"Jeigu pati atsistočiau – nuversčiau kalnus", – sako kaunietė Janina Banienė. Nepaisant jos neįgalumo, skriaudų, kurias patyrė, ir vienatvės 76-erių moteris randa jėgų šypsotis ir sako mylinti gyvenimą.

Ligota kasdienybė

Nelaimės J.Banienę apniko prieš 35-erius metus, kai, dirbdama tarpmiestinių maršrutų autobusų konduktore, pateko į avariją ir smarkiai susitrenkė galvą. Nuo tada moterį kamuoja dažni epilepsijos priepuoliai.

"Epilepsija ištinka ir du tris, ir septynis, ir aštuonis devynis kartus per dieną – labai įvairiai. Kai būna labai daug priepuolių, išsikviečiu greitąją pagalbą ir man daro elektrošoką – širdis neištveria. Po priepuolių nesiorientuoju gerą pusvalandį, paskui pasidaro geriau, tik silpna", – Janina pasakoja ramiai, nesijaudindama, nes, sako, jau yra pripratusi prie kančių.

Dar viena bėda – po operacijos, kuri buvo atlikta prieš metus, kairė koja liko labai ištinusi. Jos per skausmą neįmanoma nei sulenkti, nei juolab atsistoti ir priminti ją. Dešinė koja sveikesnė. Į lovą atremtos kelios poros ramentų, tačiau bandydama jais naudotis moteris griūva. Šalia stovi ir vaikštynė, kad moteris kaip nors nuslinktų į tualetą.

"Pati negaliu net lovoje apsiversti. Kaip paguldo ant kupros, taip ir guliu, nutirpsta viskas, ir nugara – po sprandu kišu ranką. Mane pakelia, pastato į vaikštynę, tai duoduosi, duoduosi, kol nusistumiu iki tualeto", – palinguoja galvą Janina.

Jos vyras mirė prieš dvylika metų. Vaikų jiedu neturėjo. Moteriai padeda kaimynai ir giminaitė Irena Arnastauskienė.

"Ateina žmonės, atneša nupirkę maisto, paduoda man valgyti. Ką padeda ant stalo, tą ir suvalgau. Ir vaistus padėtus išgeriu. Irena ateina kiekvieną dieną, nakvoja pas mane, – apie savo dienas ir visą gyvenimą pasakojo J.Banienė. – Dabar sirguliuoja mano draugė iš Panemunės, bet paskambina, aš jai sakau: neik, manimi pasirūpina. Kita mano draugė – buvusi gydytoja, tai ir jos duktė man padeda. Tai va toks ir išsigelbėjimas – turiu gerų žmonių."

Trūksta gydytojų priežiūros

Anksčiau Janina gaudavo specialiojo nuolatinės slaugos poreikio (SPS-1) pašalpą –  900 litų per mėnesį. Tai buvo suma, už kurią galėjo samdytis slaugytoją. Dabar, pasikeitus reikalavimams, tegauna specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio (SPP-2) pašalpą. Tai tėra 150 litų per mėnesį.

Moteris prirašė daug prašymų, tačiau jos niekas nepagailėjo. Formalūs atsakymai liudija: dėl jos padaryta viskas, kas priklauso.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno 1-ojo teritorinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Alfredas Urbanavičius, paprašytas pakomentuoti J.Banienės neįgalumą, atsakė tai, ką ir žinome: slaugos poreikio tipas nustatomas atsižvelgiant į konkretų atvejį.

"Viskas priklauso nuo gydytojų komisijos, kuri įvertina ligonio būklę. Svarbiausi – du kriterijai: liga ir apsitarnavimo galimybė, apibūdinama Bartelio indekso lentele. Socialinės rūpybos skyrius, jeigu pageidauja šalpos gavėjas, skiria socialinį slaugytoją, kuris galėtų tvarkyti kambarius ar atnešti maisto", – tiek tepadėjo A.Urbanavičius.

Janina prisirašiusi prie Dainavos poliklinikos, nes gyvena netoli jos. Moteris skundžiasi, kad nėra prižiūrima.

"Kviečiuosi savo šeimos gydytoją, tai neateina, neparašo vaistų nei nuo skausmo, nei nuo epilepsijos", – tvirtina J.Banienė.

Ji rašė skundus Kauno teritorinei ligonių kasai ir Dainavos poliklinikai dėl prasto šeimos gydytojos Lauros Statkevičienės darbo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad nusiskundimai yra nepagrįsti. Poliklinikos vadovybė pasiūlė pasikeisti šeimos gydytoją ir pasiūlė Rūtą Bartašiūtę. Anot Janinos, situacija nepasikeitė.

Abejingumo ledų nepralaužė

Janinos giminaitė Irena paprašė savo šeimos klinikos gydytojos E.Valungevičiūtės pagalbos. Moteris tikisi, kad ši gydytoja sutiks rūpintis Janina, o ir gydytoja pažadėjo, kad, kai bus laisvesnė, atvažiuos, apžiūrės, pašnekės ir nuspręs, kuo gali padėti.

Kauno Dainavos poliklinikos šeimos gydytoja R.Bartašiūtė atsisakė plačiau komentuoti situaciją.

"Mes teikiame paslaugas, kurios mums priklauso. Aš atlieku visas savo pareigas, neturiu ką šiuo klausimu pasakyti. Viskas, kas Banienei priklausė, yra paskirta", – tiek tepasakė gydytoja R.Bartašiūtė.

Dainavos poliklinikos direktoriaus pavaduotoja Anelė Čakstienė pažymėjo, kad, sugriežtinus neįgalumo nustatymo kriterijus, J.Banienei specialiojo nuolatinės slaugos poreikio (SPS-1) pašalpa nebepriklauso. Beje, poliklinikos vadovo pavaduotoja pripažino, kad dėl komplikacijų po kojos kelio sąnario operacijos J.Banienės sveikatos būklė blogėja.

"Šeimos gydytoja siuntė specialistus pas Banienę į namus ir prašė peržiūrėti neįgalumo lygį, bet komisija paliko tą patį sprendimą", – pridūrė gydytoja A.Čakstienė, manydama, kad ši poliklinikos pacientė save apsitarnauti gali.

Janinos giminaitė I.Arnastauskienė tikina, kad jokia komisija pas ligonę į namus nebuvo atvykusi.

Nepaisant kamuojančių ligų, Janina išlieka optimistė. Paklausta, ką darytų, jeigu vėl galėtų normaliai vaikščioti, ji sakė, kad padėtų žmonėms.

"Jeigu atsistočiau – kalnus versčiau. Bent nulipčiau laiptais ir paeičiau šimtą metrų. Nuvažiuočiau į sodą, pas draugę į Birštoną. Daug ką padaryčiau, bet kas iš tokių svajonių?" – liūdnai nusišypsojo J. Banienė.