Skausmo palytėti

Kauniečiai Ronaldas ir Ilona Navickai yra keturių vaikų tėvai. 25-erių Ieva – meniškos sielos, tapanti ir šokanti mergina – jau paliko šeimos namus, nors namiškiams apie save kasdien primena savo kūriniais, kurie puošia jaukumu alsuojančias Navickų namų sienas.

Per šv. Kalėdas vieninteliam sūnui Rokui sukaks dvidešimt – jis dešimčia metų vyresnis už aktyvią ir nuolat besišypsančią seserį Viltę. Mažiausiai šeimos narei Marijai šiuo metu yra treji metai.

"Marija mūsų šeimos nare tapo prieš dvejus metus, kai jai buvo pusantrų. Dabar ji jaučiasi tikrai gerai, pusdieniui keliauja į darželį, sėkmingai socializuojasi tarp bendraamžių, visiškai neišsiskiria iš kitų vaikų. Bet pradžia nebuvo tokia paprasta", – prisimena R.Navickas.

Abu tėvai iki šiol negali pamiršti slogaus jausmo, kuris apėmė pirmą kartą apsilankius kūdikių namuose.

"Keturi panašaus amžiaus vaikai laukia, kada juos pasiims. Jų žvilgsniai apatiški... Buvo graudu žiūrėti. Jie palikti, nežino, ką reiškia šeima, meilė. Jie turi ir drabužių, ir žaislų, materialių daiktų jiems netrūksta, bet tai neatperka to palikto vaiko skausmo, kurio jie visi be išimties yra palytėti. Tai akivaizdu, nesvarbu, ar kalbame apie dviejų savaičių amžiaus kūdikį, ar pusantrų metų amžiaus vaiką", – neabejoja R.Navickas, o žmona Ilona priduria, kad nepaisant visko, ką šie vaikai gauna institucijose, dėl patirto skausmo ir uždarumo dažnai nenoromis būna pikti ar atšiaurūs.

Mokėsi iš naujo

Kaip Navickų šeimai kilo idėja įsivaikinti? "Lietuvoje tiek daug paliktų vaikų, o juk vadinamės krikščionišku kraštu. Tarsi iš dangaus gavome norą įsivaikinti – jis tiesiog atėjo. Pradėjome visus įsivaikinti reikalingus procesus, vaikščiojome į mokymus, sužinojome labai daug naujo, rengėmės iš naujo tapti tėvais. Kauno institucijose dirba puikūs specialistai, jie mums daug padėjo", – apie metus trukusį pasirengimą tapti tėvais pasakoja R.Navickas.

Tarsi iš dangaus gavome norą įsivaikinti – jis tiesiog atėjo.

I.Navickienė prisimena, kaip kartu su vyru priėmė sprendimą įsivaikinti ir dar prieš visas procedūras apie šią naujieną pranešė vaikams.

"Jie šią žinią priėmė teigiamai, juk tai tas pats, kas pranešti, kad laukiamės kūdikio. Viltė labai apsidžiaugė, ji laukė sesutės, o vyresnieji vaikai viską puikiai suprato ir priėmė labai brandžiai", – džiugiais prisiminimais dalijasi I.Navickienė.

"Pamenu, kai man paskambino ir pasakė, kad jau yra dukrytė, tuo metu vairavau. Taip susijaudinau, kad paleidau vairą iš rankų, ašaros pačios ėmė riedėti..." – ir dabar su ašaromis akyse moteris prisimena ypatingą akimirką.

Tuo metu Ronaldas buvo išvykęs darbo reikalais. Jam grįžus, Mariją namo parsivežė abu naujieji tėvai.

"Pirmą dieną likau su ja vienas. Buvo labai baisu – ir jai, ir man, nes nei aš, nei ji nežinojome, ką daryti. Buvo visko: ji slėpdavosi po kėde, bijojo basa stovėti ant žemės, važiuojant automobiliu dar dabar ją pykina… Kai pirmą kartą nuvažiavo prie jūros, bijojo basa atsistoti ant smėlio, o namuose uždarinėdavo visas kambarių duris – tikriausiai, kaip kūdikių namuose", – apie mažo vaiko pasąmonėje tarsi įstrigusius reiškinius pasakoja R.Navickas.

Trūksta ne daiktų

I.Navickienė prisimena, kaip rūpinosi, kad prieš dukrai atvykstant į šeimą ji turėtų savo indus, savo kėdutę prie stalo, lovelę, bet nė vieno iš šių dalykų Marijai neprireikė.

"Ji nenorėjo miegoti savo lovytėje – miegojo su mumis, o jos miegas buvo labai jautrus, neramus, ji dažnai keldavosi, verkdavo. Mes iš pradžių nesupratome, kas jai, bet, tikriausiai, viskas, kas slypi vaiko viduje, išsiverždavo tokia forma", – prisimena Ilona.

Navickai neabejoja, kad tėvų paliktiems vaikams, kuriems vaikų namuose netrūko materialių vertybių, svarbiausia mokyti suprasti, kas yra meilė, šiluma, dvasinės vertybės.

"Natūralu, juk jiems labai trūksta ryšio su tėvais, šeimos, jie nežino, kas tai yra, tačiau žino, kas yra materialūs poreikiai. Kartais Marija prašo saldainio ar dovanos, o aš jai atsakau: aš – tavo dovana. Tada ji manęs klausia: o kaip man tave išvynioti?" – šypsenos neslepia išmintinga mama.

Tėvai akcentuoja, kad ne dovanodami daiktus, ne prisijungdami prie įvairių akcijų žmonės iš tikrųjų prisideda prie tokių vaikų gerovės, o susivienydami ir įvaikindami daugiau vaikų.

"Dirbau su vaikais, organizavau šventes, tekdavo pabuvoti ir vaikų namuose. Po laiko, praleisto su jais, būdavau susimąsčiusi, lyg prislėgta. Galvodavau, kad jiems padedu, pradžiuginu, bet vėliau vyras atvėrė man akis: sakė, kad neapgaudinėčiau savęs – šiems vaikams reikia tėvų, šeimos ir meilės, kurios ir geriausiai veikiančios institucijos negali suteikti, o ne daiktų", – pasakoja I.Navickienė.

Vyras antrina žmonai ir sako, kad nors Lietuvoje yra daug šeimų, kurios augina du ar tris įvaikintus vaikus, ir šios šeimos yra vertos ordino, įvaikinimų šalyje mažėja.

"Juk tauta statoma nuo pačių mažiausių, o lietuviai rankos vieni kitiems neištiesia. Gal todėl ta mūsų Lietuva tokia?" – svarsto R.Navickas.

Reikėjo saugumo

"Dukra dažnai ir šiandien klausia: ar tu mane myli? Visada tai patvirtinu, ir ji pati labai dažnai kartoja, kad mus myli. Anksčiau mergaitė šį klausimą užduodavo dar dažniau. Kartą, pakėlęs ją ant rankų, pasakiau, kad ji – mūsų dukra, čia jos seserys ir brolis, ir mes esame šeima. Tada mergytė nurimo. Jai tiesiog trūko saugumo, juk šeimoje nuo gimimo augantys vaikai taip dažnai neklausinėja tėvų, ar jie juos myli", – pasakoja R.Navickas.

Keturių vaikų tėvai tikina, kad Marija sutvirtino jų šeimą, suteikė galimybę dar labiau mylėti ir pažadino nustabius jausmus.

"Ji labai artima su vyresnėliais – kai susiburiame, lyg prilimpa prie jų. Jai svarbus ne tik dvasinis ryšys su šeima, bet ir fizinis panašumas, ir tai, kad mano ir Marijos akys mėlynos, mergaitei tikras džiaugsmas", – žvilgsniu palydėdama dukrą nusišypso I.Navickienė.

Šeima laisvalaikį leisti mėgsta gamtoje, čia jaučiasi kaip namuose ir sako, kad kitaip nei daugelis traukia ne prie žmonių, o toliau nuo jų į gamtą. Navickai mano, kad svarbiausias dalykas visose gyvenimo srityse yra meilė.

"Meilė sutalpina viską. Šeimoje svarbu dalytis, išsakyti, kas džiugina, kas skauda – visa tai suteikia pilnatvę. Šį jausmą ir norime dovanoti vaikams. Mums svarbu susėsti aplink stalą ne tik valgyti, bet ir kalbėtis, kartu viską išgyventi", – paprastas tiesas atskleidžia keturių vaikų tėtis.