Šiemet per šv. Velykas Kauno arkivyskupijai sukako 100 metų – 1926-ųjų balandžio 4-ąją, popiežius Pijus XI paskelbė ypatingą, specialiai Lietuvai dedikuotą dokumentą – apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“, kurią galima vadinti Kauno arkivyskupijos gimimo liudijimu. Bažnyčios gyvavimui Lietuvoje ji davė naują struktūrą: buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija ir Kauno metropolija – arkivyskupija, o tai stipriai prisidėjo prie mūsų jaunos valstybės augimo ir įsitvirtinimo tarptautinėje plotmėje.
Atradimų metas
Šiandien Kauno arkivyskupijai vadovaujantis arkivyskupas Kęstutis Kėvalas sako, kad 100-mečio jubiliejus pirmiausia yra puiki proga dar geriau pažinti Lietuvos ir Bažnyčios istoriją.
„Tai yra proga įsigilinti, ir man yra daug atradimų. Pavyzdžiui, vargiai kas žino, kad Kauno arkivyskupija saugo originalią bulę, dar vadinamą apaštališkąja konstitucija, kurioje yra popiežiaus Pijaus XI parašas. Taip pat čia yra saugoma daugybė dokumentų apie vyskupijų ribų nustatymą, apie vyskupų ir kunigų skyrimus. Tai padeda suprasti, koks didžiulis darbas buvo padarytas po to įvykusio administracinio sprendimo, nulėmusio ne tik Lietuvos katalikų bažnyčios, bet ir valstybės ateitį“, – akcentuoja K. Kėvalas.
Jis atkreipia dėmesį į vieną labai svarbų momentą – 1926 m. popiežiaus sprendimu įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupijų ir parapijų ribos nebeperžengė tuometės Lietuvos Respublikos sienų, nors iki tol viskas atrodė gerokai kitaip.
„Iki tol dalis Lietuvos bažnyčių priklausė Mogiliovui, Varšuvai, Varmijai – buvome išdalyti. Faktiškai Lietuvoje egzistavo tik Vilniaus, Seinų ir Žemaičių vyskupija su katedra Kaune. Todėl ši sukaktis yra puiki proga pasidomėti Lietuvos ir Bažnyčios istorija, suprasti mastą ir įsigilinti į peripetijas, kurios labai stipriai buvo susipynusios ir su to meto politika“, – atkreipia dėmesį Kauno arkivyskupas metropolitas.
Lietuva atpažįstama
Anot K. Kėvalo, Lietuvai tai buvo labai sudėtingas laikas, nes Vilnius jau priklausė Lenkijai.
„Konkordato tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto rengimo metu buvo susidurta su sudėtinga teritorinių ribų problema. Šventasis Sostas, laikydamasis diplomatinio neutralumo, pasirinko formuluotę, atspindinčią tuo metu faktiškai egzistavusias Lietuvos ribas, jų galutinai neįtvirtindamas. Ši lanksti pozicija leido išvengti konflikto ir sudarė sąlygas tolesniam Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių plėtojimui. Šiame procese svarbų vaidmenį atliko vyskupas Jurgis Matulaitis“, – pastebi dvasininkas.
Šventasis Sostas Lietuvos Respubliką de jure pripažino dar 1922 m., tačiau 1926 m. apaštališkoji konstitucija „Lituanorum gente“ ir ja remiantis sukurta savarankiška Katalikų bažnyčios struktūra Lietuvos valstybėje tapo svarbiu veiksniu, stiprinusiu šalies tarptautinį pripažinimą ir įtvirtinusiu jos vietą tarptautinėje bendruomenėje.
„Apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje buvo pats arkivyskupas J. Matulaitis MIC, o su šia konstitucija Lietuva atpažįstama kaip didelės Romos katalikų bažnyčios dalis, o ne tik kažkoks mažas pakraščio prielipas“, – esminį pokytį įvardija Kauno arkivyskupas metropolitas.
Anot jo, kai Achille Ratti buvo išrinktas popiežiumi ir tapo Pijumi XI, tuometis kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis pakabino ant seminarijos pastato atminimo lentą, kurioje užrašė, kad „iš šitos vietos kalbėjęs Šventasis Tėvas Pijus XI, tebebūdamas dar Apaštališkuoju Vizitatoriumi“.
„2020 m. ši atminimo lenta Kauno kunigų seminarijos kiemelyje buvo atnaujinta, o iškilmėje dalyvavęs tuometis nuncijus Baltijos šalyse arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius pabrėžė, jog popiežius Pijus XI (A. Ratti) savo sprendimais prisidėjo prie vietinės Bažnyčios perorganizavimo, ir tuo pat metu tai buvo galutinis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės patvirtinimas tarptautiniu lygmeniu. Nepaisant sunkių laikų, Šventasis Tėvas norėjo padėti tiek Bažnyčiai, tiek mūsų valstybei įsikurti ant tvirtų pamatų“, – neabejoja K. Kėvalas.
Praėjus metams – 1927-aisiais – popiežiaus Pijaus XI pontifikato metu buvo sudarytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos.
Kaip pagalba žmonėms sprendžiant švietimo, vargstančiųjų problemas buvo steigiami vaikų darželiai, amatų mokyklos, senelių prieglaudos, našlaičių namai.
Mažeikių stotyje
Popiežiaus apaštališkoji konstitucija „Lituanorum gente“ buvo skirta būtent Lietuvai. Ką tuo metu reiškė toks asmeniškas Šventojo Sosto kreipimasis į mūsų tautą?
K. Kėvalas įsitikinęs – galima sakyti, kad popiežius Pijus XI pažinojo lietuvius asmeniškai. A. Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi XI, 1918–1919 m. veikė kaip Apaštalinis vizitatorius Lietuvoje ir turėjo galimybę tiesiogiai susipažinti su tuo metu besikuriančios valstybės ir Bažnyčios padėtimi. Jo veikla rodo palankų ir dėmesingą požiūrį į Lietuvą ir jos siekį įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje. Vizitacijos metu jis lankėsi įvairiose vietovėse ir artimai susidūrė su vietos žmonių gyvenimu, nors konkretūs pasakojimai apie jo kelionių detales dažnai remiasi vėlesniais atsiminimais.
„A. Ratti buvo Vatikano vizitatorius Lietuvoje ir praktiškai matė lietuvių tautos entuziazmą kurti valstybę, išlaikyti tikėjimą, jungtis su Vakarų tautomis. Jo įspūdžiai apie Lietuvą ir lietuvius nepaprastai šilti. Jis domėjosi mūsų kraštu, keliavo, kalbama, kad dėl sutrikusio susisiekimo buvo priverstas nakvoti net Mažeikių geležinkelio stotyje. Kaip sako, šaltos žiemos, bet šilti žmonės – toks buvo jo bendras įspūdis“, – asmeninį Vatikano dvasininko ryšį su lietuviais atskleidžia pašnekovas.
Anot jo, žinant šias aplinkybes, nebestebina, o tik dar labiau džiugina toks didelis popiežiaus dėmesys, tėviškas rūpestis ir palankumas Lietuvai. „Savo apaštališkąja konstitucija Pijus XI kreipiasi į mūsų tautą. Jis gerai žinojo ir Bažnyčios Lietuvoje problemas, ir džiaugėsi, kad tą administracinio pertvarkymo darbą pavyko padaryti“, – įžvelgia K. Kėvalas.
Jo įsitikinimu, Pijus XI, labai didelės Bažnyčios šeimos ganytojas, jau tais 1926-aisiais matė mūsų šalies galimybes ir žvelgė toliaregiškai sakydamas, kad sprendimas įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją bus „labai naudingas ne tik katalikybės augimui, bet ir visuomenės klestėjimui“.
Kartu kūrė
K. Kėvalas prisipažįsta – kaip tikintis žmogus, prieš 100 metų įvykusį Kauno arkivyskupijos įsteigimą jis vertina ir kaip evangelizacinį projektą, nes šio administracinio Bažnyčios pertvarkymo siekę dvasininkai, anot jo, turėjo didelį troškimą sustiprinti pastoraciją Lietuvoje.
1926 m. įsteigtąją Kauno arkivyskupiją sudarė 10 dekanatų (Kauno, Kėdainių, Veliuonos, Raseinių, Krakių, Šiaulių, Joniškio, Šiluvos, Žeimių, Ukmergės) su 74 parapijomis bei 38 filijomis ir su bemaž 430 tūkst. tikinčiųjų. Kauno arkivyskupijos metropolitu buvo paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas, vyskupo sostu paskelbta Kauno arkikatedra, ir arkivyskupui, pasak K. Kėvalo, teko nelengva užduotis įgyvendinti „Lituanorum gente“ nuostatas.
„Didelis pastiprinimas, kai paskiriami penki nauji vyskupai, kurie stoja ganytojo vardu vyskupijų centruose ir pradeda pastoracinį veikimą. Tai iš tiesų labai stipriai kilstelėjo Bažnyčią“, – pastebi dvasininkas ir atkreipia dėmesį į labai veržlų Bažnyčios laiką iki pat 1940-ųjų.
Dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas nelinkęs vertinti, kokia to pakilimo dalis buvo susijusi su naujaisiais Bažnyčios struktūros pertvarkymais, atnaujintais ryšiais su Apaštalų Sostu, kiek su bendru lietuvių užsidegimu kurti nepriklausomos valstybės gyvenimą.
„To entuziazmo išties netrūko ir tarp tikinčiųjų, ir tarp stojančiųjų į kunigų seminariją – 1927–1939 m. įšventinta kone 300 kunigų. Galėtume sakyti, noras toliau burtis į įvairias organizacijas, draugijas, brolijas, ordinus, kurių net po kelis veikdavo parapijose, sutelkdavo vyrus, moteris, atskirų profesijų gyventojus, vaikus, jaunimą, buvo tiesiog sprogdinantis. Pavyzdžiui, vien pavasarininkai 1926–1940 m. vienijo nuo 40 iki 70 tūkst. kaimo jaunuolių, – vardija K. Kėvalas. – Veiklas koordinavo Katalikų veikimo centras, nuo gyvavimo pradžios 1919 m. išaugęs drauge su kunigais iki tikro pasauliečių apaštalavimo centro. Iškilo nauji maldos namai Kaune – Šv. Antano Paduviečio, Švč. Jėzaus Širdies (Šančių), Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų), Šv. Juozapo (Vilijampolės) bažnyčios, pamažu stiebėsi paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia“.
Ir visos naujovės, visi darbai, arkivyskupo teigimu, neapsiribojo tik bažnyčia kaip pastatu – pakilimo naudą patyrė ir plačioji visuomenė. Kaip pagalba žmonėms sprendžiant švietimo, vargstančiųjų problemas buvo steigiami vaikų darželiai, amatų mokyklos, senelių prieglaudos, našlaičių namai.
„Gailestingajai Kristaus meilei, švietimui, auklėjimui, lavinimui, sykiu apaštalavimui svariai tarnavo vienuolijos, ypač tuo metu suklestėjusios moterų vienuolijos. O kur dar religinė spauda, knygų leidyba ir netgi Katalikų spaudos biuras su savaitraščiu, kuris pasiekdavo beveik 100 tūkst. skaitytojų! Kauno gyventojai per radiofoną girdėdavo sekmadienio šv. Mišių transliacijas iš arkikatedros bei Įgulos bažnyčios“, – priduria pašnekovas.
Pasak arkivyskupo K. Kėvalo, tokį entuziazmą ir norą atnaujinti bažnytinį gyvenimą turbūt geriausiai atspindėjo 1934 m. vasario 20–22 d. sušauktas Kauno arkivyskupijos pirmasis sinodas, priėmęs beveik 200 nutarimų. Tų pačių metų vasarą gebėta susitelkti, atlikti nelengvą organizavimo uždavinį ir birželio 28–liepos 1 d. jau švęsti Lietuvos pirmąjį Eucharistinį kongresą – tokia masinių tikėjimo švenčių idėja Lietuvą buvo pasiekusi iš kitų kraštų. Išskirtinis dėmesys teko kunigų seminarijai ir Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetui.
„Kaunas tuo metu iš tikrųjų buvo šalies religinio, dvasinio gyvenimo centras“, – pabrėžia arkivyskupas ir atkreipia dėmesį, kad tuomet Bažnyčios įtaka valstybės gyvenime buvo labai svarbi, ypač lietuvinant visą kraštą ir stiprinant lietuviškąjį identitetą.
„Kauno gyventojų tautinė įvairovė tuomet buvo marga, bet vos įšventintas vyskupu J. Matulaitis Kauno katedroje sako pamokslą lietuviškai. Kiek anksčiau aistringas lietuvybės ir lietuvių kalbos gynėjas buvo profesorius vyskupas Pranciškus Karevičius. Tikrai drąsiai galima sakyti, kad kertinių Bažnyčios figūrų apsisprendimas ginti lietuvybę pačiai valstybei davė kryptį stiprinti lietuvio identitetą, propaguoti lietuvių kalbą ir kultūrą“, – įžvalga dalijasi dvasininkas.
Palaikymo komanda
Popiežius Pijus XI, laikomas Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos steigėju, arkivyskupu ir apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai, Dievo Dvasios išmintimi paskyrė J. Matulaitį, o vėliau „baisia nelaime“ pavadino netikėtą J. Matulaičio netektį 1927 m.
1918 m. gruodžio 1 d. Kauno arkikatedroje konsekruotas vyskupas J. Matulaitis 1925 m. pabaigoje metais grįžo į Kauną rengti provincijos projekto. Suprasti, kokio masto ir atsakomybės užduotis teko J. Matulaičiui, turbūt pakaktų vienos eilutės, kurią jis pats parašė laiške kitam kunigui: „Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos“.
Pasak K. Kėvalo, visiškai atsidavęs Lietuvos bažnytinės provincijos, vėliau ir diplomatinių santykių atkūrimo tarp Lietuvos ir Vatikano projektų rengimui, J. Matulaitis turėjo ir labai stiprią paramą.
Vienas iš jo bendražygių – Lietuvos Rytų apeigų (Unitų) vyskupas, teologijos daktaras, vienuolis marijonas, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas Pranciškus Petras Būčys, aktyviai veikęs ir kitose srityse.
„Jis rinko vyskupus naujai įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupijoms. Kad tai padarytų, rengė daugybę susitikimų ir pokalbių su Lietuvos kunigais ir privalėjo numatyti ne vieną žingsnį į priekį“, – sunkų kūrimo darbą atskleidžia K. Kėvalas.
Apie J. Matulaičio ir P. P. Būčio bičiulystę ir jų bendrus darbus Bažnyčios labui liudija ir jųdviejų laiškai 1907–1925 m., surinkti ir 2016 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos išleisti knygoje „Jurgis Matulaitis, Pranciškus Petras Būčys: laiškų dialogas“.
Laiškuose atsispindi marijonų vienuolijos, jų globotų moterų vienuolijų, kunigų rengimo, karitatyvinių, kultūros, švietimo ir kitų religinių institucijų, Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo darbai ir tuometė situacija.
Kauno arkivyskupo teigimu, J. Matulaitis taip pat palaikė glaudžius santykius su vyskupu, visuomenės veikėju, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, Seimo vicepirmininku Justinu Staugaičiu.
„Buvo didžiulis darbas bendrauti su įvairiomis organizacijomis ir institucijomis. J. Matulaitis turėjo viską vertinti ne tik iš Bažnyčios, bet ir iš valstybės perspektyvos. Kadangi jis buvo asmeniškai pažįstamas su A. Ratti, popiežiumi Pijumi XI, tai, žinoma, vyko pasitarimai ir susirašinėjimai su Vatikanu. J. Staugaitis jam patardavo iš tos vadinamosios civilinės pusės, – sako K. Kėvalas ir priduria: – J. Matulaičio įsteigta Marijonų vienuolija buvo jo artimiausias ratas. Jo maldos ir palaikymo komanda.
Garbė tautai
Pijus XI aukščiausią pripažinimą skyrė ir vyskupu nominuotam Teofiliui Matulioniui, kuris, grįžęs po įkalinimo Rusijoje, kurį laiką talkino Kauno arkivyskupui J. J. Skvireckui pastoracijoje.
„Būtent popiežius Pijus XI apie vyskupą kankinį Teofilių yra pasakęs: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį“, o kai šis jį aplankė Romoje, atrodo, ten kilo neįprasti debatai – kuris kurį pirma turėtų laiminti: popiežius vyskupą kankinį, ar šis – popiežių – toks šventas žmogus Pijui XI atrodė T. Matulionis. Bažnyčia 2017 m. iš tiesų Teofilių paskelbė palaimintuoju“, – ypatingus arkivyskupijos istorijos momentus pasakoja K. Kėvalas.
Pasak jo, T. Matulionis buvo arkivyskupo J. J. Skvirecko dešinioji ranka: važiuodavo teikti Sutvirtinimo sakramento ir į parapijų vizitacijas, stiprino vienuolijas, įsteigė Eucharistijos adoraciją Kauno benediktinių vienuolyno Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, rūpinosi Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčios statyba ir suteikė jai šį titulą.
„Labai svarbi asmenybė kuriant Kauno arkivyskupiją buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, prelatas, visuomenės ir valstybės veikėjas, profesorius Kazimieras Steponas Šaulys. Jis dirbo čia, kurijoje, priiminėjo žmonės, sprendė parapijų ir kunigų reikalus“, – dar vieną istorinę asmenybę mini pašnekovas.
Jo teigimu, visų išvardyti ir neįmanoma – kuriant arkivyskupiją prisidėjo ir to meto inteligentai: filosofas, teologas neotomistas, kritikas, esperantininkas, matematikas, poetas, prelatas Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas, vienas žymiausių Lietuvos filosofų ir religinių poetų Antanas Maceina, kūręs Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetą. „Ir J. J. Skvirecko apsisprendimas išversti iš lotynų į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą buvo mokslinio angažavimosi postūmio rezultatas“, – įsitikinęs K. Kėvalas.
Jis neabejoja – šitie žmonės padėjo pamatus ateities Lietuvai ir Lietuvos Bažnyčiai: „T. Matulionis šventino vyskupu Vincentą Sladkevičių, kuris vėliau tapo jau naujos, Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pamatu – kardinolu. Tai tarsi ryšys tarp anos ir šios Lietuvos. V. Sladkevičius šventino vyskupu Sigitą Tamkevičių, tada arkivyskupas Sigitas šventino mus, naujos kartos vyskupus – arkivyskupą Lionginą Virbalą ir mane. Tai galima sakyti, kad ir mes esame šimtmečio vaikai, nes tęsiame prieš 100 metų pradėtus darbus.“
Kauno arkivyskupas įsitikinęs – pokyčiai ir administracinė Bažnyčios pertvarka Lietuvoje buvo įmanoma tik Dievo valia ir žmonių tikėjimu: dėl to, kad jie tikėjo, jog tai įmanoma, ir pasitikėjo Dievu. Ta pati Kauno arkivyskupijos kurija buvo statoma su tokiu užmoju, kad galbūt vieną dieną čia gyvens kardinolas.
Reikėjo pakartoti
Prieš tai ir po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Kauno kunigų seminarijos vaidmuo arkivyskupijos šimtmečio istorijoje buvo itin svarbus.
Nuo 1922 m., Lietuvos universitete Kaune įsteigus Teologijos-filosofijos fakultetą, Kauno kunigų seminarija buvo sujungta su universiteto Teologijos-filosofijos fakultetu, subūrusiu stipriausias katalikų mokslininkų pajėgas, sutelkusiu ir išugdžiusiu visą būrį katalikų mokslininkų.
„Teologijos fakulteto atspirties taškas buvo kunigų seminarija, nes iš čia buvo profesūra, iš čia sklido mintys ir idėjos, atvežtos iš Europos universitetų ir Petrapilio. Dvasininkai, kurie studijavo ten, parsivežė minčių, subrandinusių Bažnyčią socialiniam veikimui ir politinės laisvės siekiui. O, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais, iš esmės dar kartą tą patį nelengvą kelią reikėjo pakartoti, nes turėjome tą skaudžią sovietinės okupacijos patirtį, kuri mus bloškė atgal“, – svarsto dvasininkas.
Ant kreivų linijų
Sovietams okupavus Lietuvą, 1927-aisiais Pijaus XI pasirašytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos buvo vienašališkai nutrauktas.
„Tas laikas buvo nepaprastai sudėtingas. Buvo mestas šešėlis ir Katalikų bažnyčiai, nes dalis dvasininkų buvo priversti kolaboruoti su sovietų valdžia“, – pastebi K. Kėvalas.
Anot jo, dvasininkija, o ypač Bažnyčios hierarchija, atsidūrė labai sudėtingoje situacijoje, nes tarsi ant svarstyklių lėkštės buvo padėtas Bažnyčios kaip tokios egzistencijos klausimas.
„Kiekvieną ištiko moralinis pasirinkimas, kai reikėjo apsispręsti įvertinant, kokį vaisių šitas sprendimas atneš, pavyzdžiui, formaliai kolaboruojant su sovietų valdžia arba atsisakant tai daryti. Ir buvo dvasininkų, kurie laikėsi pozicijos: jeigu sprendžiamas Bažnyčios egzistencijos klausimas, tai aš vis dėlto ciesoriui atiduodu, kas jo, o Dievui – kas Dievo. Ir toks sprendimas darytas dėl tos labai skaudžios realybės, kai „arba kažkas, arba nieko“, – nevienareikšmiai vertinamą ir itin sunkų laikmetį analizuoja Kauno arkivyskupas.
Su tokia dilema susidūrė ir ilgus sovietinius metus Kauno kunigų seminarijai vadovavęs profesorius kun. Viktoras Butkus: nors palaikė ryšius su tuomete valdžia, kas kitaip ir nebuvo įmanoma, bet rūpinosi seminarijos pastatų, Švč. Trejybės bažnyčios remontu, sukaupė nemažą teologinės literatūros biblioteką, vertė teologinius veikalus į lietuvių kalbą, pats parašė ne vieną seminaristų studijoms reikalingą vadovėlį, derėjosi su religinių reikalų įgaliotiniu dėl seminaristų skaičiaus padidinimo.
„Viešpaties žodžiai „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ labiausiai tinka ir šitam laikmečiui vertinti. Mums šiandien labai lengva teisti, sakyti, kad tie žmonės padarė klaidų, bet, kita vertus, mes turime pripažinti, kad Dievas rašo savo istoriją ir ant kreivų linijų. Nesvarbu, kad tos linijos iškreivintos, bet Dievo apvaizda veikia galingais būdais, net jeigu kartais mus ir ištinka nuodėmės“, – pastebi K. Kėvalas.
Tarsi paskiepyti
Paklaustas, ką svarbiausio iš Bažnyčios gyvenimo sovietiniu laikotarpiu turėtume prisiminti šiandien – tikėjimo stiprybę, pasipriešinimą santvarkai ar Bažnyčios ir tikėjimo išlikimą – Kauno arkivyskupas K. Kėvalas atkreipia dėmesį, kad tikinčiųjų kova už tikėjimo laisvę kartu buvo ir kova už visos Lietuvos laisvę.
„Tikintieji iš esmės pernešė iš tos prieškarinės Lietuvos rusenančią anglį į šitą Lietuvą. Jie neleido, kad žaizdras užgestų. Visada buvo puoselėjama nepriklausomybės mintis ir buvo tikima, kad šis projektas – Lietuvos nepriklausomybė – nėra tik žmogaus. Tai Dievo Apvaizdos vedimas“, – įsitikinęs dvasininkas.
K. Kėvalas su nuoširdžia pagarba kalba apie tuos žmones, kurie sovietmečiu kitiems buvo šviesuliai: „Turėjome žmonių, kurie rengė, spausdino ir platino „LKB Kroniką“ (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, – red. past.), rizikuodami savo asmeniniu gyvenimu, kaip tuometis Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius. Turėjome kunigų, kurie slapta atlaidų metu klausydavo išpažinčių, vesdavo rekolekcijas, žmones, kurie rinkdavosi įvairiuose bažnytiniuose, maldos susitikimuose be jokios baimės. Žiūrėdamas, pavyzdžiui, į kunigo Juozo Zdebskio gyvenimą, stebiuosi, kaip tas žmogus turėjo tiek drąsos kalbėti viešai bažnyčiose, kad šita santvarka baigsis, nestumkit vaikams sovietinės ideologijos, nes vis tiek išauš laisvės rytas. Ir apie tai jis kalbėjo 1970 m., kai dar ta laisvė buvo toli gražu – nepasiekiama ar net nereali.“
Pasak pašnekovo, kunigo J. Zdebskio tragiška žūtis siejama su sovietinės valdžios neapykanta. „Ta neapykanta buvo visa sudėta į J. Zdebskiui priskirtą slapyvardį „naglec“ (įžūlus, akiplėša). Jis buvo nepalaužiamas“, – priduria arkivyskupas.
Anot jo, tokie pavyzdžiai rodo, kad užteko žmonių kurie iš esmės netikėjo sovietinės valdžios projektu. „Jie tarsi turėjo antikūnų, buvo tarsi paskiepyti iš anos Lietuvos. Nors liga sirgo, kaip ir visi, gyvenę sovietmečiu, bet ta liga jų neįveikė. Priešingai nei tų, kurie tokio pagrindo neturėjo, – vaizdžiai palygina K. Kėvalas. – Deja, turėjome ir idėjinių komunistų, kurie nuoširdžiai tuo tikėjo. Jie buvo susitaikę, kad atėjusi politinė valdžia ir santvarka yra ne mūsų rankose, ir mes čia jau nieko nepadarysime, todėl gyveno pagal tuometį himną: „gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi tarybų Lietuva“. Ačiū Dievui, kad ne visi buvo tokie. Ir Dievo planas buvo kitoks.“
Labai lengva teisti, sakyti, kad tie žmonės padarė klaidų, bet, kita vertus, mes turime pripažinti, kad Dievas rašo savo istoriją ir ant kreivų linijų.
Eina ir į pakraščius
Kuo Kauno arkivyskupija kvėpuoja šiandien? Kokiais džiaugsmais dalijasi ir kokius iššūkius sprendžia?
„Iššūkis yra nuo sovietmečio likęs šaltukas, kuris vis dar mus vejasi. Paveldėjome tą kultūrą, mąstyseną, kuri mus formavo pusę šimto metų. Ir Bažnyčia nuo to nukentėjo, nes ji galėjo tik palaikyti gyvastį. Susiformavo tam tikri įpročiai, kaip veikia pastoracija tokiomis sąlygomis, o dabar jau galime ir turime veikti kaip laisvi žmonės. Šiandien mūsų Bažnyčios iššūkis – būti misionieriška bendruomene, ta, kuri evangelizuoja, kuri eina, pasak Popiežiaus Pranciškaus, į pakraščius, geba kalbėtis su sekuliaria visuomene ir perduoda jai gražiausią Evangelijos žinią“, – dalijasi Kauno arkivyskupas ir prisipažįsta labiausiai besidžiaugiantis jaunais žmonės, kurie jau dabar kuria ateities Bažnyčią.
„Matome naują Bažnyčios veidą – ypač jaunų žmonių dėka. Jie veda mus į naują etapą, į tą viziją, apie kurią svajojo mūsų pirmtakai ir kurią Vatikano II Susirinkimas nubrėžė kaip kryptį visai Bažnyčiai. Šiandien tai virsta konkrečiais darbais: rengiame Kauno arkivyskupijos strateginį planą, stipriname Šiluvos šventovę, rūpinamės parapijų atnaujinimu, piligrimystės puoselėjimu, pastoracinių centrų veikla, puoselėjame Bažnytinio meno muziejų. Svarbus žingsnis – Kauno antrasis sinodas, suteikęs aiškias gaires ateičiai. Iššūkių netrūksta, bet džiaugsmas ir viltis juos atsveria“, – šypsosi dvasininkas.
Tiesa, K. Kėvalas pripažįsta, kad jautriausias iššūkis šių dienų Bažnyčioje – naujų pašaukimų klausimas. „Jau antri metai visose bažnyčiose meldžiamės malda už pašaukimus į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, prašydami Dievo, kad jaunos širdys būtų drąsios atsiliepti, ir tikimės, kad Viešpats mūsų neapleis. Nes matome, kad Vakarų Europoje, Amerikoje tas atgimimas po truputį ateina, ir visiškai netikėtais būdais“, – sako jis.
Vis dėlto į ateitį Kauno arkivyskupas metropolitas žvelgia šviesiu žvilgsniu: „Norėčiau palinkėti mums visiems tapti vilties nešėjais, kaip tie, kurie kūrė Lietuvą ir jos Bažnyčią, tikėdami, kad jų svajonė gali virsti tikrove. Jei nustojame svajoti ir žvelgti į ateitį su viltimi, tarsi patys stabdome istoriją ar net pradedame žengti atgal. Todėl mums, krikščionims, tai ir iššūkis, ir misija – rasti jėgų žiūrėti į ateitį giedromis ir Dievu pasitikinčiomis akimis. Iš esmės tai ir yra Evangelijos šerdis: iš vilties gimsta troškimas pažinti tikėjimą, iš jos kyla ir meilės darbai. Žmogus, turintis viltį Dieve, tampa nepalaužiamas ir savo gyvenimu kuria pasaulį gražesnį, nei jį rado.“
Naujausi komentarai