Žinomas Kauno tapytojas Arvydas Martinaitis namuose sukasi moteriškoje kompanijoje – žmona, dvi dukros, labradorė Luna ir dvi katės. Galima sakyti, kad šeimos gyvenimas suskirstytas trijų savaičių ritmu, kai žmona būna namuose ir kai išvyksta dirbti į Norvegiją.

Kūrėjų genai

Žemuosiuose Šančiuose savo lizdelį sukantys Martinaičiai save vadina dar naujakuriais. Iš Rokų į Šančius šeima atsikraustė tik prieš porą metų. Nuo 2000-ųjų savo gyvenimus susieję Arvydas ir Daiva sako visada norėję savo namo. Atrodo, kad čia pildosi šeimos svajonės. Tiesa, naujakurių svetainės sienas puošia visai ne garsaus tapytojo A.Martinaičio darbai, o jaunesniosios dukros kūriniai.

Klausimą, ar vengia konkurencijos su dukra, dailininkas nuleido juokais. Tačiau atrodo, kad jaunėlė seka tėvo pėdomis.

A.Martinaitis pats yra savęs klausęs – gal potraukis kurti užkoduotas genetiškai? Komiksai, animacija, natūralistinės akvarelės subtilybės, impresionistinė daugiasluoksnė tapyba, psichodelinė simbolika, fotografijos žaismas – tokius trijų kartų Martinaičių šeimos kūrybos bruožus vardija menotyrininkai.

"Viskas prasidėjo nuo senelio Jono Martinaičio. Trys vaikai: Ignacas Martinaitis – grafikas, Antanas Martinaitis, mano tėvas, – tapytojas ir Rimtautas Martinaitis. Jis irgi gražiai mokėjo paišyti. Tačiau kažkas kažką pasakė ir jis nustojo piešti, pasuko tiksliųjų mokslų keliu", – pasakoti apie šaknis pradėjo J.Vienožinskio menų fakulteto Dailės katedros vedėjas tapytojas A.Martinaitis.

Jaunėlė A.Martinaičio dukra Urtė mokėsi senelio vardu pavadintoje A.Martinaičio dailės mokykloje. "Jai tas vardas neturi kažkokios įtakos. Kol kas jis jai tiesiog senelis, kurio neteko pamatyti. Kai tėvas mirė, man tebuvo penkiolika metų", – apie galimą senelio įtaką anūkei svarstė A.Martinaitis.

Neprimeta savo požiūrio

Vis dėlto A.Martinaičio keltas klausimas apie genais perduodamus užtaisus, neatmetama tikimybė, atsispindi ir jo šeimoje, ir ne tik kalbant apie jaunėlės Urtės polinkį į piešimą. Jis dailininkas, žmonos Daivos išsilavinimas – medicininis. Ketvirtokė Urtė linksta prie dailės, septintokė Liepa vis užsimena apie biomediciną.

Martinaičiai sutartinai aiškina nelenkiantys vaikų nei prie dailės, nei prie medicinos. "Jautėme, kad Liepa nenori tos dailės, piešimo, tai ir nestūmėme prieš jos valią. Urtė – priešingai: nuo mažens lipdė, piešė, pati sugalvoja, ką ir kaip padaryti. Kiekvienąkart mamai grįžtant padaro kokį nors darbelį. Tai mamos portretas, tai akvariumas su žuvytėmis, kurį sukurpė iš dėžės ir apgyvendino raibuliuojančiomis žuvelėmis", – pasakojo dailininkas.

Liepa mokosi Jėzuitų gimnazijoje, tačiau suka visai ne tėvo, o labiau mamos pėdomis. Liepa daugiau humanitarė, bet ji gabi mokslams, ypač – kalboms.

"Mūsų šeimos požiūris į daug ką yra demokratiškas. Neužkrauname mergaitėms to, kas joms ne prie širdies", – pritarė žmona Daiva.

Ar tėčio pamokos praverčia į Dailės gimnaziją ketinančiai stoti Urtei? A.Martinaitis sumąstė ir neskubėjo atsakyti. "Aš visiškai  nenorėjau kištis į jos mokymą piešti. Gal būčiau per daug subjektyvus jos atžvilgiu. Gal kažką ne taip matyčiau, kaip ji mato. Jau pakanka to, kad kai žmona išvyksta dirbti, o aš čia jas auklėju", – kvatojo.

Apie improvizaciją

Martinaičiai neturėjo išankstinių nuostatų, kaip reikia auginti ir auklėti vaikus. Sutuoktiniai tvirtina, kad kylantys klausimai sprendžiami tada, kai iškyla, daug kalbama, kol galiausiai visi sutaria.

"Aš prisimenu, koks pats buvau. Savo patirtį bandau pritaikyti, kad nepadaryčiau to, ką man padarydavo. Tą genetiką vaikai gauna iš tėvų. Reikia derinti pareigą ir laisvumą. Laisvumas – tai kūrybiškumas, ir negalima to užgožti. Jei auklėjimo pagrindas – atlikti savo pareigas, nebelieka improvizacijos", – požiūriu dalijosi tapytojas.

A.Martinaitis piešti ėmė vėlai, sulaukęs septyniolikos metų. Praėjus porai metų po tėvo mirties, vyko jo pomirtinės kūrybos paroda ir tada, kaip pats sako, 180 laipsnių kampu viskas apsivertė. Iki to laiko A.Martinaitis nė nenujautė kada nors pasuksiąs meno keliu. Jis tuo metu mokėsi vienoje prasčiausių Kauno proftechninių mokyklų. Kažkas ilgai slypėjęs jaunuolio viduje nulėmė kardinalų pokytį. Gal todėl ir požiūris į laisvę, improvizaciją yra atitinkamas.

"Tas vaikų šiukšlynas turi savo tvarką, tik mums atrodo, kad tai šiukšlynas. Vyresnė dukra taip ir aiškina, kad tai yra jos kambarys, ir ne itin džiaugiasi mūsų lindimu. Reikia įeiti į jos vidų ir suprasti tą pasaulį", – apie kartais dažnai pamirštamas svarbias vaikams smulkmenas priminė A.Martinaitis.

Čia pat prisipažino, kad su mažėle savaitgalį ketina eiti tapyti:  "Pamokysiu ją piešti paukščius." Urtė plačiai nusišypsojo patogiai įsitaisiusi fotelyje tėčio dirbtuvėse, kuriose tapytojas skyrė vietą jaunėlei kurti. Dailininkas dirbtuves įsirengė savo rankomis šeimos namo pašonėje.

Pagarba darbui

Tiek visko daug A.Martinaičio gyvenime, kad pokalbis šokinėjo nuo vaikų, kūrybiškumo iki tapytojo labai mėgstamo sporto, pasirengimo maratonui, šunų. Žmona Daiva, kaip geroji namų dvasia, šypsojosi, papildė arba pritarė vyrui. Nuklydę į prisiminimus apie jųdviejų gyvenimą, pasakojo niekada nesiskirstę darbais – esą, kuris ką gali, tas tą ir daro.

"Mes ir susipykdavome specialiai, kad įdomiau būtų", – sutuoktinių akys susitiko. "Kai susipažinome, visai nepagalvojau, kad jis menininkas. Įsivaizdavau dailininkus su megztomis beretėmis", – moters prisiminimus nutraukė A.Martinaičio juokas – mat mažai kas jį palaiko dailininku.

"Anksčiau negalėjau to sakyti, bet esame parašę bendrą modulį. Aš dėsčiau plastinę anatomiją. Žmona man padėjo tą teorinę dalį surašyti. Aš labai nemėgstu teorinės dalies, nors plastinė anatomija – tai daugiausia piešimas", – vyro ir žmonos bendrystę pabrėžė tapytojas. "Jis rašė kūrybinę dalį, o aš – medicininę", – A.Martinaitį papildė sutuoktinė.

Aštuoniolika metų D.Martinaitienė dirbo Kauno klinikose su neišnešiotais naujagimiais, o pastaruosius penkerius metus savo profesinę veiklą tęsia Norvegijoje. Tris savaites moteris dirba Norvegijoje, tris savaites karaliauja namuose. "Karaliauja" – gal skamba kiek ir pagražintai. "Mane palepina. 15 minučių rytais galiu vėliau keltis, pusryčių nereikia daryti. Kai mama grįžta – namuose daugiau demokratijos. Būna pasiilgusi mergaičių. Aš po to mergaites vėl įstatau į bėgius", – juokauti nesiliovė A.Martinaitis.

Dailininkas negailėjo pagyrimų žmonai: "Ji jau ir vadovauja." D.Martinaitienė gerokai kukliau vertino savo vadovavimą, tik akcentavo požiūrių į darbą skirtumą. "Skiriasi kaip žemė ir dangus. Grįžus dirbti atgal į Lietuvą sunkiausia būtų ne dėl atlyginimo, pinigų, o dėl to ypatingo požiūrio į darbuotoją, nelygu kokio jis rango yra. Norvegijoje gerbiamas kiekvienas savo darbą dirbantis žmogus", – pastebėjo D.Martinaitienė.

Namų pilnatvė

Pasakojant apie Martinaičių šeimą tiesiog būtina paminėti jų keturkojus augintinius. Rusų mėlynoji katė per visą pokalbį taip ir nepasirodė. Pasak šeimininkų – baikšti, nes penkerius metus buvo viena, o po to jai į draugiją teko priimti juodą katę ir šveicarų aviganę bei labradorę.

"Tie šunys čia mums kaip koks iššūkis, kosmosas. Iš tos nepatirties ir užsinorėjome tų šunų. Aš norėjau šveicarės, o šeimai kaip kompensacija – labradorė", – A.Martinaitis rankose gniaužė skanėstą Lunai. Virpėdamas šuo nenuleido akių nuo šeimininko.

Dviejų jaunų kalaičių gyvenimas Martinaičių namuose įvedė savų pataisų. "Jos abi buvo jaunos ir viena iš kitos mokėsi kvailumo", – be jokio pykčio dėstė A.Martinaitis. Kadangi šveicarų aviganė buvo vyresnė, ji jau sėmėsi proto dresavimo mokykloje. Šeimininkai jautė skirtumą tarp abiejų dar nė metų neturėjusių kalaičių.

Prieš keletą mėnesių šveicarų aviganė krito. Martinaičiai mano, kad dėl širdies bėdų. "Šveicarė buvo balta. Tas baltumas dar ir dabar akyse stovi", – atviravo menininkas.

Vis dėlto dailininkas negali nesijuokti atsiminęs, kad kai žmona išvažiuodavo, jis likdavo su mergaitėmis, dviem kalėmis ir dviem katėmis.