„Stumbrai į Lietuvą atvežti ne tik dėl to, kad jais galėtų pasigrožėti lankytojai. Daug svarbesnė misija – genetinių mainų užtikrinimas, taip sudarant sąlygas sveikos stumbrų populiacijos palaikymui Lietuvoje“, – teigia Aplinkos viceministras Martynas Norbutas. – „Lėšas šiems stumbrams atvežti iš Vokietijos skyrė Aplinkos ministerija“.

Naujų stumbrų pagaliau sulaukę džiaugėsi ir Kanopinių žinduolių skyriaus darbuotojai. Sutikti naujus gyventojus jie ruošėsi jau seniai. Buvo atnaujinti ilgą laiką nenaudoti vidiniai gardai, pakloti minkšti guoliai ir paruošta skani vakarienė, kad gyvūnai galėtų gerai pailsėti po ilgos kelionės.

Stumbrai tikri girių galiūnai, tai didžiausi Europoje gyvenantys žinduoliai. Stambūs patinai gali sverti iki 1 tonos, o kūno ilgis gali siekti net apie 3 metrus. Žvelgiant į šiuos gyvūnus, į akis iš karto krenta jų raumeningas kaklas, apaugęs vešliais karčiais ir palyginus nedidelė galva su smailiais, lenktais ragais. Stumbrai priklauso dykaragių šeimai. Įdomu tai, kad visi šiai šeimai priklausantys gyvūnai, tiek patelės, tiek patinai, turi ragus. Stumbrai pasižymi ir labai tvirtu skeletu.

Lietuvos zoologijos sodo nuotr.

Kadaise šių atrodo neįveikiamų milžinų, klajojusių visoje Europoje, dėl medžioklės ir natūralių buveinių nykimo buvo visiškai nelikę laukinėje gamtoje. XVI a. pabaigoje Žygimantas Senasis už stumbro sumedžiojimą buvo įteisinęs net mirties bausmę. Tačiau, nepaisant šių draudimų, stumbrų populiacija vis tiek mažėjo. Daugybė stumbrų tapo ir karų aukomis. Jie buvo medžiojami dėl mėsos, odos bei ragų. O 1919 m. balandį Lenkijoje buvo nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs lygumų stumbras.

Atkuriant išnykusią laukinių stumbrų populiaciją, nepaprastai svarbų vaidmenį atliko zoologijos sodai, žvėrinčiai ir privatūs stumbrų augintojai. Tik jų dėka iš paskutinių 12 nelaisvėje išlikusių stumbrų buvo atkurta stabili, šiandien apie 7 000 individų turinti stumbrų populiacija.

Lietuvos zoologijos sodo nuotr.

Pirmąjį stumbrą 1939 m. Lietuvos zoologijos sodui padovanojo Varšuvos zoologijos sodas. Tai buvo stambus, ramaus būdo patinas, kuriam ausį pakasyti galėdavo ir lankytojai. Deja, vykstant Antrajam pasauliniam karui, šis stumbras buvo išgabentas vokiečių kareivių ir apie jį daugiau tikslių duomenų neturima. Buvo laikotarpis, kai stumbrų Lietuvos zoologijos sode nebuvo, po II pasaulinio karo stumbrai zoologijos sode vėl apsigyveno 1956 m.

Stumbrai yra įrašyti ne tik į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, bet ir į Tarptautinę raudonąją knygą, kaip pažeidžiama gyvūnų rūšis. Stumbrams veisti yra sudaryta EEP (angl. European Endangered Species Programme) veisimo programa. Kiekviena gyvūnų rūšis, kuriai yra sudaryta tokia programa, turi savo koordinatorių. Tai asmuo, kuris turi duomenis apie visų tos rūšies gyvūnų kilmę, genetiką, būvimo vietą ir kitą svarbią informaciją. Išanalizavęs šiuos duomenis, koordinatorius kiekvienais metais sudaro rūšių planą ir nusprendžia, kokius gyvūnus yra tikslinga veisti, kad būtų gauti geriausi tos rūšies jaunikliai. Būtent stumbrų koordinatorius ir nusprendė, kad Lietuvos zoologijos sodo stumbrų bandą gali papildyti dvi stumbro patelės su jaunikliu iš Vokietijos.