Sužavėjo Izraelio žmonės

Viena didžiausių kaunietės Viktorijos Blockytės aistrų – kelionės. Aplankiusi daugybę pasaulio šalių, šią vasarą per atostogas 25-erių moteris atrado Izraelį, kurį su Lietuva sieja istorija, kultūra, virtuvė ir didžiulė aistra krepšiniui. Tautų artumas ir bendrystė juntama kiekviename žingsnyje.

„Kiek esu keliavusi, galiu drąsiai teigti, kad Tel Avivas – mano mėgstamiausias miestas, – gausus istorinių, kultūrinių vietų, lzraelis V. Blockytę labiausiai pavergė savo žmonėmis. – Nesuprantu, iš kur ta neapykanta žydams. Jie svetingi, draugiški. Be to, labai protingi, išsilavinę. Bendraudamas su jais, pats tampi geresnis. Iš žydų mums reikėtų pasimokyti gyventi.“

Viktorija džiaugėsi, kad trumpos kelionės Izraelyje metu likimas suvedė su nuostabiais žmonėmis, kuriuos ji vadina savo šeimos nariais. Sulaukusi jų kvietimo, antrą kartą į Izraelį Viktorija atvyko rudenį. Kartu su ja vyko ir bičiulė. Lietuvaitės aplankė Jeruzalę, daug laiko leido paplūdimyje, mat draugai gyveno prie pat jūros kranto.

„Pirmoji savaitė buvo smagi. Antroji – košmaras“, – kalbėjo V. Blockytė, tapusi Izraelyje prasidėjusio karo liudininke.

Ryšys: Viktorija tikino, kad, kai tik bus atnaujinti skrydžiai į Izraelį, ji vėl skris ten. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Panikos priepuolis

Spalio 7-oji turėjo būti dar viena graži diena rojuje. Tačiau moteris ir jos draugai pabudo nuo ankstyvo skambučio.

„Kažkas vyksta. Rakinu namo duris“, – visus gyventojus iš lovos vertė sunerimusi kaimynė.

Žvilgtelėję į programėlę „Telegram“, skirtingus naujienų portalus ir juose išvydę kruvinų skerdynių vaizdų, Viktorijos draugai suprato, kad čia ne pratybos. Tiesa, laikėsi tvirtai, nepanikavo ir visą laiką ramino Viktoriją su drauge. Po poros valandų pasigirdo pirmosios oro pavojaus sirenos. Po jų – du duslūs sprogimai. Kaip netrukus paaiškėjo, tai buvo numuštos raketos, kurias į Tel Avivą paleido palestiniečių islamistų grupuotė „Hamas“.

Likti butuose pasidarė nesaugu – susigūžę laiptinėje gyventojai krūpčiojo nuo kiekvienos raketos sprogimo. Tądien jų buvo paleista apie pusantro šimto.

„Sėdėjau laiptinėje, ant galvos byrėjo tinkas. Labiausiai norėjau paskambinti mamai ir pasakyti, kad ją myliu, – tą akimirką V. Blockytė sunkiai suvokė, kas vyksta, ją ištiko panikos priepuolis. – Dar po vienos atakos išėjus į lauką pamačiau, kad naujos statybos namas, kuriame gyvenau, buvo aptrupėjęs, nors raketa krito toliau nuo mūsų. Labai jautėsi tiek garsas, tiek vibracija.“

Pirmoji savaitė buvo smagi. Antroji – košmaras.

Ne viską galėjo žiūrėti

Tos pačios dienos vakarą, pasiėmusi pasą ir kelis būtiniausius daiktus, Viktorija persikėlė į kitą vietą. Naujos statybos name, kuriame gyveno kitas geras bičiulis, buvo įrengtas saugumo kambarys, kuris puikiai tiko slėptis.

„Iki tos vietos reikėjo eiti maždaug penkias minutes, bet jos buvo nepaprastai ilgos. Baiminomės ne tik raketų, bet ir žmonių. Nežinojome, ar gatvėje sutikti nepažįstami žmonės yra vietiniai, ar teroristai, kurie gali nusitaikyti į tave“, – V. Blockytė pasakojo, kad, pasiekus tikslą, vos už poros namų nukrito raketa.

Likusias viešnagės Izraelyje dienas Viktorija su drauge praleido užsidariusios namuose. Į saugumo kambarį gyventojai bėgdavo tik tada, kai tylą nutraukdavo oro pavojaus sirenos ir sprogimai.

„Ką veikėme? Namus tvarkėme kelis kartus per dieną, gaminome valgyti ir vis žiūrėjome naujienas. Ten viską rodo atvirai. Nieko neretušuoja. Tiesa, ne viską galėjome žiūrėti, – moteris prisiminė ne tik šaltakraujiškų žudynių vaizdus festivalyje Reimo kibuce, į kurį ji pati nevažiavo tik todėl, kad buvo pernelyg toli, bet ir dieną, kai televizoriaus ekrane jos draugai išvydo žuvusį artimą žmogų. – Vakarais rodomos žuvusiųjų nuotraukos, skambant muzikai fone. Stebėdavau, kaip mano draugai su baime akimis palydi kiekvieną tokią nuotrauką. Vieną vakarą jie pamatė savo draugo atvaizdą. Žuvo jaunas vyras, našle liko jo 36 savaitę nėščia žmona. Beje, ekrane pamačiau ir žuvusį lietuvį Martyną Kuzmicką. Dvigubą pilietybę turėjęs vyras tarnavo Izraelio policijoje.“

Skrido „Spartanu“

Iš anksto įsigijusi atgalinius bilietus, Viktorija Izraelį turėjo palikti spalio 10-ąją. Tačiau skrydis buvo atšauktas. Nacionalinis krizių centras sutarė su „Avia Solutions Group“ užsakomųjų skrydžių organizatoriumi „Skyllence“ dėl orlaivio iš Tel Avivo, kuriuo vėliau buvo skraidinami Lietuvos piliečiai. Skrydis šiuo orlaiviu kainavo apie 1 tūkst. eurų asmeniui. Pradžioje svarsčiusi pasinaudoti šia galimybe, Viktorija galiausiai persigalvojo.

„Žinote, labai apmaudu, kai iš kito nelaimės kažkas nori pasipelnyti. Tarkime, šeima su dviem vaikais turėjo susimokėti apie 4 tūkst. eurų. Buvo ne vienas reisas, tai paskaičiuokite, kokios sumos“, – V. Blockytei buvo nesuvokiamas toks elgesys nelaimės akivaizdoje.

Faktas: nors orlaivyje „Spartan“ buvo 40 vietų, juo skrido tik 29 žmonės. V. Blockytės nuotr.

Tą pačią spalio 10-ąją šalies valdžia pranešė, kad Izraelyje įstrigusiems tautiečiams bus atsiųstas oro pajėgų orlaivis „Spartan“. Būtent juo Viktorija su drauge ir dar 27 lietuviais pakilo nuo Izraelio žemės. Moteris gyrė oro pajėgų karius už žmogiškumą, kurio, jos manymu, stigo kitų institucijų atstovams. Lietuviai jautė ambasados atstovų dėmesio stygių, galimybė grįžti namo jiems esą buvo suorganizuota vėliau nei kitų šalių piliečiams.

„Gavome pranešimą, kad oro uoste turime būti 17 val. Besiruošiant prasidėjo bombardavimas, todėl šiek tiek luktelėjome. Kai atvykome, nieko neradome. Matėme kitų ambasadų atstovus, stovinčius su vėliavomis, o Lietuvos – ne. Mes jaunos, tai reagavome ramiau, tačiau mačiau vyresnių žmonių, kurie buvo sutrikę“, – V. Blockytės skaičiavimais, ambasados atstovai vėlavo maždaug pusantros valandos.

Atmestinis požiūris

Oro pajėgų orlaivis „Spartan“ nusileido Turkijoje. Čia juos pasitiko kiti ambasados atstovai, davė po bananą ir buteliuką vandens. Žmonėms buvo pranešta, kad ambasada Turkijoje nuolat renka informaciją apie visus įmanomus skrydžius iš Antalijos, poilsio viešbučiuose galimybes, tačiau kelione iš Turkijos į Lietuvą keliautojai turi pasirūpinti patys.

Prisišliejus prie vienos keliones organizuojančios agentūros, Viktorijai pavyko pačiupti paskutinį bilietą į Lietuvą. Šis jai kainavo 80 eurų. Draugei ir kitai merginai, su kuria susipažino skrisdamos orlaiviu „Spartan“, nepasisekė. Skrydžiai iš Turkijos į Lietuvą su „Turkish Airlines“ pabrango iki 800 eurų. Ministerija atkreipė dėmesį, kad grįžimo į Lietuvą išlaidos bus apmokėtos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, t. y. tik jautriausioms socialinėms grupėms. Vieni bilietus pirko, kiti laukė.

„Žmonės ieškojo, kur apsistoti, ką valgyti. Visa tai kainuoja. Žinoma, turbūt atsiėjo pigiau nei bilietas už 800 eurų“, – žmonėms galvojant, kaip grįžti neišleidus visų santaupų, ambasados atstovai, anot pašnekovės, regis, buvo suinteresuoti iš lietuvių išpešti kuo daugiau pinigų. Pasakę, kad Turkijoje neveikia Booking.com platforma ir pavežėjų paslauga, ambasados atstovai liepė rinktis iš penkių pateiktų apgyvendinimo įstaigų. Jie patys parūpino ir transportą. Nugabenimas į vietą vienam asmeniui atsiėjo 15 eurų.

„Vėliau pamačiau, kad Booking.com veikia ir nakvynė, už kurią mokėjome 70 eurų, galėjo atsieiti perpus pigiau“, – V. Blockytė sunkiai rado tokio tautiečių elgesio paaiškinimą.

Nuotaikos: dėl vėluojančių ambasados darbuotojų oro uoste tarp lietuvių kilo sąmyšis. V. Blockytės nuotr.

Širdis liko ten

Į Lietuvą Viktorija grįžo spalio 12-ąją. Čia ją pasitiko mylimiausi žmonės ir būrys žurnalistų. Visiems knietėjo sužinoti kuo daugiau naujienų tiesiai iš karščiausių įvykių liudininkų lūpų. Nors stovėjo priešais kameras ir kalbėjo, moters širdis kraujavo.

„Sakiau tada, pasikartosiu ir dabar – kūnu aš grįžau į Lietuvą, bet mano širdis liko Izraelyje. Kankina nemiga, negaliu valgyti. Visos mintys su jais“, – V. Blockytė tikino nuolatos palaikanti ryšį su Tel Avive gyvenančiais draugais.

Vienas jų pasakojo, kad pastarosiomis dienomis šalyje padaugėjo vandalizmo atvejų. Naudodamiesi situacija ir policijos pareigūnų užimtumu, Izraelyje gyvenantys arabai savinasi svetimą turtą. Vos prieš kelias dienas Viktorijos draugas neteko savo motociklo. Jaunas vyras ruošiasi pirkti ginklą. Paklausta, ar kada nors dar norės grįžti atgal, moteris tikino, kad, vos tik bus atnaujinti skrydžiai į Izraelį, ji bus pirma, kuri ten išvyks. Po išgyvenimų Tel Avive jai esą jau niekas nebaisu.

„Noriu vėl apkabinti savo draugus ir pasakyti, kokie jie man svarbūs. Tik nežinia, kada tai įvyks. Visi juk manėme, kad karas Ukrainoje truks kelis mėnesius, o greitai bus dveji metai“, – atsiduso kaunietė.

Šiandien ji kaip niekas kitas supranta frazę, kad mirtis – gyvenimo trapumo priminimas, o laimingiausias tas, kuris gyvena šia diena. Ne veltui grįžus į Lietuvą ant jos riešo atsirado tatuiruotė su hebrajišku užrašu: gyvenk taip, lyg nebūtų rytojaus.

„Suprantu, kad noriu kažką keisti, bet pirmiausia – kalbėti. Man tikrai gaila žuvusių civilių tiek Izraelyje, tiek Palestinoje, bet aš tik noriu priminti, kad čia ne armija kovoja su armija, o armija kovoja su teroristais. Tai antžmogiai, kurie kankina, pjauna galvas, šaudo. Be kita ko, vyksta ir žiniasklaidos karas“, – baigdama pokalbį V. Blockytė vylėsi, kad žmonės atsirinks teisingą informaciją.