Nustebino sudorojusi daug krevečių

52-ejų neurologė, manualinės ir psichoterapijos specialistė Liuda ir aštuoneriais metais už ją vyresnis japonas Masahito Sasaki gyvena Kaune.

Apie 40 pasaulio šalių aplankęs, JAV, Europoje, Indonezijoje, Korėjoje, Kinijoje ir kitur dirbęs japonas buvo garsios korporacijos "Azbil" (buvusi "Yamatake") darbuotojas.

"Jis man sakė, jei gyvensime Japonijoje, teks atidaryti anglų kalbos mokyklą, o jei Lietuvoje, jis nori įgyvendinti svajonę – atidaryti japonų restoraną, – šyptelėjo Liuda. – Myliu Lietuvą, Kauną, nenorėjau palikti darbo, o kelis kartus Lietuvoje jau lankęsis Masahito nesunkiai sutiko čia atvažiuoti. Ir realizavo svajonę – atidarė japonų maisto restoraną ir dabar kitus moko gaminti japonišką maistą."

Mandagus, šiltas ir besišypsantis japonas su Liuda susipažino savo tėvynėje: Tokijuje, korporacijoje "Azbil" dirba Liudos dukra Aistė. "Iš kur jūs?" – kartą lifte M.Sasaki užkalbino šviesiaplaukę merginą. Išgirdęs "Lietuva", prisipažino, kad nežino tokios šalies.

Vis dėlto kosmopolitiškas, draugiškas ir smalsus japonas su tame pačiame aukšte dirbusia lietuve po to bendravo dar ne vieną kartą. Sužinojo apie Lietuvą. O išgirdęs, kad į Japoniją atvyksta Aistės mama, dar nematęs Liudos pakvietė ją pietų.

Išvydusi japoną Liuda iškart pajuto, kad šiuo žmogumi galima pasitikėti. "Viską pasakė jo akys. Šiltos. Tai man kuždėjo ir moters, ir neurologės patirtis. Iš jo sklido gera energija. Be to, japonai itin taikūs, neagresyvūs žmonės, – neslėpė Liuda. – Dukra mus paliko, o mes Jokohamos mieste ekskursijos metu plaukiojome laivu ir puikiai praleidome laiką."

Gydytoja nusijuokė, prisiminusi, kaip nustebino Masahito vakarienės metu, sudorojusi ne vieną krevetę.

Viską pasakė jo akys. Šiltos. Tai man kuždėjo ir moters, ir neurologės patirtis. Iš jo sklido gera energija. Be to, japonai itin taikūs, neagresyvūs žmonės.

"Jūrų gėrybės ten labai skanios, krevetes mėgstu, nes Lietuvoje tai – toli gražu nekasdienis patiekalas", – nusijuokė moteris.

Japonija bankininkams trečioji šalis?

Japonijoje Liuda lankėsi nekart: jau 30 metų į Tekančios saulės šalį ji vyksta mokytis manualinės terapijos, taip pat pabūti su dukra, prižiūrėti anūkų, o vėliau jau ir pasimatyti su Masahito.

Susitikimą su japonu pakeitė dar vienas, po to – dar vienas. Liudai išvykus į Lietuvą, M.Sasaki rašė jai nuostabius laiškus, siuntė subtilias dovanas.

"Nuvykus į Japoniją jis pakvietė pietų. Masahito nuostabiai gamina, o stalą nuklodavo įvairiais valgiais, – japonų virtuvę mėgstanti Liuda negailėjo komplimentų vyrui. – Japonams svarbu matyti po nedaug, bet daug valgių vienu metu. Ir jausti skirtingus skonius."

Japonijoje ragaudama Masahito pagamintų patiekalų kaunietė sužinojo jo seną svajonę – atidaryti restoraną.

Nusprendę gyventi su japonu Kaune jie pateko į kuriozinę situaciją. "Lietuvoje japonui nei SEB, nei DNB nei "Swedbank" neatidarė sąskaitos, – kaunietę šokiravo, kad bankininkams Japonija – trečiojo pasaulio šalis. – Viena banko darbuotoja pašnibždėjo, kad sąskaitą gali atidaryti "Šiaulių banke". Atidarėme, bet Japonijoje mums pasakė – galime pinigus persiųsti į SEB, DNB, "Swedbank", bet ne į Šiaulių banką.

Todėl vieną rytą Liuda pasijuto turtinga: moterimi pasitikėjęs japonas į jos banko sąskaitą pervedė lietuviams solidžią pinigų sumą – atidaryti jų restoraną.

"Pasitikėjau, o kaip gali būti kitaip?" – šyptelėjo Masahito – japonams, ypač vyresnio amžiaus, garbė, žodis, pasitikėjimas itin svarbūs dalykai.

Batai ir vieta eskalatoriuje

Kas japoną nustebino Lietuvoje?

"Jis to nesakys, – jau žinodama, kad Masahito, kaip ir didžioji dalis japonų – kuklūs, šyptelėjo Liuda. – Tačiau jam reikėjo įprasti prie vairavimo kultūros Lietuvoje."

Japonai kuklūs, mandagūs, jie beveik nežiūri į kito žmogaus akis, kad "nenužudytų žvilgsniu" – taip sakoma Tekančios saulės šalyje.

Jie jaučia kito žmogaus energiją, nuotaikas, nesibrauna į jo asmeninę erdvę ir stengiasi, kad kitas žmogus jaustųsi patogiai.

Liuda neslepia, kad Lietuvoje dažniau žmonės sukaupia kovinę, agresyvią energiją: mes turime kovoti dėl darbo, su kaimynu, valdžia, išgyvenimu, o viešai dar nuolat skleidžiama daug dirgiklių, negatyvios informacijos.

"Pas mus žmonės dažnai susireikšmina ir jaučiasi žvaigždėmis. Atėjęs į svečius japonas batus pasidės taip, kad liktų vietos kitam, važiuodamas eskalatoriumi stovės taip, kad skubėdamas kitas žmogus galėtų jį aplenkti, prie stalo atsisės taip, kad liktų vietos kitam, – Liuda jau žino japonų kultūros subtilybes. – Masahito nustebino, kad žemesnio rango darbuotojai čia neklauso vyresnio, kurie užsitarnauja savo darbu aukštesnes pareigas, dažnai ginčijamasi. Lietuvoje mažiau gerbiami ir vyresnio amžiaus žmonės."

Vyrai ten stipresni už moteris, jų žodis – paskutinis. Tokia Azijos kultūra.

"Lietuvės moters sąmonėje tai neįprasta, bet moteris ten jaučiasi saugi, vyras nepanikuos, ras išeitį, imsis atsakomybės, – aiškino Liuda. – Ir japonės, kai šauks vyras, pasitrauks ramiai, neeikvos energijos. Lietuvės atsakys agresija, o agresija sukels tik agresiją, todėl japonės į vyro šauksmą nekreipia dėmesio – tik ramiai pasitraukia."

Apie tai Liuda kalbėjo ir su savo vyru, kuris itin stengiasi suprasti kitos kultūros subtilybes.

Ji japoną netgi moko dažniau pažiūrėti į akis, nes ten daug kas vyksta pagal gravitaciją: žvelgiama iš viršaus – žemyn, o Lietuvoje – horizontaliai.

"Jei neklauso darbuotojai – rėk", – juokais mokė mandagų japoną Liuda.

Lietuviai vyrai pasistato namus?

Kokios buvo jų vestuvės? Be alkoholio.

Liuda kvatojasi prisiminusi vakarėlį viename vegetarinių patiekalų restorane Kaune.

"Kartą jis pasigėrė – japonai daug neišgeria, – šypsodamasi nuoširdžiai pasakojo Liuda, kuriai nepatinka alkoholį vartojantys žmonės. – Todėl mūsų vestuvėms Masahito paprašė išrinkti restoraną, kuriame nėra alkoholio. Jis manė, kad prie kepsnių reikės išgerti, jis pasigers, o po to mes išsiskirsime."

Paklaustas, ar nebijo į japones nepanašių ir vis daugiau feminizmu garsėjančių lietuvių, Masahito pajuokavo: "Tai aš sužinojau tik po vestuvių. O jei rimtai – Liuda labai graži, stipri moteris. Japonijoje vyrai daug stipresni nei moterys, Lietuvoje – tik šiek tiek daugiau."

Vis dėlto Masahito pastebėjo ir lietuvių vyrų sportiškumą, negailėjo komplimentų, kad jie sugeba atlikti daug įvairių darbų, viską sutaisyti: "Pas mus taip sugebėjo tik mano tėvų kartos žmonės. O jūs ir dabar neišmetate daiktų, bet juos sutaisote, sutvarkote ir vėl naudojate. Lietuviai sumanūs, apsukrūs ir organizuoti."

Dar didesnį šoką jam sukėlė, kad vyrai patys moka pastatyti namus.

"Jam tai sunkiai suvokiama. Jis man pakeitė lemputes, tai jau pasiekimas.  – nusijuokė Liuda. – Bet japonai neprisiriša prie namų, prie daiktų, nes tai – laikina. Jie kitaip suvokia ir vertina gyvybę, nes gyvena virš nuolat drebančios žemės. Jiems svarbu mėgstamas darbas, buvimas čia ir dabar, jutimas, o ne daiktai."

Liuda iš pradžių stebėjosi, kad jis mažai investavo į restorano interjerą: "Kuo daugiau patiriame skriaudos vaikystėje, tuo labiau tas atsiliepia ateityje. Mes maži, turime nedaug pinigų, bet norime puikuotis didinga išore, japonai dideli, turi daugiau pinigų, bet mažai dėmesio skiria interjerui."

Domisi visatos kaita

Kaune Masahito negali atsidžiaugti gamta, jaukiu miestu, Panemunės šilu, Nemunu ir Nerimi – prie upės gyvenantis japonas dažnai bėgioja kartu su savo žmona Liuda.

Koks jis namuose?

Liuda neslepia, kad itin tvarkingas, laikosi higienos – neretai net perplauna indus: "Smagu, kai namuose indus plauna vyras. Indams yra net atskira pašluostė."

Tiesa, daug gaminantis restorane ir japoniško maisto gamybos mokyklą norintis įsteigti Masahito, dabar rečiau gamina namuose.

"Jis  viską valgo, ką gaminu aš. Japono supratimu, tai viena iš moters meilės išraiškų. Jis valgo ir bulvinius patiekalus, ir silkę, ir didžkukulius, – pasakojo Liuda. – Japonai gamina neskubėdami, jiems tai tarsi ritualas, ramybė, koncentracija į tą akimirką."

Neatsitiktinai grįžęs namo M.Sasaki turi kambarėlį, prie kurio nusiima net šlepetes ir ten užsidega natūralių japoniškų smilkalų, klausosi alfa bangų muzikos ir ilsisi.

"Aš jau senas, reikia nurimti, kai susijaudinu per dieną ir po to neužmiegu", – nusijuokė Masahito.

"Tame kambaryje tvyro japoniška, zen atmosfera, jis pailsi, užmiršta konfliktus, nerimą ir mane pasitinka visada puikios nuotaikos ir linksmas, – aiškino Liuda. – Mes visi užsiteršiame informacija, neigiama energija, todėl mums padėtų meditacija, ramybė ar laikas miške."

Fizikas pagal specialybę M.Sasaki nesidomi reinkarnacija. Jam įdomiau mokslo pasiekimai.

"Man įdomiau, kokia yra visata, jos sandara, kas buvo iki didžiojo sprogimo, kaip tai keitėsi, o žmogaus gyvenimas ir pats žmogus, palyginti su visata, yra tik mažytė, mažytė dulkelė", – svarstė japonas.

"Kartais mes japonus pernelyg mistifikuojame, – pripažino Liuda. – Čia susipažinau su japonais, ambasadoriumi – jie labai linksmi ir tik iš pirmo žvilgsnio uždari žmonės."

Tiesa, po mirties japonai žmones degina.

Žvejoti labai mėgstantis M.Sasaki savo dukters iš pirmos santuokos ir žmonos Liudos prašė po mirties jį sudeginti, o pelenus ir kaulus išbarstyti į jūrą.

"Per gyvenimą jūroje aš labai daug pagavau žuvų... – šypsojosi japonas. – Todėl bus teisinga, kad po mirties joms atitektų mano kaulai".