– Kokios emocijos, jausmai tebėra gyvi iš tų dienų, kai Lietuva pirmoji iš SSRS okupuotų kraštų paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę?

– Su metais baimė ir nerimas išblėsta, nuplaukia į užmarštį, lieka labiausiai jaudinantys šviesūs jausmai. Galvoju, kad tai buvo pats tikrasis Lietuvos ir lietuvių tautos žydėjimo pavasaris, kai ant kiekvienos šakelės skleidėsi žiedai – į laisvę einantys žmonės. Jų buvo tiek daug, kad stovinčių po medžiu kaip ir nesimatė, nesigirdėjo. Gal ir ne visi ėjo, bet jau ir trukdyti nedrįso. Jaudina buvusi vienybė ir pasitikėjimas. Aš ir šiandien jaučiu patį didžiausią dėkingumą Sąjūdžio bendražygiams. Ir ne tik Raudondvario, Kauno rajono Sąjūdžio grupėms, visos Lietuvos žmonėms, taip drąsiai mus palaikiusiems, buvusiems kartu sunkiausiomis dienomis, kai paskelbtai nepriklausomybei, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams, mūsų gynėjams grėsė labai realus pavojus. Bet mes kartu buvome tokie stiprūs, kad į laisvę pakilusios tautos nesulaikė nei grasinimai, nei blokados, nei Sausio 13-osios naktį sovietinės kariuomenės kulkosvaidžių kalenimas, jedinstveninkų ir autonomininkų priešiški mitingai. Tad, be džiaugsmo, visą laiką išliks dėkingumo jausmas už tautos vienybę, susiklausymą, pasitikėjimą.

– Ko anuomet būta daugiau: nerimo ir vilties?

– Juk be vilties nebūtume kilę, nebūtume ėję. Turėjome tokį gražų, uždegantį 1918 m. vasario 16-osios pavyzdį, kuris rodė kelią ir drąsino. Drąsino ir teikė viltį 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės visapusiško kūrimo, ekonominio augimo pavyzdys. Žinojome, kad visko bus ir viskam rengėmės. Galvojau, kad ir kas būtų, bet į istoriją įrėžtas labai ryškus brūkšnys, šauktukas, kad Lietuva siekė nepriklausomybės, ir tas siekis liks šimtui metų į priekį. Nepasisektų mums, tai būtų priesakas kitoms kartoms pakartoti mūsų, lietuvių tautos, siekį atkurti tikrą valstybingumą. Vilties teikė tai, kad tautos atgimimas buvo paremtas dviem pagrindinėmis vertybėmis – pražydusiu tautiškumo jausmu ir išsilaisvinusiu iš sovietinės ideologijos gniaužtų krikščioniškuoju tikėjimu. Juk taip laisvai atsitiesė, kalbėjo ir kėlė tautą mūsų geriausi poetai, aktoriai, tikrieji intelektualai, kunigai, vyskupai. Atrodė, kad vėl su mumis Maironis, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Vaižgantas. Stiprino iš priverstinės tremties sugrįžęs Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas ir kiti.

– Ar pasiteisino anuomet puoselėti lūkesčiai? Ką padarėme teisingai, kas džiugina ir ką reikėtų taisyti?

– Gal dar ir nelabai įsivaizdavome, kokia turės būti Lietuva. Tiesa, Sąjūdis buvo parengęs plačią rinkimų programą ir nemažai kitų dokumentų, kokią Lietuvą turėtume kurti. Tik realus gyvenimas, kai kurių žmonių siekis kuo greičiau atkurti privačią nuosavybę, naikinti sovietinės ekonomikos griaučius sukėlė didelių sunkumų. Ekonomika, žmonių gyvenimai taip greitai nesikeitė ir negalėjo keistis, ypač kaime. Vieni gali sakyti, kad lėtoms reformoms nebuvo laiko, tad labai greitai ir aukštai ant pjedestalo iškėlė laisvąją rinką, nors ne vienas kalbėjome apie socialiai orientuotą laisvąją rinką, kuri atitiktų daugumos žmonių, o ne vien naujų, apsukrių ir dažnai per daug godžių verslininkų lūkesčius. Ne paslaptis, kad daug kur įstatymais pagrįstą verslą aplenkė gerai organizuotos nusikaltėlių struktūros, finansiniai aferistai. Kaip su jais kovoti ir juos laiku izoliuoti, nebuvo ne tik tinkamų jėgų, bet ir mokėjimo. Ir dabar manau, kad vėlesni, po 1996 m. priimtos Žemės, Žemės reformos, valstybinio turto privatizavimo įstatymų pataisos ne tik nepagerino žmonių gyvenimą, bet net apsunkino jį. Ir ne privati nuosavybė turėjo gauti šventumo statusą, bet žmonių teisė ir galimybė savo krašte dirbti ir gauti tinkamą atlyginimą. Labai gaila, kad ir iki šiol protinis žmonių darbas liko taip mažai įvertintas. Ar ne dėl to mes praradome ir vis prarandame tiek daug jaunų, gabių, talentingų žmonių?

Laisvė – tai ne laisvė laisvai kvailioti, kuo giliau įbristi į liberalizmo ir globalizmo pelkę, iš kurios kelio atgal gali ir nebūti.

– Ar jūsų turėta vizija skiriasi nuo tikrovės?

– Gražaus šventinio jubiliejaus metu labai nesinori kalbėti apie mūsų juodąsias dėmes, neigiamus reiškinius. Gal ne tiek jų ir daug, bet tokie rėksmingi, nuolat lendantys į akis taip garsiai girdimi. Tai vis pabrėžtinas savo istorinių asmenybių, savo praeities menkinimas, netgi žeminimas. Nepagrįstų, dažnai pramanytų tyčinių klaidų, gandų išaukštinimas, savo tautos, savo istorijos menkinimas. Labai nesmagu, kai kokia nelaimė ar pavienis nusikaltimas iškeliamas iki valstybinės reikšmės įvykio ir tai apibendrinama kaip visos lietuvių tautos požymis. Labai nemalonu, kai mūsų kai kurie valstybės kūrėjai laikomi išdavikais, tautos didvyriai – nusikaltėliais, kai tokia lengva ranka garbingiausi lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos puslapiai iš savo istorijos knygos permetami kaimynams.

– Kokie pastarųjų 30 metų įvykiai šalyje, jūsų akimis, yra svarbiausi?

– Politiniai, valstybiniai žingsniai žengti teisingi. Buvimas NATO, ES gretose mus garantuoja didelę dalį mūsų saugumo, priverčia ir mus pačius daugiau rūpintis savo saugumu. Iš kitos pusės, aš matau mūsų pačių valstybinio mąstymo tam tikrą atoslūgį, pasidavimą lengvai tėkmei, kad kam čia mums stengtis ir galvoti, kai yra Briuselio galvos, kurios kaip nutars, taip ir bus. Tai labai negera tendencija. Ne visi nutarimai, kurie tinka Italijai, Vokietijai ir Prancūzijai, tinka ir mums. Daug kur reikia savo mąstymo, sugebėjimo atsirinkti ir tinkamai pritaikyti mūsų sąlygoms, tradicijoms, gyvybingiems tautos interesams, kad būtų išsaugota lietuvių kalba, lietuvių tautos istorinės ir kultūros vertybės. Laisvė – tai ne laisvė laisvai kvailioti, kuo giliau įbristi į liberalizmo ir globalizmo pelkę, iš kurios kelio atgal gali ir nebūti. Laikas prasibusti visada ateina, tik ne visada yra garantija, kad žmogus prasibus puošniuose rūmuose. Didesnė galimybė prasibusti nuošalyje, griovyje. Bet aš tikiu tautos išmintimi, tikiu Lietuvių tautos dvasiniu grožiu, kuris atsispindėjo ne tik Baltijos kelyje, bet lydės ir ateities kartas.

– Ko palinkėtumėte pakaunės žmonėms?

– Pakaunė – nepaprastai gražus kraštas, tai lyg žiedų vainikas aplink istorinį Kauną, jo maitintojas plačiausia prasme. Tačiau kartu Kauno rajonas yra ir atskiras organizmas, atskiras struktūrinis, ekonominis ir  kultūrinis vienetas, kurio išardymas paliestų tūkstančių žmonių gyvenimus. Ir ne vien iš gerosios pusės, bet, priešingai, juos apsunkintų. Esame daug kuo sujungti, vieni nuo kitų priklausomi, tad ir kelias yra tik vienas – sutarimo, pasitikėjimo, paramos vieni kitiems kelias. Bet kokios užuominos, kad gal pakaunė nereikalinga, gal galima ją pjaustyti, karpyti pagal to ar kito verslininko interesus, yra labai kenksmingos tiek rajonui, tiek ir miestui. Tai silpnina ne tik abi puses, bet ir Lietuvą. Prarandame vieningumą, prarandame savo pagrindinę jėgą. Teisėtai galime džiugtis, kad visa Lietuva gražėja, tampa turtingesnė. Gražėja ir mūsų pakaunė, mūsų miesteliai, gyvenvietės, žmonių sodybos ir žmonės.

Sveikindamas visus pakaunės žmones Lietuvos nepriklausomybės  atkūrimo trisdešimtmečio proga linkiu tik tolesnio klestėjimo, dar daugiau gražių darbų, gražių sukurtų gyvenimų. Kurkime grožį, gerumą ir pasitikėjimą ne tik savo šeimose, savo aplinkoje, bet ir pakaunėje, visoje Lietuvoje. Niekas kitas mūsų gyvenimų nepadarys gražesnių, turtingesnių, laimingesnių, jeigu mes patys to nesieksime. Greitai bėga dešimtmečiai, bet tegul Kovo 11-oji ir toliau mums lieka pačiu ryškiausiu, svarbiausiu švyturiu ateičiai.