti ne tik apie save, bet ir apie mokinius, kuriems esą bendrauti su jaunu pedagogu yra ypač malonu.

"Mane nuo pirmos klasės gimnazistų skiria tik dešimt metų. Taip, turiu daugiau žinių ir patirties nei jie, tačiau nebijau pripažinti, kad būna situacijų, kai iš jų išmokstu ko nors naujo", – kalbėdama apie darbą iš malonumo svaigo Gabija.

Svajoja apie šeimą

Paklausta, kuo pakeis išsipildžiusią svajonę apie Kembridžą, Gabija šyptelėjo – doktorantūros studijų ilgame svajonių sąraše kol kas nėra. Laikas, praleistas Anglijoje, esą leido suprasti, kad sėdėjimas prie knygų nepakeliant galvos – ne jai.

"Noriu ir toliau dirbti mokykloje. Noriu leisti ir knygas, – giliai įkvėpusi oro, jau po akimirkos mergina išdavė ir didžiausią savo svajonę: – Noriu šeimos. Noriu turėti tiek pat vaikų, kiek ir mano mama."

Prieš baigdama pokalbį Gabija prisiminė vieną iš savo geradarių ir jo ištartus žodžius, kurie tąsyk merginai sukėlė nevaldomą juoką.

"Davęs pinigų jis man tarė: tikiuosi, kad kada nors tave pamatysime kultūros ar švietimo ministrės kėdėje. Tą akimirką pagalvojau: juokauja. Vėliau gi atėjo suvokimas: bet juk tai nėra neįmanoma! Jei Dievas norės – būsiu", – nepaleisti savo svajonių, kurios turi savybę materializuotis, "Kauno dienos" skaitytojus ragino G.Karpauskaitė.