– Esate pirmoji Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, šiuose apdovanojimuose užėmusi pirmąją vietą. Ar džiugina toks įvertinimas?

– Visada džiugina, kai pastebi ir įvertina tavo nuveiktus darbus. Ypatingai smagu, kad mano darbus pastebėjo kolegos visoje Lietuvoje, kurie turėjo galimybę balsuoti „Metų prokuroro“ rinkimuose. Kas geriau nei kolegos, kurie dirba tą patį darbą kaip ir aš, žino, kiek šis darbas iš mūsų pareikalauja protinių ir emocinių resursų. Kolegos geriausiai žino, su kuo valgoma ši darbinė „druska“, todėl tikrai vertinu šį apdovanojimą.

– Prisiminkime praėjusius, 2018-uosius metus. Kokie nuveikti darbai, bylos labiausiai įsiminė?

– Tai buvo vieni produktyviausių metų. Vadovavau ir organizavau nemažai ikiteisminių tyrimų, kuriuos galėčiau pavadinti rezonansiniais. Labiausiai įsiminė praėjusiais metais teisme nagrinėta byla dėl mažamečio vaiko nužudymo. Šiuo metu šio mažamečio vaiko motina jau yra nuteista 16-kai metų kalėti už tai, kad formalino injekcijomis nužudė savo sūnų. Ši byla buvo labai sunki įrodinėjimo ir įrodymų rinkimo prasme. Vyko labai ilgas teisminio nagrinėjimo procesas.

– Jūsų sukaupta patirtis išties įspūdinga. Kaip manote, ar Jūsų asmeninės būdo savybės ir stiprus charakteris prisideda prie to, kad šiuo metu Jums dažnai skiriama vadovauti ikiteisminiams tyrimams, kuriuose nukentėjusieji yra mažamečiai vaikai?

– Sunku atsakyti, nes mūsų skyriuje visi prokurorai, kuriuos pažįstu bene 20 metų, yra tikri savo srities profesionalai, vadovavę ne vienam sudėtingam tyrimui. Manau, kada pateisini vadovo lūkesčius vienoje byloje, tuomet ir ateityje automatiškai panašaus pobūdžio bylos tau yra patikimos. Tai yra labai normalu – esi įgijęs specifinės patirties, žinai, ką daryti vienu ar kitu atveju.

– Prokurore, o ar dažnai išgirstate „ačiū“ iš nukentėjusiųjų po bylos nagrinėjimo?

– Manau, kad nukentėjusieji neturi dėkoti prokurorui. Jei kalbėsime apie nužudymų bylas, jų gyvenime ir taip įvyko tragedija. Mano, kaip prokurorės, didžiausias tikslas, kad žmonės tikėtų teisingumu. Po teismo nukentėjusieji turi tikėti, kad įvyko teisingumas.

– O ar yra tekę susitikti nuteistuosius, su kuriais matėtės teisme, o po ilgų metų kalėjimo jie išėjo į laisvę?

– Taip, Kaunas nėra labai didelis miestas. Yra buvusi situacija, kuomet Kūčių išvakarėse prie parduotuvės mane užkalbino jaunuolis. Jis man padėkojo už tai, kad prieš daugybę metų palaikiau valstybinį kaltinimą byloje, kurioje jis buvo kaltinamas nužudymu. Vaikinas padėkojo už tai, kad buvo išsiųstas kalėti, nes kalėdamas baigė mokslus, išėjęs į laisvę įsidarbino, susitvarkė gyvenimą. Tai buvo labai keista situacija, tačiau pajaučiau, kad bausmė, kuri tam vaikinui buvo paskirta, pasiekė savo tikslą.

Taip mano šeima ir gyvena vadovaudamasi – „Daryk, ką gali ten, kur esi, su tuo, ką turi“.

– Šiandien esate apdovanota už 2018-ųjų darbus. O kokia buvo Jūsų darbo prokuratūroje pradžia?

– Prieš 20 metų pradėjau dirbti tuometinėje Kauno apylinkės prokuratūroje Nusikaltimų asmeniui tyrimų skyriuje, kuriame dirbau stažuotoja. Tuometinis mano skyriaus vadovas bei tiesioginis viršininkas buvo prokuroras Vladas Sabaitis. Tai buvo tas prokuroras, kurį pavadinčiau savo mokytoju. 2006 metais perėjau dirbti į Kauno apygardos prokuratūros Pirmąjį baudžiamojo persekiojimo skyrių, kuriame dirbu iki šiol.

– Esate viena iš tų prokurorų, kuriems dar teko dalyvauti tardymuose, važiuoti į nusikaltimų vietas. Papasakokite, kaip prokuroro darbas atrodė tuomet.

– Pagal tuo metu galiojančius įstatymus mes buvome tie prokurorai, kurie patys atlikome parengtinį tardymą, vykdavome į įvykio vietas, atlikdavome jų apžiūrą, dalyvaudavome nužudytųjų asmenų teismo medicininiuose tyrimuose – skrodimuose. Manau, kad įgyta praktika leidžia dabar šiek tiek lengviau vykdyti savo prokuroro funkcijas – organizuoti ikiteisminį tyrimą, kontroliuoti tyrėjų darbą. Taip pat ši patirtis buvo didžiulė gyvenimo mokykla, suformavusi požiūrį į tam tikrus dalykus.

– Tekdavo ir naktį keltis iš lovos ir važiuoti į įvykio vietą?

– Taip, žinoma. Tada viskas buvo kitaip – šalyje ekonominė situacija nebuvo gera, trūko finansavimo, į įvykio vietas važiuodavome senomis, gęstančiomis mašinomis. Budėdavome ir po savaitę, atvykę į įvykio vietą turėdavome padaryti daugybę darbų – ją apžiūrėti, apklausti liudytojus, sulaikyti įtariamuosius. Tai nebuvo lengvas metas, tačiau jaunystė, entuziazmas ir meilė savo darbui viską nugalėjo.

– Prokurore, nukrypkime šiek tiek nuo darbo. Jei nedirbtumėte šio darbo, kokios srities specialistė būtumėte?

– Sunku atsakyti, nes visada jaučiau, kad profesine prasme padariau teisingą sprendimą, pasirinkdama teisės studijas, o vėliau įsidarbinusi prokuratūroje. Tačiau atsimenu, kad 5-oje klasėje svajojau būti veterinare arba miškininke.

– Meilė gyvūnams niekur ir nedingo, taip? Kiekvieną rytą kolegos mato, kaip į darbą atvykstate su dviem indeliais pieno, vienas – Jums, balinti kavą, o kitas – beglobiams katinams, kuriais rūpinatės.

– Aš visada mylėjau gyvūnus ir visada gailėdavau beglobių. Prokuratūros pastato vidiniame kiemelyje apsigyvenus laukiniam katinui, pradėjau jį šerti, o juk žinote, kaip yra sakoma: „Tampi amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“. Šiuo metu, drauge su aplinkiniuose pastatuose dirbančiais gyvūnų mylėtojais rūpinamės keturiais katinais. Sukaliau jiems namuką, bendradarbiauju su globos įstaigomis, kurios pasirūpina katinų sterilizacija, juos šeriu.

– O nėra noro visų benamių susirinkti ir auginti namuose?

– Žinoma, yra. Aš kartais pasvajoju apie didžiulės prieglaudos gyvūnams steigimą, kurioje gyventų šunys, katės bei laukiniai gyvūnai, kuriems reikia prieglobsčio ar medicininės priežiūros. Aš esu iš tų žmonių, kurie džiaugiasi pamatę spaudoje antraštę: „Iš krovininio automobilio pabėgo į skerdyklą vežama karvė“. Net mano dukra yra paveldėjusi meilę gyvūnams. Kažkada pajūryje vaikščiojome paplūdimiu, o ji medūzas mėtė atgal į vandenį. Pamačiusi šį vaizdą dukrai sakau: „Jų labai daug, tu visoms medūzoms tikrai nepadėsi...“, o ji sako: „Visoms – ne, bet vienai – taip“. Taip mano šeima ir gyvena vadovaudamasi – „Daryk, ką gali ten, kur esi, su tuo, ką turi“.

– Turbūt nedaug laisvalaikio Jums ir lieka. Prokurorės darbas bei rūpinimasis beglobiais turėtų užimti beveik visą Jūsų laiką.

– Taip, tačiau man gyvenime labai pasisekė, nes turiu labai palaikančią šeimą, kurie mane besąlygiškai supranta ir remia. Turint tokią palaikymo komandą gali kalnus nuversti!

– Kokių dar pomėgių turite?

– Myliu muziką, tik „sunkesnę“. Automobilio muzikos grotuve ir dabar įdėtas grupės „Metallica“ kompaktinis diskas. Taip pat daug skaitau, myliu poeziją, žiūriu filmus, neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto.

– Ačiū Metų prokurorei už pokalbį!