Keičiasi įpročiai

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje iki vasario miestiečius ir Kauno svečius kviesianti senų naujamečių ir Kalėdų atvirukų paroda, ko gero, viena gražiausių, kokią iki tol buvau mačiusi. Spėju, taip stipriai sentimentai už širdies stvėrė, kadangi, besidairydama į kelių dešimčių metų senumo eksponatus, pamačiau ne vieną atviruką, anuomet gulėjusį tėvų kambario komodoje, batų dėžutėje. Antai, iš vieno jų nuo knygų bokšto į mane žvelgė pažįstamas nykštukas, iš kito – rankomis susikibę raini katinai, o iš trečio mojo pusnyse paskendęs peliukas.

Žvelgiant į juos prisiminiau šventinių tekstų paieškas, atvirukų rašymą, vokų kraštų ir pašto ženklų laižymą. Žinoma, ir tuos rytus, kai tekina bėgdavau prie pašto dėžutės spėliodama, ar laiškas atkeliavo iš krikšto tėvų iš pajūrio, ar tetos iš Alytaus.

„Vaikystėje ir aš laukdavau laiškų, o labiausiai patikdavo gauti pieštus atvirukus. Kai vaikas buvau, ir pats siųsdavau savo gamintus“, – parodos sumanytojas, kolekcininkas Paulius Andriuškevičius neslėpė, kad laikas pakeitė jo įpročius.

 Vilmanto Raupelio nuotr.

Dabar jis kur kas dažniau tikrina elektroninio pašto dėžutę, o ranka rašytus atvirukus siunčia itin retai. Nebent kelionių metu draugams užrašo atvirlaiškius.

„Pamenu, vienos ekskursijos metu prisipirkau apie 50 skirtingų atvirukų su Eifelio bokštu, Venecijos vaizdais. Taip viskas ir prasidėjo“, – P.Andriuškevičius skaičiavo savo aistrai kolekcionuoti atvirukus atidavęs jau bemaž 20 metų.

Dešimt iš jų Paulius renka senus atvirukus.

Istorijos atspindys

Keturiasdešimtmetis vyras namuose saugo apie 20 tūkst. atvirukų. Dalis jų įamžinę Lietuvos ir kitų pasaulio šalių architektūrą, gamtą. Kiti skirti įvairioms šventėms: Kalėdoms, Naujiesiems metams, Tarptautinei moters dienai.

„Mažiausiai turiu Velykų atvirukų, nes anuomet ši šventė nebuvo siejama su krikščionybe. Velykos buvo traktuojamos kaip margučių šventė ir nieko bendro su Bažnyčia neturėjo. Naujamečių turiu prikaupęs labai daug“, – anot kolekcininko, į M.K.Čiurlionio dailės muziejų jis atnešė maždaug puspenkto šimto atvirukų.

Po vitrininiais stiklais būtų ir daugiau suguldęs, tačiau, perėję muziejininkų filtrą, į ekspoziciją pateko tik išrinktieji – atvirukai, dienos šviesą išvydę iki 1990-ųjų, piešti lietuvių dailininkų, spausdinti tik Lietuvos spaustuvėse.

Seniausias parodoje esantis naujametis atvirukas – 1961 m. išleistas Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos. Jame vaizduojama tautiniais drabužiais apsirengusi, ratu besisukanti, linksmų Naujųjų metų linkinti pora. Seniausias Kalėdų atvirukas, labiau primenantis ranka spalvintą nuotrauką, kaip spėjo kolekcininkas Paulius, – 1960 m. palikimas.

„Manau, iš kokios bažnyčios atsinešė“, – darsyk dirstelėjęs į Kalėdų atvirukus su Kristaus atvaizdu, angelais ir šventaisiais, P.Andriuškevičius atsigręžė į naujamečius, atspindinčius XX a. madas, padiktuotas politinės situacijos.

Tarkim, 7-ojo–8-ojo dešimtmečių atvirukai – su ryškiu Sovietų Sąjungos prieskoniu – raudona, balta, žalia spalvomis, raudona žvaigžde, pjautuvu, kūju, kosmonautais ir raketomis. Vėlesniuose atvirukuose vaizduojamos taurės ir šampano buteliai, nuo sniego lūžtančios eglių šakos, besmegeniai, nykštukai, Seniai Šalčiai, Gedimino pilis, Kauno rotušė ir Perkūno namai.

Taip atrodo seniausias kolekcijos atvirukas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Mintyse – duoklė Kaunui

Didžioji dauguma parodos atvirukų yra kam nors dedikuoti. Likusieji –  neužrašyti.

„Kai kurie atvirukai leisti labai dideliu tiražu, todėl tai, ką matote čia, galima rasti ir kitų žmonių namuose. Aš žinau vieną moterį, kuri yra prisipirkusi tokių tuščių atvirukų po kelias dešimtis vienetų ir juos iki šiol siunčia“, – paklaustas, kurį iš eksponatų, jei jo neturėtų, norėtų rasti savo pašto dėžutėje, Vilniuje gyvenantis aistringas „Žalgirio“ sirgalius pirštu bakstelėjo į piešinį, kuriame vaizduojamas besmegenis su komandos marškinėliais. Atvirukas, anot kolekcininko, išleistas 1985-aisiais, kai „Žalgirio“ vyrai tapo Sovietų Sąjungos čempionais.

Vaikystėje ir aš laukdavau laiškų, o labiausiai patikdavo gauti pieštus atvirukus.

Kur ir kaip įsigijo šį atviruką, Paulius atsakyti negalėjo. Tik spėjo, kad, kaip ir daugumą kitų, gavo dovanų arba išsimainė.

„Nė vieno atviruko nepirkau, viskas vyksta mainų principu. Besikartojantį atviruką keičiu į kitą, kurio dar neturiu. Arba būna, randu kokią knygą, kurios man nebereikia, bet už ją prašau ne pinigų, o atvirukų“, – apie mainų sistemą, pildančią jo kolekciją, kalbėjo P.Andriuškevičius.

Jei viskas klostysis sėkmingai, galbūt kitais metais mieste bus surengta atvirukų paroda apie Kauną. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Ilgus metus kaupęs atvirukus, vartęs juos pats vienas ir rodęs bičiuliams, galiausiai Pauliui pribrendo pasidalyti savo kolekcija su didesne auditorija. Mažeikiuose gimęs, Vilniuje gyvenantis, mamą Kaune lankantis vyras vylėsi, kad parodos nauda bus dviguba – Kalėdų ir Naujųjų metų atvirukai pakutens vyresnės kartos jausmus, o jaunimui primins apie tikrąsias vertybes.

„Išties tai galėčiau surengti atvirukų parodų įvairiomis temomis“, – apie vieną jų P.Andriuškevičius prasitarė ir „Kauno dienai“. – Turiu visą pluoštą atvirukų apie Kauną. Kitąmet, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, manau būtų visai įdomu žmonėms pamatyti, kaip per ilgus metus keitėsi miestas, kaip jis vystėsi. Kaip atrodė soboras, rotušė ar Laisvės alėja prieš 60 metų.“