„Kauniečių kova dėl medžių. Su visais vykdytojais, priešininkais ir troliais. Kaip ji buvo išpranašauta ir aprašyta prieš šimtą metų V. Krėvės apsakyme „Skerdžius“,  – socialiniame tinkle „Facebook“ parašė M. Mikutavičius ir pridėjo ištrauką iš garsaus apsakymo.

– Kad taip mano valia, – atsiliepė Valainienė į Grainį, – aš tavo liepą būtau seniai nukirtusi. Ir prisikeikiau aš jos ir tavęs drauge – pusė daržo gaišta kas metai: nušvokščia, atažalas paleidžia, ir niekas neauga.

– Gerai, kad Dievas nedavė kiaulei ragų! – net paraudęs atrėžė Lapinas. – Kas matė, kad tokį medį kaip liepa kirstų! Ar tu ją sodinai, ar ką?

– O manote, kad iš mano daržo tai didelė nauda? – kalbėjo Grainis, nepaisydamas Lapino. Per geras varsnas tik dilgėlės ir atžalos auga.

– Nukirstai, ir tiek! Kokia gi tau iš jos nauda?

– Kaip nukirsi! Gaila tokio gražaus medžio, – kalbėjo vyrai.

– Ko klausote jos! – piktai sušuko Lapinas. – Žmonės medžius sodina aplink namus, o ji, matai, „nukirstau! nukirstau!“ Kas tau tokis medis, juk tai ne musė! Paėmiau, sugnybau – ir nėra! Pasigėdytai, sene, taip kalbėti!..

– Ko dabar aš gėdysiuos? Nugriaus kada vėjas ant tvartų, gyvulius dar sutrėks.

– Nugriaus, nugriaus! Klausykite, tik jūs, žmonės! Amžius liepa stovėjo, o dabar, „nugriaus“! Alaus tu prisigėrei, žmonele! – sielojosi Lapinas. – Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!

– Ot, imsiu ir nukirsiu! – ūmai prakalbėjo Grainis. – Mano liepa, kas man užgins? Noriu – kertu, noriu – ne.

– Tavo liepa! Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi? Kad tavo lauke auga, tai jau ir tavo! Dievulio ji ir mažų paukštelių, ne tavo!

Supykęs atstūmė skobnis ir pasikėlė nuo uslano.

– Matai, kokis iškalbingas senis! Kur tiek žodžių surado, kai teko liepa ginti?!.

– Štai, seni, nukirs Grainis liepą, – erzino, kirkindami jį, kiti, – teks tau mirti greičiau, negu manei.

– Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu! Štai pamatysiu, ar užgins man kas?! – užsispyręs atkakliai tvirtina Grainis.

– Ne tavo, nenukirsi! Rankos nudžius, kojas sau palaužysi. Kas tau liepa, girioje pušelė, ar kas? Krosny gal malka deginsi? Ech, ir žmonės gi nūnai! Senovėj žmonės kaip galėdami sodino medžius aplink namus, sodžiuose kaip giriose švokštė šlamėjo, visokių paukščių pilna buvo, o dabar koks ten snarglius, vos nuo žemės paaugęs, šūkaloja: „nukirsiu, nukirsiu!“ – šaipydamasis pyko Lapinas. – „Mano liepa!“ Pamėginęs būtai tu senovėj taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada.

– Ot, nukirsiu, ir tiek! Mano liepa, ir baigta. Kad ne šventė, dabar nueitau ir nukirstau.

– Tfu! – spjovė Lapinas ir, paėmęs nuo suolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs išėjo iš trobos.

Vyrai juokėsi, juokais senį palydėjo iš pirkios. Jie visi manė, kad Grainis tik erzina Lapiną, bet kirsti liepos nei manyti nemano.

Primename, kad 1921 m. V. Krėvės parašytas apsakymas „Skerdžius“ pabrėžia ypatingą žmogaus ir medžio ryšį. Grainio liepa vis dėlto buvo nukirsta, o liūdintis skerdžius Lapinas, tikėjęs, kad Dievas yra visoje gamtoje, netrukus mirė „kaip pakirsta liepa“.

Paprašytas paaiškinti, ką palaiko kare dėl Kaune pjaunamų medžių, savivaldybę ar nepatenkintus gyventojus, M. Mikutavičius parašė: „Nepalaikau jokios pusės. Toje gatvėje negyvenu ir niuansų nežinau. Ką žinau iš patirties, tai vos kas nors ką nors daro, tai visada yra tuo nepatenkintų. Nusižudyčiau, jei reikėtų dėl kiekvieno panašaus atvejo išgyventi.“

„Gedimino kalnas irgi griūva, nes išrovė medžius. Bet Vilnius ko tai tylėjo, nėjo gint Gedimino kalno, o Kaunas yra patriotiškas, stoja gint medžių nuo medkirčių“, – į audringą diskusiją feisbuke įsitraukė tauragiškė Žaneta.

„Šūdini medžiai, kiek jie dar tautą kiršins“, – nei juokais, nei rimtai rėžė humoristas Algis Ramanauskas-Greitai.

„Nebeliko skerdžių, mažai kur berasi tikrą uslaną pailsėt, tai ir medžiams atėjo eilė“, – apgailestavo televizijos laidų vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva.