Didelio formato freska ant sienos "Urmo" miestelyje, kurioje nutapyta magiškoji traukinių stotis, primenanti "9 ½" peroną, iš kurio Haris Poteris keliaudavo į Hogvartsą, Kauno įžymybės ir personažai, kurių centre – visko, kas vyksta, stebėtojas Arlekinas. "Kiemo galerijai" dovanota tapyba ant mūro sienos "Dėmesingumas" – Andrejaus Rubliovo ikonos "Trejybė" moderni interpretacija. Vasarą, negailestingai kepinant saulei, menininką Vytenį Jaką buvo galima pamatyti Laisvės alėjoje, prie Vytauto paminklo, pasistačiusį molbertą ir piešiantį skulptoriaus Vlado Grybo kurtą paminklą dalimis – kaip pats menininkas įvardijo – savo paties sugalvota sauso teptuko technika. "Kiemo galerija" E.Ožeškienės gatvėje, kurios idėja – įvietintas menas ir ant namų sienų piešiamos gyventojų istorijos. Tai tik keletas šio kauniečio menininko žaidimų mieste aikštelių, kurias jis pasirenka pats, tačiau ekskursiją pradėkime nuo tos, kur lentelė virš įėjimo arkos perspėja: "Tik kiemo gyventojams".

Inicijuotas dialogas

2015-aisiais kiemas, skirtas tik gyventojams, atsivėrė kaip įvietinto meno erdvė. Įeiga, ant kurios sienos nutapytas Charlie Chaplinas, buvo nudažyta mėlynai ir Ditos Zupavičienės iniciatyva pakabinta atminimo lenta, skirta Judai Zupavičiui. Visiems atviros galerijos sumanytojui ši vieta – bendravimo erdvė, kurioje jis mėgina formuoti naują reiškinį – tirpdyti žmonių tarpusavio susvetimėjimą, telkti kaimynus kitokiems santykiams, kalbėtis apie bendruomeniškumą.

Su namų sienose įamžintais eksponatais – asmeninio archyvo nuotraukomis, katinu stebėtoju, menininko batais ir gėlėmis, kurias iš veidrodžių užaugino festivalio "Nykoka" programos savanoriai,  supažindina pats menininkas ir papasakoja jų istoriją. Prie įėjimo vietos išlikusi metalinė numeruota lenta, ant kurios kažkada buvo surašytos gyventojų pavardės – aprūdijusi autentiška nuoroda – ekspozicijos pradžia. Tarpukariu šiame kieme gyveno daugiausia žydų šeimos, kurios vokietmečiu buvo išvytos iš savo namų – žydai su vaikais buvo varomi į Kauno getą. Norėtųsi tų gėdingų įvykių nė neprisiminti, juolab kad dabar tuose butuose gyvena kitos, lietuvių šeimos.

Savo pasakojimą V.Jakas pradėjo kur kas anksčiau gatvėje, ant statomo naujo biuro apsauginių plokščių, nupiešęs grafitį – du apsikabinusius vaikus, ant vieno krūtinės pažymėjęs šešiakampę žvaigždę. Šis ženklas, pasak menininko, reiškė draugystės ir kaimynystės idėją, tačiau išbuvo vos vieną dieną. Kažkas šį piešinį suprato kaip priekaištą lietuviams dėl neišspręsto Holokausto klausimo ir šešiakampę užtepė juodai, kad jos nesimatytų.

V.Jakas nepasidavė – savame kieme, ant sienos, vėl nupiešė mažą grafituką, kuriame vienas iš vaikų su žvaigžde. Idėjos autorius neabejoja: jeigu tame kieme gyveno žydai ir lietuviai, tai ten lakstė daug vaikų ir galima spėti, kad jie draugavo.

"Nors tikroji istorija, susijusi su Holokaustu, vis dar paslėpta nuo lietuvių akių po storu dulkių sluoksniu, visai nesvarbu, ar turi tu žvaigždę, ar esi be jos, aš vis tiek tave myliu, su tavimi draugauju", – teigia menininkas. V.Jakas įsitikinęs, kad tuo dramatišku laikotarpiu, kai veikė Kauno žydų getas, trūko būtent lietuvių draugystės.

Akstinas klausti ir mąstyti

Idėja kurti "Kiemo galeriją" prasidėjo nuo menininko nevilties, aplinkos atstūmimo ir sau užduodamų klausimų – kas iš tiesų yra toji viešoji erdvė? Prieš trejetą metų užsienyje statybose dirbusiam V.Jakui grįžus į Lietuvą, Kauno atmosfera pasirodė sustingusi ir slogi. Jam atrodė, kad ne miestelėnai, o valdininkai, biurokratai formuoja viešąją Kauno erdvę ir gyventojai savo noru lieka nuošalyje. Menininkas savo patirtį, įgytą stebint kitų šalių kultūrą ir pačių piliečų kuriamas viešąsias erdves, nusprendė pritaikyti erdvėje, kurioje gyvena – pradėjo nuo savo namų kiemo.

Klausimas, kam priklauso viešoji erdvė, nepaliko ramybėje, todėl V.Jakas jį ėmė kelti viešai – gatvės meno kalba. Tokiu būdu Kauno mieste atsirado rožinis dramblys, amūriukas su strėlėmis ant namo (kylant į Savanorių kalną), Menininkų namus stebintis dailininkas-mokslininkas, fortepijonas ant apgriuvusios tvoros netoli berniukų chorinio dainavimo mokyklos "Varpelis".

Nemuno saloje V.Jakas įgyvendino ironiškų "skulptūrų parką" – iš šiukšlių ir palikto statybų laužo kurdamas instaliacijas – tokiu būdu jis atkreipė dėmesį į apleistas miesto viešąsias erdves ir tiesiog apsileidimą. Dailininko santykis su paminklu Vytautui Didžiajam – kita tema, įvietinto meno priemonėmis klausiant, kodėl viešoje erdvėje, Laisvės alėjos vidury, stovi paminklas, nekorektiškas kitų tautų atžvilgiu. V.Jakas savitai sprendžia miestiečių pilietiškumo problemas. Jis įsitikinęs, kad visuomenė nėra įvardijusi savo pookupacinės traumos ir neperėjo reabilitacijos, nes sugrįžo į tarybines, tik dabar užslėptas nuostatas – indiferentiškumą savo miestui ir pakantumą jo apleistumui. Pasak V.Jako, tokie vidiniai žmonių įsitikinimai – uždarumas, gynybiškumas, abejingumas aplinkai ir kitiems, galop miestui – pasireiškia ir viešojoje erdvėje.

Butas po atviru dangumi

Įkvėptas pasaulyje žinomo gatvės meno stiliaus kūrėjo Benksi, darbus grindžiančio filosofija, kad vieta padiktuoja meno kūrinio viešojoje erdvėje idėją, siunčiant socialinio, politinio turinio žinutes visuomenei, V.Jakas ėmėsi veikti.

"Visiems kaimynams paskelbiau, kad kuriu atvirą galeriją ir renku jų istorijas, prašau brangių žmonių, šeimos nuotraukų, kurias jie norėtų pasikabinti namuose", – "Kiemo galerijos" kūrimo scenarijų pristatė menininkas.

Jis nuolat kelia klausimą – kur prasideda namai? Ar namai yra ta vieta, kur sutraška raktas durų spynoje? Ar namų sąvoka daug platesnė, apimanti ryšius ir santykius tarp žmonių, ne vien interjerą, bet išsiplečianti iki kiemo, miesto erdvės? V.Jakui nesuprantama, kodėl mieste, kuriame gyvename, negalime jaustis kaip namuose. Sąvoka "kaip namuose" šiuo atveju reikštų socialinį pasitikėjimą, kada miesto erdvė yra jauki, draugiška žmonėms, kai vyksta tarpusavio energijų mainai – kada žmonės patys ją saugo, dalyvauja kurdami, puoselėdami – savo nuotaika, bendradarbiavimu, kūrybiškumu.

"Kiemo galerija" prasidėjo nuo katino, tupinčio lange su geltonomis langinėmis, nutapyto ant užmūryto lango. Tokiomis priemonėmis V.Jakas norėjo pakviesti kiemo gyventojus laikytis elementarios tvarkos – nekaupti atliekamų daiktų prie šiukšlių konteinerio. Jis manė, kad paprasčiausias skelbimas/prašymas sulauks priešingos reakcijos ir žmonių nepasitenkinimo, tačiau nupiešus stebintį juos katiną, atsitiko priešingai. Kiemo erdvė pasikeitė emociškai, žmonėms tapo linksmiau nuo geltonos spalvos, jie tapo atidesni tvarkai. Menininkas įsitikinęs, kad veikia traukos dėsnis – pozityvumas traukia pozityvą, o destrukcija daugina destrukciją, todėl šį procesą, kiek įmanoma, verta sustabdyti.

Galimybė išvysti kaimyną

Įgyvendindamas "Kiemo galerijos" idėją, V.Jakas pasitelkė savo, tapytojo ir scenografo, patirtį, kai kurdavo spektaklio erdvę pagal iš anksto žinomą scenarijų ir vietos ypatumus. Jis įžvelgė bevietiškumo ir susvetimėjimo problemą, kai bendravimas tarp kaimynų apsiribojo galvos linktelėjimu ar trumpu pasisveikinimu.

Panoręs (pri)jaukinti savo kiemo erdvę, menininkas nusprendė tapyti freskas ant namų sienų, taip siekdamas panaikinti skirtį tarp vidaus namų ir išorės-kiemo erdvių. Autentiškos tuose namuose gyvenusių, ar gyvenančių žmonių istorijos, šeimos nuotraukos, perkeltos ant vidinių kiemo sienų kaip galerijos eksponatai, leidžia stebėtojui pabūti imituojamo buto viduje.

V.Jakas viliasi, kad taip sprendžiamas kaimynų (pri(si)jaukinimo klausimas – įmeninant erdvę – galėtų būti gerosios patirties pavyzdžiu ir kitiems kiemams, netgi miestui, nes kiekviena vieta pilna idėjų bei galimybių. Ant sienos, vedančios į vidinį kiemą, V.Jakas nupiešė Arlekiną su senoviniu fotoaparatu ir šį personažą jis pakartojo, tapydamas freską "Urmo" miestelyje. Vienu atveju ant pajaco kaukės ištryškusi raudona – kraujo spalvos – ašara simbolizuoja paties menininko išgyvenimą dėl žydų likimo, kitu – tampa aktyvumo, dinamikos ženklu. Sako, jog šiuo personažu įprasminęs save, nes mėgstąs teatrališkumą ir netgi tragizmą. Pajacas yra veikėjas, stebintis, pasakojantis ir fiksuojantis įvairias žmonių gyvenimo istorijas.

Socialinis aspektas – viena iš sudedamųjų V.Jako įvietinto meno dalių – savo menine kalba jis siekia atkurti bendruomeninius santykius tarp kaimynų. Taip ant sienos šią vasarą atsirado Andrejaus Rubliovo ikonos "Trejybė" inspiruota freska "Dėmesingumas" – dovana kiemui. Šiuo kūriniu, anot menininko, perduodama žinutė: svarbiausia yra bendravimas, vienybė, bendrybė. Moderniai interpretuoti trys angelai yra kiemo sargai, sėdi prie stalo ir turi tris raudonus puodelius – po vienu iš jų yra paslėptas kauliukas.

Atrodo, gana akiplėšiška pateikti tokią visiems gerai žinomo apgaulės žaidimo versiją, tačiau V.Jakas ją aiškina kitaip. Žmogus, dėmesingas sau ir aplinkai, būtinai pastebės, kur apgavikai paslepia kauliuką ir nesileis kvailinamas, sako menininkas. "Kiemo galerijoje" jis pateikė kur kas laisvesnę sakralinio meno interpretaciją: nutapydamas modernią ikonos versiją visiems prieinamoje ir matomoje erdvėje – kalba apie kitokio, dvasingesnio, žmonių bendravimo galimybę.

V.Jakui rūpi įvietinto meno įtaka erdvei ir galimybė keisti žiūrovų-kaimynų emocijas. Kuriant "Kiemo galeriją" dalyvauja ne tik jo gyventojai, prisidedantys asmeninėmis istorijomis, bet ir kiti menininkai, kuriems rūpi miesto, privačios ir viešos erdvės demokratizavimas.